Tranquility Spot in Aberration

Dartanjanas po dvidešimties (vienerių) metų, arba reanimacija

2011-06-10T23:37:00.001+01:00

Atgijo poreikis, kitaip nepasakysi. Dėstyti mintis į sakinius ir pastraipas, sėdint balkone, traukiant cigaretę ar geriant arbatą yra vienas būdas, tačiau vėjas jas išblaško, palikdamas tik atspalvius. Palikti juodą ant balto, visada teikė malonumą būtent dėl galimybės grįžti, pažvelgti ir įvertinti. Šiaip kaltas yra facebookumas (©Hilbertas Jatkevičius), patenkinantis momentinį egzibicionizmą. Dedu ant jojo moratoriumą – geriau jau pusvalandį praleisti klapsint klavišais.

O šiaip paėmus diff nuo paskutinio posto iki dabar:

Vedęs
Žingsnis nuo nuosaikaus, iki sukarinto ateizmo

Daugiau kaip ir nieko... Arba kitais žodžiais tariant, per kelionę automobiliu užsimezgė diskusija apie narkotikus. Kalbėjome apie permanentinius poveikius, kokius pvz LSD gali palikti, ir aš prisipažinau, jog ilgą laiką turėjau interesą pabandyti LSD, sukalbovų reakcija buvo tokia: - „O tai kaip tu atrodei prieš pabandydamas?!“ – kilo stiprus noras išlaipinti anuos iš automobilio...

Samariečiai

2010-02-16T22:59:00.000Z

Prisimenu savo močiutės pasakojimą, kaip karta ją, su ‚terbomis‘ abiejose rankose berepečkojančią miško kelių, pavežė sodo kaimynai – gal penkerių metų mergaitė šypsodamasi ir su nepaslepiamu pasitenkinimu deklaravo: „Mes visada padedame, mes iš geros šeimos!“ Nesakau, jog padėti nepažystamam žmogui yra blogai, priešingai, tai akivaizdžiai skatina bendruomenės solidarumą (rašau apie tai ,nes kelis vakarus iš eilės pats gauvau tokią privilegiją. Jos šiaip gana retos yra, jei visą laiką svetainėje praleidi), tačiau čia matau egocentristinę opoziciją tiems „geriems darbams“, kuriuos atliekame savo artimiesiems. Raktas, akivaizdžiai, yra emocinis ‚feedback‘as‘ – atlikti tai, ko iš tavęs tikimasi, vs. tai, ką padariai savo ‚laisva valia‘, yra milžiniškas, tiek autoreflekcijose, tiek visuomenės akyse. Čia į galvą šauna vaizdinys apie ‚gerajį samarietį‘, namuose mušantį savo vaikus, ar pasakymas jog „Jis, dėl svetimo, ir paskutinį rūbą nusivilks“. Bet, jei žvelgsim į „nusivylusio šeiminykščio“ iš elementarios psichologijos pozicijų, ar šis tango tikrai yra solo?

Dar prisiminiau svetimą įspūdį apie japonų šeimą, kurioje nei karto nebuvo ištarta „aš tave myliu“, tik retkarčiais paliečiama ranka, ar galva ant pečio padedama (o kartu ir krūva japonų perversijų samone prabėgo – per daug kontekstų).

Į Marsą per 40 dienų

2010-01-14T09:35:00.002Z

Iš pradžių net pagalvojau, jog čia kokia antis paleista, nes didžiai netikėtas toks kvantinis šuolis (ligšiolinėm technologijom kelionė užtruktų du metus(!) ), bet dabar susisuko net galva - reikia mikliai mikliai...

Žmonės jūroje

2009-11-14T00:38:00.000Z

Taigi su šiokiais tokiais nesklandumais, pora dienų pavėlavęs, sėdėjau kelte, plaukiančiam link Klaipėdos ir gurkšnojau bendroje salėje alų. Keturvietė kajutėje, kurioje man buvo priskirtas vienas iš viršutinių gultų, buvo okupuota jūreivių, atplaukiojusių po šiaurines jūras pusę metų. Susigrūdo jų ten gal dvylika ir degtinės buteliai ritinėjosi grindimis, keltui skrodžiant pasišiaušusią Baltiją. Nelikau kajutė ne vien dėl triukšmo, vietos trūkumo, rėkavimų ar nuolatinių raginimų sugerti, tačiau ir dėl kvapo – bjaurybės bezdėjo, gausiai ir griausmingai. Taigi sėdėjau atokiai sau salėje, žiūrėdamas filmą po filmo ir gurkšnodamas alų. Tiek vietinė krovininių sunkvežimių vežėjų kompanija, tiek jaunųjų UK emigrantų šaika, vis pažvairuodavo į mane, karts nuo karto suburbėdami kokį „Sasha Song‘as“ ar „Maiklas Džeksonas“, kai eidavau į denį parūkyti, tačiau bendrai ignoravau anuos. Tokią „pozą“ laikiau iki susimąsčiau koks sušiktas snobas darausi ir, susipakavęs kompą, pasiprašiau priimamas į kompaniją. Kalba sukosi lengvai, mat mano automobilio variklis Kylyje į komą pateko ir visi gavo progą paspėlioti kas jam galėjo nutikti. Vėliau jau temos pakrypo apie šalis, apie karus (su situacijom artimom muštynėms, kai lietuviai su rusais apie Afganistaną aiškintis pradėjo), apie gyvenimą, etc. Žodžiu veiksmo buvo įvairaus, tačiau kelis personažus noriu paliesti.

Pirmasis priklausė tai jaunųjų emigrantų šaikai. Vaikinas perkopęs dvidešimtmetį papasakojo apie savo 14likmetį pusbrolį, kurį vidurį gatvės papjovė Afganistano karo veteranas. Šiaip sau – po ranka pasimaišė. Berods pora metų atgal Panevėžyje ar Pakruojyje tai vyko, berods nacionalinis skandalas buvęs, tačiau aš kriminalinių kronikų neseku iš principo, tai nieko nebuvau girdėjęs. Vaikinas papasakojo priešistorę, kaip jis pats ten atsidūręs, kas per fruktas tas veteranas, kaip jis pirmas prie to savo pusbroliuko pribėgęs ir kaip ant jo rankų anas numiręs. Istorija tragiška. Pastačiau alaus vaikinui. Tada prasidėjo antroji ir didesnė pasakojimo dalis. Veiksmas čia jau sukosi aplink žurnalistus ir studijas, laidas kuriose jam teko duoti interviu ir svarbūs žmones kuriems reikėjo raportuoti. Tik po gero pusvalandžio pavyko pusiau mandagiai nusiplauti man, nors jutau anas turėjo dar daug ką, o ir ne po vieną kartą pasakyti...

Antrasis personažas tai jureiviukas, vienas tų, su kuriais teko kajute dalintis. Šnekėjom apie jūras, bangas sulig dešimties aukštų pastatais, izoliaciją ir juodą fizinį darbą. Dar kalbėjom apie tikslus, norus ir motyvacijas – ką veikti gyvenime. Stengdamasis nepasistatyti savęs į kažkokią povišką pozą lengvai paeskizavau savo ateinančių 6-8 metų planelį ir tikslus – nu gerai gerai, buvo tame ir tuštybės elementas, neneigiu :P tačiau dariau tai tikslingai, mat anas skundėsi jis jog nežino ką jam dabar daryti ir teks jam uždirbtus pinigus išleisti ant bobų ir alkoholiui, nes daugiau nėra ką veikti. Anie po pusmečio jūroje parsiveža gal 50k sąskaitoje – nu nemenkas vakarėlis išeiti gali šiaip :) Atlikęs elementarią algebrą ir paskaičiavęs jog aš kalbu apie ~15 metų zulinimąsi vien tam, jog galėtum atsistoti į starto pozicijas, anas atmetė tokias galimybes. Tiems, kas manęs nepažysta, pasakysiu jog esu aš iš tų sapaliotųjų prigimties, tų kurie vis prisisvajoja kokių nesąmonių, prisikuria fantazijų ir, išgyvendami jas savo galvose, jaučia laimingi kaip slyvos, retai kada besiimdami anas realizuoti. Tokia prigimtis veda į tai, jog tų svajonių bagažas galiausiai tampa toks platus ir įvairialypis, jog atrodo galėtum vos ne kiekvienam sutiktam žmogui po svajonę asmeniškai surasti ir atiduoti, jei jis savosios neturi. Taip atsitiko ir šįkart – prieš gerą pusmetį svaigau aš apie galimybę plaukti aplink pasaulį su jachta. Realiai planas nors ir didžiai finansiškai rizikingas, tačiau labai man imponavo savo originalumu kaip surinkti ir gauti pinigus, jog net esanti tikimybė ne tik už laivą išsimokėti ir kelionę padengti, bet dar ir užsidirbti jos metu. Tai ėmiau ir išdėsčiau jam visą tą planą, turėdamas omenyje jog anas yra smarkiai apgirtęs ir vargiai ar beprisimins ką iš pokalbio ryte. Vaikino reakcija buvo atominė: „Nu blet kas per debilas! Nu lochas koks! Tu ką mane durniu laikai? Ką per šūdus čia šneki? Tu man normalią įdėją duok, kaip aš greit galėčiau daug balkių pasidaryti, o tu čia bylius kažkokius varai. Ne nu lochas bletnachui...“ murmėjo taip nusisukęs į sieną iki kol užmigo.

Personažas Nr.3 – devyniolikinis jūreiviukas atėjo į kajutę mums likusiems trims jau sugulus. Didžiai linkęs bendrauti pasitaikė. Taip didžiai, jog prieš tai artimai sukontaktavo su viduramžiu mariaku ruseliu, kreivai pažvelgusį į ištaturuota močiutės atvaizdą ant jo širdies. Močiutė tatuiruotėje su skarele ir maldai suglaustom rankom. Jinai jį viena užauginus, amžiną jai atilsį. Vaikinas daug kalbėjo, su savim paprastai, kartas nuo karto pavemdavo, tai per lovos kraštą (tuo momentu aš džiaugiausi, jog viršutiniame gulte guliu), tai vis kitame kajutės kampe. Galiausiai padariau didžią klaidą ir į, pasirodo retorinį, klausimą „ką norit veikti?“ atsakiau jog norim miego ir tylos – tuoj užsidegė šviesa, buvo pagriebtas nuo stalo tuščias butelis degtinės ir gana nedviprasmiškai paaiškinta jog „užmuš mane čia nachuiblet vietoje kaip šunį, kad negerbiu ir nenoriu su juo kalbėtis“. Situacija išsukau taikiai, tačiau vaikinas ryte labai stebėjosi, kodėl jo krumpliai kraujuoti (čia kai ruselį baladojo) ir kodėl apsikabinęs tuščią degtinės butelį miegojo...

PS.: Kelto apsauginiai visiški chamai...

Personal Jesus

2009-11-01T13:16:00.000Z

Tai va, eucharistijos stebuklas yra rimtas reikalas, pasirodo. Teks man dabar atsiversti ir patikėti, jog Adomą iš dulkių, o Ievą iš šonkaulio sukūrė barzdotas patriarchas vardu Jehova, o jo vienatinis sūnus mindžiojo šios planetos paviršių sandalais apautomis kojomis (ai dar kartais ant asiliuko pajodinėdavo irgi). Tačiau jei jau taip yra, tai galima gal ir pragmatiškiau pažvelgti į situaciją. Kodėl tik mažą jo gabaliuką apeigose reanimuoja? Gal būtų galima ir daugiau? Gal galima jį visą? Nu logiškai mąstant, tai ar didelis skirtumas tarp vienos ostijos pavertimo kūnu ir kelių tūkstančių? Kaip ne kaip, juk kas diena šimtai tūkstančių mišių yra atlaikoma pasaulyje. Tai va, idėja labai paprasta: prikepti pakankamai neraugintos tešlos sausainiukų, nusipirkti puse tuzino bonkų vyno ir atgaivinti Jėzų Kristų! Greičiausiai reikėtų pasitelkti skulptorių paslaugomis, nes jei negrabiomis rankomis bus daromos Jo kūnas iš tos neraugintos tešlos, tai gautųsi koks Kvazimodas dar, kurio į dienos šviesą išleisti nesinorėtų ir tektų laikyti kur rotušės bokšte. Žinau žinau, jog kiek drastiška ši idėja, tačiau pagalvokite apie perspektyvas! Pirmiausiai, galima būtų pasekti Vilniaus rajono pavyzdžiu ir atiduoti Jėzui visą Lietuvą. Kaip ne kaip, net ir prezidentė D. Grybauskaitė nublanksta prieš Dievo sūnų. Tik įsivaizduokite kokį svori tarptautinėje arenoje Lietuva įgytų, jei mus reprezentuotų Jėzus – tiek Barakui Obamai (vos neparašiau „Barabui“), tiek Medvedevui, o ir visiems likusiems, tektų suglausti ausis ir nusilenkti. Gal problematiškiau būtų su žydais tik, o likusieji nesispardytų. Net musulmonams jis juk šventas pranašas yra, kad ir pats pats, nu bet vis tiek pranašas. Tai va, skaitau dėl taikos pasaulyje net nepabandyti prikelti Jėzaus yra baisi nuodėmė!

Tačiau apsiriboti vienu Jėzum būtų dar naiviau – gal išeitų pasidaryti kokius du, tris, o gal ir išvis nėra kvotos! Kaip Lietuvos vaikas, turiu aš irgi tą verslumo gyslelę, kad ir kokia ji rudimentinė manyje, ir matau kokį kolosalinį bizniuką čia būtų galima susukti! Išsiemam patentus „Jėzaus reanimavimo“ procesui ir galim imti eksportuoti Jėzulius į visą pasaulį. Įmanomi net keli variantai, pvz tingesniems galima Jėzų jau gyvą siųsti, tiems kas turi kūrybinių aspiracijų, galima pardavinėti „Jėzus – pasigamink pats“ rinkinį. Taigi milijardinis biznis garantuotas! Nu kas nenorėtų turėti asmeninio Jėzaus? Juk jis būtų šauniausias pagalbininkas namuose! Pasibaigė maistas? Duodat trupinius Jėzui ir tas tik makt šmaukšt ir pridaugina duonos! Pasibaigė vynas? Tik pripildykite asočius... Taigi pasaulinė bado problema būtų išspręsta tą pačią dieną! O ką kalbėti apie dvasinio gyvenimo aspektus. Padarėt kokią nuodėmę? Ne bėda – paimate savo asm. Jezulį, prikalate prie sienos kur nors salone, virtuviniu peiliu dar galite pabaksnoti, kad greičiau nusibaigtų, ir paskui trims dienoms į sklepą uždarote, šalia raugintų kopūstų ir agurkų net galima. Anam kas, juk prisikels ant sekmadienio, o ir atleisti jis iš prigimties linkęs yra, o jūsų nuodėmės švariai nuplautos! Dar pamąsčius, juk ir nemirtingą (tiesiogine ta žodžio prasme) Jėzų armiją būtų galima Lietuvai pasidaryti, nu bet gal čia jau kiek šventvagyste kvepia...

Jei gali nerašyti

2009-10-18T14:03:00.002Z

Tai nerašyk.

Nežinau kiek dar negalėsiu...

Plytos

2009-07-21T14:54:00.002+01:00

Mano blogas komoje. Kaip tais facebook'o statuso atnaujinimas patenkina elementariausius egzibicionizmo poreikius, o platesnėm temom rašyti trūksta energijos. Šiuo metu, kai turiu laisvo laiko, nuo anksčiau minėto facebook'o ir filmų žiūrėjimo, bandau analizuoti ir sistemizuoti eksperimentų rezultatus, bei išvesti ir įrodyti naują teoriją (baisu pagalvoti pačiam net!). Kalbant apie duomenis, tai vat žiūrėdamas į kairėje besančią vizualizaciją, aš beveik masturbuotis galiu - taip gražiai viskas atrodo! :) Tačiau ne apie tai sėdau rašyti. Vėl pradėjau aktyviai dalyvauti CouchSurfing'e - priiminėju žmones savo svetainėje. Sekmadieni sulaukiau dviejų danių. Pasibeldė anos į virtualias duris su short notice ir priemiau tik todėl, jog suintrigavo kaip asmenybės: viena studijuoja literatūrą, kita dirba kino filmų studijoje - neabejojau, jog turėsim apie ką pakalbėti. Neaprašinėsiu aš nei jų, nei vykusių pokalbių, tik vieną trumpą epizodą iš pokalbio, kurio metu likau tarsi su plyta per galvą gavęs. Taigi sėdime tokiam tipineme Aalborgo alchašų barelyje, gerdami alų iš butelių ir kalbam apie fiziką, mokslininkus (vienos jų tėvas Kopene profesoriauja), televizija, kai prisiminiau kažkada iš kolegos girdėtą istoriją, kaip vieną danijos fizikų genijų, televizijoje išdurnino, mat anas nesugebėjo sujūngti DVD grotuvo su televizorium ("matai koks genijus, o net paprasčiausio playerio nesugeba pajūngti" - saldainis debilams) Pradėjau pasakoti, tik pavardė buvo užstrigus, ir aš bandydamas prisiminti sakau joms - "You should know him, hes a great physicist", ir viena iš jų linktelėjo - "Yes we know him, Hes Niels Borh, he was her grandfather" sako rodydama į savo draugę. Tada ir nukrito ta "plyta", kai suvokiau, jog prieš mane sėdinčios mergaitės, tiek senelis, tiek tėvas, po nobelio premija už atomo fiziką yra gavę! Jei jūs nesuprantat kas čia tokio, tai jūs debilai esat :) O šiaip ir pati mergaitė baisiai protyngom akim - susimąsčiau apie paveldimumą... Šiandien laukiu tryjų mergyčkų iš romunijos - tikiuosi nei vienos pavardė nebus Ţepeş :)

Rinkimai

2009-05-17T20:43:00.002Z

Ar kas žinote, kas būtų, jei Butkevičius džentelmeniškai atsiimtų kandidatūrą po šio etapo? Ty ar Grybauskaitė automatiškai taptų nugalėtoja, ar į antrą turą išeitų sekantis po Butkevičiaus? Logika paprasta gi - tiek ano savigarba, tiek ekonominiai sumetimai, krizės laikotarpiu implikuoja tokį žingsnį.

Psiaudomokslas (Psiaudoistorija)

2009-05-17T18:36:00.001Z

“Esu įsitikinęs, kad žmogus, skaitantis fantastiką, yra jau pakeliui į prašviesėjimą” Tokį sakinį perskaičiau Katkevičiaus bloge ir pakilo mano kairysis antakis – nesitikėjau. Pats nelaikau ‚fantastikos‘ būtina, o tuo labiau privaloma sąlyga žmogaus „šviesėjime“, tačiau jaučiu jai šiokius tokius sentimentus iš paauglystės laikų, kai krimtau knygą po knygos. Bėda tik ta, jog kokybiškos, ‚cerebral‘, fantastinę knygą ar filmą rasti yra tragiškai sunku. Fantastika baisiai imli klišėm ir copy-paste approach‘ui, todėl pats jau senai nustojau vargintis ir ieškoti, tik retkarčiais į nagus pakliūna tokie perliukai, kaip kad anksčiau minėtas „The Man from Earth“. Būten todėl, matau prasmę diskusijoje, ar daugiau naudos jį teikia, atpalaiduodama mąstymą ir plėsdama fantaziją, ar daugiau žalos, grūzdama į sąmonę makdonaldines idėjas apie ateivius ir žalodama kritinį mąstymą. Nujaučiu, jog daugumai tai yra trade-off situacija – arba arba, o tokios išimtys kaip kad C. Sagan tik patvirtina taisyklę. Tačiau šiame įraše į tai nesigilinsiu. Dabar noriu paliesti fantastikos išvestinę – psiaudomokslą. Turiu pora draugų, kuriems kiek stogas nučiuožęs šiuo klausimu, nors kitais požiūriais tai protingi ir talentingi žmonės. Su jais logika pasitelkus galima kalbėtis tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus, „moksliniais faktais“ tampa bet koks internetinis gandas ir pliurpalas. Pvz kalbos jog nešiojant varinius ir bronzinius papuošalus, žmogaus kraujyje geležies vietą užima varis, ir to pasėkoje kraujas tampa mėlynas (ištrauka iš pasakos apie ufonautų palikuonis...), kas šiaip net teoriškai nesusisumuoja, atsižvelgiant į skirtingas vario ir geležies susiejimo su proteinais savybes, nu bet kam tai rūpi – konspiracija gi :) Paprastai aš tik šypsodavausi ir nebandydavau net ginčytis, pats buvau neapsišvietęs šioje sferoje, o šie apaštalai paprastai pasikliauja ne gilia analize, tačiau didelių srautu „faktų“ ir skystais sąryšiais, sugebėdami „įrodyti“, jog ateiviai lankosi žemėje, nes šiemet užaugo pi pakelta šešiasdešimt šeštuoju laipsniu skaičius kiaulių, kas taipogi įrodo, jog jie yra velnio pasiuntiniai, nes Vanga išpranašavo, kad Liepos pradžioje brolis nužudys brolį... etc. (Jei ieškoma, tai ir randama – duokite man grindinio plytą, ir rasiu joje aš ir ‚pi‘, ir ‚e‘ ir dar Fibernačio seką, kas iškarto įrodys, kad ji nežemiškos civilizacijos buvo pagaminta... ) Tačiau prieš pora sav nusprendžiau vakarais vis pasikapstyti, gal ką smagaus rasiu. Nieko nuostabaus nesitikėjau, nieko nuostabaus kaip ir neradau, tačiau laiką linksmai praleidau, o ir amunicijos prisirinkau sekančiam pokalbiui su paranojikais (There is no knowledge that is not power! :) ), o su jumis norėčiau viena prezentacija pasidalinti – jei žiūrėsite į ją kaip į fantastinį filmą, tai tikrai smagiai laiką praleisite.

PS.: Peržiūrėjes aš kiek likau nustebęs, kai „Eglę Žalčių karalienę“ prisiminiau... ;)

Susan Boyle - ideali manipuliacija

2009-04-15T02:26:00.001Z

Delfis apie ją vakar užsiminė - šauni istorija. Smagiausia jos dalis yra pačios Suzanos atlikta psichologinė manipuliacja: paryškintas kaimietiškas akcentas kalbant, "niekada nebučiuotos" amplua, tas klubų sukiojimas prieš pat dainavimą, momentinis "durnės" įvaizdis tik tam, kad atsirastu kontrastas tarp to ko tikimasi iš jos ir to jos pasirodymo, kurį ji pristatė. O ir daina pasirinkta akivaizdžiai neatsitiktinai. Viskas tai buvo sąmoningai surežisuota, kad emociškai įtraukti žmones. O ir suveikė kuo puikiausiai - statau jai plius penkis tiek už dainavimą, tiek už gudrumą. Žmonėms tokios dramos patinka, jau kuriasi jos fanų klubai :)

We Feel Fine

2009-03-31T16:26:00.000Z

Check it out! Pats apie šitą nesu dar girdėjęs. Toks automatizuotas, bet kartu ir spontaniškas "Post Secret" variantas.

TED

2009-03-30T16:55:00.000Z

Nuo Grafomanijos blogo nusižiurėjęs esu šią konferenciją ir siurbiu jų kalbas, bandydamas apsiriboti vienu per dieną, kas labai sunkiai sekasi, nes protingų minčių troškulys tiesiog gniaužia - neturim gi kas diena prabangos pasiklausyti tokių protingų ir išsilavinusių žmonių įžvalgų (apie pasikalbėjimą tai tik kukliai nutylėsiu). Labai labai rekomenduoju: TED Ideas Worth Spreading.

Galit pradėti nuo pvz šio - puikus jumoras ir šauni tema, kuriai pats simpatizuoju:

Real Doll - Verry high form of masturbation

2009-03-30T00:33:00.003Z

OK, tema smarkiai kontraversiška. Užkliuvau už vieno dokumentinio filmo ir tiesiog užkabliavo savo keistumu, grynai dėl psichologinio aspekto. Pirma šovusi mintis, buvo Fight Club citata: "We're a generation of men raised by women. I'm wondering if another woman is really the answer we need." ir berods šis dėsnis galioja tokiems asmenims, tačiau paskui prisiminiau Čekuoliuo straipsnį apie Kinijos rūpesčius, nekalbant šiaip apie socialinius outlainerius, ir kilo natūralus klausimas - ar tai taps norma? Netempiant gumos pirma dalis iš penkių, likusias rasite tenpat, tiesiog šių klipų embedding is disabled. Smerkti ar šlykštėtis būtų kvaila, o ir gailesčio anie vargiai ar pageidauja - tačiau kas belieka?! Aš jau nekalbu, kad jie kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso, tačiau ir šiaip infantilai visiški! Modeliukai, lėktuvėliai, superherojai... Čia taip pat apgailėtina, kaip kad suaugusios moters kambarys, pripildytas rūžavų pliušinių žaislų... Vis dėlto graudu...

Problemos

2009-03-27T00:39:00.001Z

Vat turiu problemą - gyvenu su totalia extraverte, tačiau užtikau labai fainą postą apie intravertus (gaila jog lietuviškai, ir anai personai nepritaikoma) tačiau nesvarbu), bet kuriuo atveju dalinuosi: šaltinis.

Rūpinkis savo intravertu

Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?

Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?

Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai. Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.

Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.

O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.

Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą (kuriuo nustatomi charakterio tipai ir yra aptariami šiame blog‘e). Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.

Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“

Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.

Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.

Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.

Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)

Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.

Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.

Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“

Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.

Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“

Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.

Pagonybė arba Lozoriaus lūpos

2009-03-24T15:31:00.000Z

Žvelgiant į tuos kelis išlikusius akmenis, nuskaldytas nosis, į tą gyvenimą, pradingusį laike, kokios gilesnės išminties galima tikėtis pasisemti? Su kokiomis dvasiomis galima susitikti tokiame Disneilende, kad ir ne iš plastmasės nulietame? Gi nevaikšto čia nei tie didieji išminčiai, mokslininkai, valdovai, kariai, etc. Jie nebegyvi, o ir jų idėjos vargiai ar suprasto daugumos po tiek metų. Ta praeitis, ta dingusi realybė, dabar tik amusementas – dar viena schema globaliame pasaulyje. O kaip tokioje šviesoje atrodo mūsų gerbiami lietuvninkai, iš rūgščių pelkių betraukią mumifikuotą pagonybės lavoną? Nejau tikimasi įpūsti dvasios šiam trūnijančiam kūnui? Nejau elektrošoku bandoma atgaivinti jį? Sakote kad kojos jau virpa ir pirštai juda? Sakote - „Gyva ji!“? Bet tai juk tik elektronų srovės stimuliuojami atrofuotų raumenų traukuliai, bet kokią nudvėsusią varlę galima priversti krutėti su eilinėm 9V baterijom. Pagonybė gi net ne komoje, ji numirusi ir vienintelis dalykas, kurį jūs galite išgauti yra monstras – Frankenšteinas! Ar jūs suprantate ką jūs darote? Šią jūsų reanimuotą anomaliją išpreparuos, supjaustys gabaliukais ir parduos kaip Macono vaikį, o jūs, kaip paskutiniai kvailiai, liksite mikeymauselandų globoje, 9to5 dėvintys kostiumus ir besišypsantys tūkstančiams blyksčių. Pakaskite ją atgal į rūdines durpes – pamirškite! Leiskite garbingai supūti ir išnykti, nes dabar jūs pučiate orą į lavono plaučius ir masažuojate senai nurimusią širdį. Neieškokite savo praeities ir nesipurtykite mankurtiškumo, tai vienintelis jus beišgelbėsiantis kelias. Dabar jūs nardote po seną pūlių jūra ir tikrai pasigausite sepsį. Pasauliui jūsų nereikia. Jūsų dievai senai mirę ir pakeisti naujais. Jūsų šimtamečiai ąžuolai transformuoti į sofas-lovas, ant kurių vakarus leidžia šūdašikiai, jūsų giraitėse stovi kioskai, pardavinėjantys gipsus ir alų, kuriuo labiausiai didžiuojamės. Nebijokite, jūsų ugnis jau neužges niekados, lai vaidilutės geriau eina išsilavinimą igyti ar teatsiduoda grubiai meilei, o ne leidžia beprasmes valandas prie aukurų – nykščio sprigtelėjimu aš savo zippu prisidegu cigaretę. O ir jūsų dievas-tėvas Perkūnas, jau senai yra mano vergas, tekantis pro transformatorius ir aukštos įtampos laidus, jog aš galėčiau mygtuko paspaudimu pasigaminti espresso. Jūsų pastangos beprasmės, nereikalingos ir blogiausiai, jog žalingos. Nerkite į pelkę paskui grimztantį pagonybės lavoną ir bučiuokite į lūpas, nes ji jus užkrėtė puvimo liga. Užsimerkite ir išpūskite orą iš plaučių, lai paskutinė mintis, perskrodžianti jūsų sąmonę, būna savo naivumo supratimas. Nesigailėkite savęs, bent jau mums jūsų nebus gaila. Amen.

Urban Hunter Gatherers

2009-03-10T00:28:00.001Z

Čia pas mus toksai sekmadieninis diskusijų klubelis užsivedė, kurį aš vis pražiopsau. Sekančios terapinės sesijos tema: "Waste of Food". Teks ir šį kartą nebūti, tačiau iš Augusto nusižiurėjau promotion filmuką - be abejonių ne dažnam priimtinas life style, tačiau toks back to the roots - Urban Hunter Gatherer. Nu OK, tik Urban Gatherer, nes nemedžioja ir nevalgo nei šuniukų, nei kačiukų, anei balandžių :))

PS.: juokingiausia čia, jog temos iniciatoriai Augustas ir Katja patys to negalėtų daryti, mat abu kažkokios formos veganai ir valgo tik tris produktus plius vandenį :)) Nu nebent išdalinėtų pabadėjusiems international studentams :P

PPS.: Prisiminiau Kobo Abės Dėžiažmogį ir tą epizodą, kur kalba sukasi apie maistą iš šiūkšliadėžių - didžiausia problema, pasak jo, kai vieno produkto skonis persiduoda kitam. Kiek pamenu buvo pateiktas pvz. apie silkės skonio bananą... O gal čia iš Molojaus? nu nesvarbu, mintis ta pati.

Faith Deficient Disorder

2009-03-09T21:03:00.002Z

Man tai neišeina, gal tiesiog neduota, kaip kad rašyti be klaidų :) Pvz. vienas epizodas iš vaikystės – stojimas į gimnaziją (katalikišką). Išlaikius visus egzaminus papildomai buvo pokalbis su komisija, visokios ten mokytojėlės ir direktorius, kunigas. Pokalbiui besibaigiant šis ir klausia: „- Tai ar tiki į Dievą?“, pasakiau jog nelabai. Priėmė vis tiek. Šis epizodas man buvo toks natūralus, kad aš jį ir užmiršau iki kol per išleistuves fizikė nepriminė ir pasak jos vien už šį mano stačiokiškumą ji pakentus mane visus likusius keturis metus – keista kai pagalvoji :) Betgi grįžtam prie tikėjimo: vakar eilinį kartą perlituodamas plokštes peržiūrėjau šitą interviu – 50min. Pirmoji reakcija buvo lengvai išsiplėtę vyzdžiai – nu aš naivus žmogus šiaip, lengvai pasiduodu įtikinėjimams, tuo labiau kai kalba profesionalus smegenų naršytojas, žinantis ką kaip ir kada sakyti. Bet ir pati idėja yra tokia miela, kad tiesiog norisi tikėti. Čia jūms ne prikaltas prie pliauskos dievo sūnus, prieš kurį reikia keliaklupsčiauti ir atgailauti, tai ir ne tas senas krienas Jehova, reguliariais intervalais siunčiantis skėrius, marus ir kartais moteris prievartaujantis, čia ir ne ateiviai, su kosminiais laivais atskrisiantys, kai tik jūs išgersite tą skanų kokteilį iš plastikinio puoduko – čia jus myli, čia jumis rūpinasi, niekas neteisia ir visi užjaučia. O ir visos jūsų nedorybės tai arba genetikos/aplinkos suteikti išbandymai, arba tik dar vienas niekniekis, kurį per ateinančius kelis tūkstantmečius galėsite ištaisyti. Visi draugiški, visi nemirtingi ir žaidžia žaidimus. Visos mieliausios budizmo ir filosofijos idėjos suplaktos į viliojantį milksheiką!

Iš kitos pusės pažiūrėjus, tai vertinu pačią idėją kaip psichoterapiją – kas gali būti geriau, nei už kelis šimtus dolerių sužinoti, jog esi nemirtinga esybė, jog jau gyvenai tūkstančius kartų ir dar tūkstančius gyvensi, kad nėra pragaro ir turi ratą sielos draugų, o ir dvasios vadovų! Jei tik aš galėčiau tikėti, tuojau pirkčiausi bilietą! Artimiausias šios mokyklos atstovas, atliekantis šiuos seansus, berods yra Londone... :)

Ne

2009-02-27T20:19:00.001Z

Tai vis dėlto atsakė tiesiai šviesiai -"Ne". Iš kitos pusės aš tik galiu įsivaizduoti kokia reakcija būtų kilus, jei būtų pasakiusi "Taip" :) Ta prasme visi kunigėliai būtų iš sakyklų tokias kalbas rėžę, dorovės sergėtojai ir patrijotai visokio plauko ant bačkų ropštųsi, - mano protas nėra pajėgus suvokti tos isterijos, kuri būtų kilus! Kiek gaila, kad tokio cirko išvengėme, būtų buvę labai linksma :)

Balsuojam

2009-02-26T23:46:00.000Z

Nu ką, teks prieš beveik metus duotą pažadą vykdyti - kaip užsiregistruoti sistemoje, kad paštu būtų galima tai atlikti?

PS.: Berods su Egle kalbėjom mes jog gali prasidėti homofobiška kompaniją prieš ją (kaip ne kaip krikdemai gi nesutiko jos paremti dėl "asmeninių" artais "biografijos" niuancų :) ), tačiau kuo toliau, tuo labiau manau, jog jai tai privalumas. Garsiai apie tai niekas nešnekės - nepolitkorektiška, tačiau gi vyrų akyse amazonės, kurios nusipjaudavo dešinę krūtį, kad galėtų geriau iš lanko šaudyti, buvo matomos kaip lygevertės (jei net ne labiau už pačius pagarbos vertos...)

Skaitalai #n+4

2009-02-16T22:05:00.000Z

"Reikia pripažinti, kad pesimizmas, kurį daugelis supranta pažodžiui ir klaidingai painioja su hipochondrija, iš tiesų padeda tiesmukai žiūrėti į gyvenimą ir teikia daug paguodos. Kadangi viskas yra tik reliatyvus Niekas, kam tada kelti šitiek triukšmo; tuo labiau kad pati tiesa taip pat tik tą akimirka tiesa?" Čia galima būtų ir jau baigti, tačiau dar pora sakinių kolegoms studentams "Juk neseniai buvo atrasta, jog vakarykštė tiesa rytojaus dieną gali tapti nesąmone. Taigi ar verta eikvoti jėgas ir jaunystę, kad atrastum daugiau nesamonių?" Ir po šio sakynio jau reikėtų sustoti, tačiau negaliu dėl paskutinio jaustuko: "Vienintelis tikras dalykas - mūsų laukia mirtis. Ir vis dėlto gyvenkim! - Kam? Dėl ko?.. Et!..."

PS.: Per daug citatom užverčiau, tačiau nesinori tuščiažodžiauti ir pilstyti iš tuščio į kiaurą :/ Nu sekantis įrašas jau bus normalus...

Skaitalai #n+3 (teminė)

2009-02-14T19:32:00.000Z

"Buvo tame visame ir dalelė vienišumo - juk taip lengva būti mylimam ir taip sunku mylėti"

Googlo jumoro jausmas!

2009-02-13T23:36:00.001Z

Katik pabandžiau išsiųsti emeilą, rekomenduodamas draugams dokumentikos filmą, nusižiūrėtą iš Almos blogo - štai ką googlas iškretė!

Edit: pasirodo čia senas reikalas šiaip, tačiau pats nežinojau :)

Skaitalai #n+2 (šį karta be saiko asorti)

2009-02-12T19:22:00.042Z

"Prieš vakarienę buvo vėl sutikęs ją vestibiulyje, ir šį kartą ji gana palankiai nužvelgė jį, tačiau jis visą laiką galvojo: "Okam to reikia? Buvo metas, kai galėjau turėti daugybe gražių moterų, tik reikėjo pamoti pirštu, bet kam pradėti tai dabar, kai iš ankstesnių troškimų belikęs šešėlis, menki trupiniai? Kam?" "

"Jį pagavo didžiulis noras joms padėti, o gal ir sužavėti. Jis ėmė jas linksminti, traukinyje surizikavo pasiūlyti vyno ir su malonumu stebėjo, kaip jos atsigauna ir ima gerai apie save manyti"

"Ji jauna ir patraukli, bet tą patį galima pasakyti ir apie Topsę. Per tuos keturis metus tikriausiai turėjo meilužių ir mylėjo juos. Juk niekados negali pasakyti, kiek vietos užimi kito žmogaus gyvenime."

"Jis perskaitė telegramą dar kartą. Sunkiai alsuodamas, įsmeigęs akis į vieną tašką, atsisėdo ant lovos; ir pirma mintis buvo ta pati, visuomet ateinanti į galvą egoistui vaikui, netekusiam tėvų: kaip man atsilieps, kad nebėra tų, kurie buvo pati pirmoji ir pati tvirčiausia apsauga gyvenime?"

Skaitalai #n+1

2009-02-12T05:05:00.004Z

"Jis nutilo, kad nebereikėtų ištarti neišvengiamos tos minties pabaigos: "...sąmonės ribas". Tos ribos, kurias menininkas turi pažinti, jau ne jai. Ji neatspari, išsigimusi... gal kada ir suras atilsį kokiame ramiame misticizme. O tyrinėjimai - toms, kurios turi kaimiečių kraujo, plačias strėnas ir storas blauzdas, kurios bet kokius kūno ir dvasios išbandymus sutinka paprastai, tartum tai būtų duona ir druska. "...Ne jums, - vos neištarė jis. - Jums tai pernelyg sunku".

Mizantropija

2009-02-10T11:18:00.003Z

Minus kokie šeši metai atgal - citrina, ežerai ir dalykai apie kuriuos viešai nekalbama

2009-02-09T23:08:00.005Z

Skaitalai #n

2009-02-09T21:49:00.015Z

"O aš tų apibendrinimų nemėgstu. Ilgai nelaukęs tu pradėsi rašinėti brošiūrėles, pavadintas "Apmąstymai neprofesionalams", kurviskas bus taip supaprastinta, jog perskaičius garantuotai niekam nekils noras mąstyti."

"Kaip ir daugelis kitų, jis jau įsitikino, kad teturi vieną ar dvi idėjas ir kad nedidelis straipsnių rinkinys, jau penkiasdešimtą kartą išleistas Vokietijoje, yra kvintesencija visko, ką jis galvoja ir žino."

Skaitalai #n-1

2009-02-04T23:57:00.013Z

"Tai buvo didžiulis žydintis kaštonas, vežamas į Eliziejaus laukus; pririštas prie ilgos platformos jis visas tirtėjo iš juoko - tartum gražus žmogus neorioje padėtyje, žinantis, kad jis vistiek gražus."

The Eulogy

2009-02-04T01:50:00.024Z

Netyčiom perskaičiau ją (praise the "God of Chaos" for Wikipedia!) ir negaliu pasakyti nieko kito, jog tik tokios atmosferos pats vilčiausi per savo laidotuves...

"Graham Chapman, co-author of the Parrot Sketch, is no more.

He has ceased to be. Bereft of life, he rests in peace. He's kicked the bucket, hopped the twig, bit the dust, snuffed it, breathed his last, and gone to meet the great Head of Light Entertainment in the sky. And I guess that we're all thinking how sad it is that a man of such talent, of such capability for kindness, of such unusual intelligence, should now so suddenly be spirited away at the age of only forty-eight, before he'd achieved many of the things of which he was capable, and before he'd had enough fun.

Well, I feel that I should say: nonsense. Good riddance to him, the freeloading bastard, I hope he fries.

And the reason I feel I should say this is he would never forgive me if I didn't, if I threw -- threw away this glorious opportunity to shock you all on his behalf. Anything for him but mindless good taste. I could hear him whispering in my ear last night as I was writing this:

"All right, Cleese," he was saying, "you're very proud of being the very first person ever to say 'shit' on British television; if this service is really for me, just for starters, I want you to become the first person ever, at a British memorial service, to say 'fuck'".

You see, the trouble is, I can't. If he were here with me now I would probably have the courage, because he always emboldened me. But the truth is, I lack his balls, his splendid defiance. And so I'll have to content myself instead with saying 'Betty Mardsen...'

But bolder and less inhibited spirits than me follow today. Jones and Idle, Gilliam and Palin. Heaven knows what the next hour will bring in Graham's name. Trousers dropping, blasphemers on pogo sticks, spectacular displays of high-speed farting, synchronized incest. One of the four is planning to stuff a dead ocelot and a 1922 Remington typewriter up his own arse to the sound of the second movement of Elgar's cello concerto. And that's in the first half.

Because you see, Gray would have wanted it this way. Really. Anything for him but mindless good taste. And that's what I'll always remember about him---apart, of course, from his Olympian extravagance. He was the prince of bad taste. He loved to shock. In fact, Gray, more than anyone I knew, embodied and symbolized all that was most offensive and juvenile in Monty Python. And his delight in shocking people led him on to greater and greater feats. I like to think of him as the pioneering beacon that beat the path along which fainter spirits could follow.

Some memories. I remember writing the undertaker speech with him, and him suggesting the punch line, 'All right, we'll eat her, but if you feel bad about it afterwards, we'll dig a grave and you can throw up into it.' I remember discovering in 1969, when we wrote every day at the flat where Connie Booth and I lived, that he'd recently discovered the game of printing four-letter words on neat little squares of paper, and then quietly placing them at strategic points around our flat, forcing Connie and me into frantic last minute paper chases whenever we were expecting important guests.

I remember him at BBC parties crawling around on all fours, rubbing himself affectionately against the legs of gray-suited executives, and delicately nibbling the more appetizing female calves. Mrs. Eric Morecambe remembers that too.

I remember his being invited to speak at the Oxford union, and entering the chamber dressed as a carrot---a full length orange tapering costume with a large, bright green sprig as a hat - and then, when his turn came to speak, refusing to do so. He just stood there, literally speechless, for twenty minutes, smiling beatifically. The only time in world history that a totally silent man has succeeded in inciting a riot.

I remember Graham receiving a Sun newspaper TV award from Reggie Maudling. Who else! And taking the trophy falling to the ground and crawling all the way back to his table, screaming loudly, as loudly as he could. And if you remember Gray, that was very loud indeed.

It is magnificent, isn't it? You see, the thing about shock... is not that it upsets some people, I think; I think that it gives others a momentary joy of liberation, as we realized in that instant that the social rules that constrict our lives so terribly are not actually very important.

Well, Gray can't do that for us anymore. He's gone. He is an ex-Chapman. All we have of him now is our memories. But it will be some time before they fade."

John Cleese, 1988

2009-02-02T22:45:00.033Z

"Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad labiau rūpi kitiems, negu taip yra iš tikrųjų, - jie mano, kad sukelia kam nors didžiulę simpatiją ar antipatiją." Šis sakinys lengvai priminė man kelis straipsnius: 1 ir 2 (buvau kiek įnikęs į šį puslapį, jei ką... :) ).

P.S.: Peržiūrėjau "The Death of the Salesman" (Dustin Hoffman, John Malkovich...) - tiesiog replika apie "teorinius melejonierius"...

Autoironija

2009-01-31T18:05:00.017Z

Tik šiandien atradau:

O bet tačiau realiai tai juk skauda tokie dalykai, kaip kad "Dilbertai" ar PhD komiksai.Bet pasijuoki pats iš savęs, nuleidi garą ir atgal prie lažo grįžti... :) (vėliau kada išsiplėsiu ties šia tema)

Užsikabliavau eilini sykį

2009-01-31T17:55:00.007Z

Vat prasukau šią jau gerus trisdešimt kartų ir sėdžiu susiraukęs, su smilkstančia cigarete ir puodu arbatos - kodėl aš ne kokių Raimštainų klausaus?! :/

RE: "Teorinio milijonieriaus patarimai"

2009-01-20T22:46:00.001Z

Ne, Lauri, šį karta pilnai negaliu sutikti. Pas jį gi copypaste iš visokių knygų/žiurnalų - žmogeniukas bando dalintis tuo pačiu metu kaupdamas "išmintį" sau. Kas dėl pretenzijų, ty ir mes patys juk pakaltinami "teorinių mokslininkų" ambicijom :) Tačiau aš ne tiek norą akcentavau, kiek pasirinktą tikslą, todėl ir Cleesio interviu įdėjau. Galima būtu užsiiminėti tokia didaktika kaip kad čia, tik kad iš to jokios naudos, niekas vistiek nepatikės ir toliau sapalios apie melejonierius... Telieka tik atsipalaiduoti ir žavėtis tokiais žmonėmis:

Edit: Nusprendžiau paplėtoti šia tema keliais epizodais, kuriuos prisiminiau, indus beplaudamas. Abu kurie susiėję su viena bendra pažystama. Taigi vyksta lengvo turinio pokalbis apie ateities planus ir ši mergina atskleidžia, jog jos gyvenimo tikslas yra būti turtingai. Spėju, jog mano veido išraiška mane išdavė, gal akys, gal nesuvaldytas šypsnis, nežinau, tik kad jis staiga susimėtė ir leptelėjo: „ – Nesuprantu, kodėl kai aš pasakau, kad noriu būti turtinga, mane apima jausmas, kad man dėl to turėtų būti gėda...“(!!!) Kitas epizodas nutiko visai nesenai. Sėdėjome mažoje grupelėje ir kalbėjom apie gyvenimą, keliones, profesijas, etc. kai palietėm aktorystę. Čia ji irgi sugebėjo tikrą perlą išrėžti: „ – Anksčiau aš norėjau būti aktore, nu žinot, būti populiaria, dalyvauti visokiuose renginiuose, dėvėti vis naujas sukneles... Bet pas mus labai sunku išgarsėti, yra gal trisdešimt žinomų aktorių, o visi kiti – niekas. Todėl nusprendžiau pasirinkti marketingą.“ Likę trys susižvalgėm ir apsimetėm, jog viskas OK.

2009-01-17T06:47:00.002Z

Įvairių žmonių yra, įvairių ir reikia, čia net kvaila būtų ginčytis, tačiau kartais ima ir nupurto mane 'protingųjų' bukumas. Ir aš neturiu omenyje kvailumo, ar debilumo, ne, net ir protingi žmonės gali būti buki. Netyčiom užklydau į vieną lietuvišką blogą "Teorinio milijonieriaus patarimai" ir 'apakau'... Labiausiai mane ta fanatiška obsesija sutrikdė, tačiau, logiškai mąstant, nieko čia stebuklingo – didžiausia nuostaba atsirado, kai supratau, jog nieko negaliu prieš pastatyti! Taip, neapsimetinėsiu, manau jog pats plačiau matau, tačiau kai prie realių darbų prieinam, prie to, ką paliesti būtų galima, to kas peržengia ‘idėją‘ - Im just all talk and no show. Jie gi monetas mėto!

Ka gi, dar viena grupė, kuriai parodyti reikia, kaip tai daroma su ‘klase‘ :))

Pabaigai vienas interviu pateikti kitą perspektyvos tašką:

I spy something beginning with "S" - Čia visai nejuokinga šiaip...

2009-01-17T04:25:00.002Z

Belaukiant kol "Striped" DVD išleis (nusprendžiau live nedalyvauti, nes nemėgstu didelių masių, išskyrus teatrą, kur dar toleruot pavyksta), galima magiškame youtube rasti tai, ko P2P neturi:

PS.: tikrai nesukite galvos, jei nesupratot - jūs kartu su dauguma!

What You Can't Say

2009-01-16T21:30:00.003Z

Užkliuvau už labai smagios ese internete - rekomenduoju. Kaip ir bet kuri lazda, ši taip pat turi du galus ir pasiduoda demagogijai, tačiau kito kelio nėra, savarankiškas mąstymas vis tiek yra vertybė, kurią reikia puoselėti... (O gal ne? :) )

Iš http://aidai.us

2009-01-12T19:43:00.001Z

Straipsnio autorius: J. ŽALTVYKSTIS

(1944—1946 METAI VILNIUJE)

„Tikiuosi bent šita nuogų faktų medžiaga prisidėti prie bendro šaukiančiųjų choro — tų, kurie šaukia pasauliui apie bolševikų grėsmę“, šiais žodžiais įteikė mums šitą raštą žmogus, prasiskverbęs pro geležinę uždangą.

Red.

Išsinuomoju kambarį pas lenkus. Išdaužytas langas. Stalas ir siaurutė lova su blakių rujomis tai vieninteliai baldai, kuriuos man pasiūlo šeimininkė. Neturėdamas maisto kortelių ir pinigų, gyvenu pusbadžiu.

Vilniaus universitete nyku kaip kapinyne. Raštinėje sužinau, kad filosofijos skyrius yra išbrauktas iš humanitarinio fakulteto programos, Įsiregistruoju į pedagogikos skyrių.

Tamsiuose universiteto koridoriuose pastebiu kelis slankiojančius studentus. Noriu prieiti ir pasikalbėti. Tačiau jie, mane pamatę, pradingsta. Pasirodo, ir čia jaunimas slapstosi nuo persekiojimo. Visur gatvėse patruliai nuodugniai tikrina dokumentus. Todėl studentai, kurie atvyksta iš kitur, yra priversti ištisas dienas slapstytis tamsiose universiteto rūmų angose ir kertėse.

* * *

Vieną rugsėjo vidunaktį pažadina mane garsūs rusiški žodžiai. Girdžiu už durų kalbančią šeimininkę. Iškišu galvą pro kiaurą langą ir matau tamsius raudonarmiečių siluetus ir blizgančius automatus gatvėje.

— Ablava, — topteli mintis.

Durys atsiveria, ir į kambarį krenta šviesos pluoštas. Šeimininkė laiko žvakę. Šalia stovi ginkluoti bolševikai. Įeina į vidų.

— Dokumenty, — sako man rusas. Pro langą skverbiasi nakties drėgmė. Mano rankos virpa. Vos iškrapš-tau iš švarko kišenės lietuvišką asmens liudijimą ir paduodu jį rusui.

— Eto čto, — sušunka rusas, — nepanimaju. Kur tavo kariniai dokumentai?

Imu aiškintis tuo pačiu rėkiančiu balsu, kaip kad rusai yra įpratę į mus kalbėti.

— Esu trečiojo kurso studentas, o karinį dokumentą universitetas išduos po kelių savaičių studijoms prasidėjus. Man buvo pasakyta, kad trečiojo kurso studentai

turį teisę į studijas dabartiniu metu.

— Rengtis, paidiom znamy....

Ir išveda.

Panašiu būdu esu suimamas ir paleidžiamas tris kartus. Antrą kartą suima Aušros Vartų gatvėje, vidudienį, trečią kartą Radvilaitės gatvėje. Nežinau, ar tai laimė, ar tai rusų kalbos mokėjimas, ar Universiteto pažymėjimas prisideda, kad kiekvieną kartą pavyksta ištrūkti iš jų nagų. O galbūt todėl, kad jie dabar yra užsiėmę su baltaisiais lenkų partizanais, kurių surenka per trumpą laiką apie 10 000 ir ištremia. Todėl lietuvius studentus suima, palaiko ir laikinai paleidžia.

* * *

Jieškau darbo. Sunku yra gyventi be kortelių ir badauti. Nusprendžiu daryti vertimus, kadangi tai neatitrauks daug laiko nuo studijų. Dauguma studentų, kurie neturi paramos iš namų, eina į tarybines įstaigas uždarbiauti. Vieną dieną sustoju ties „Tiesos“ redakcija, žinodamas, kad čia tikriausiai reikalingi vertėjai. Nuotaika yra slegianti, nes lįsti į komunistų propagandos gūžtą tikrai yra kažkas baisaus, smukdančio, ardančio įsitikinimų pagrindą. Tačiau keistas smalsumas mane paskatina. Kada stoviu prie durų dar svyruoju, bet kažkoks vyriškis išeidamas atveria duris. Aš įeinu.

Mane priima redaktorius Šarmaitis. Jis atrodo toks išsekęs ir išblyškęs. Popierinis veidas su rausvomis džiovininko dėmėmis. Lipšnus, liūdesio kupinas, bet toks tiriantis, nepasitikintis žvilgsnis. Jis kalba gražia ukmergiečių tarme, ir aš pajuntu, kad jis man, kaip nepažįstamam žmogui, nori pabrėžti savo „lietuviškumą“. Jis pažymi, kad verčiant reikia labai saugotis, kad rusiškoji sintaksė neįsibrautų į lietuvišką sakinį. Kai jis paduoda man versti ilgoką straipsnį „Tarybų Sąjungos galia“, jam yra taip jau nepatogu jo ranka virpa. Jis pasako, negalėdamas savo žodžiuose nuslėpti pasiteisinimo:

— Tai yra jums pirmasis bandymas. Ir jeigu pavyks, vertimų ateityje bus pakankamai. Nieko nepadarysi, mes šiuo metu daugiausia talpiname tik vertimus, nes trūksta savų žmonių, kurie taip parašytų.

Vėliau patiriu, kad Šarmaitis yra ne tik partijos įrankis, bet ir auka. Partija :yra šito žmogaus vampyras, savo juodais sparnais apgobęs jo gyvenimą, čiulpdamas jo gyvybinius syvus, jo kraują iki nusilpimo, paversdamas jį popierine išblyškusia lėle. Jis paskęsta redakciniame darbe ne tiek iš darbštumo, kiek iš baimės ir nepasitikėjimo savo bendradarbiais, kurie, žiūrėk, įsuks kokį nors antitarybinį liapsusa į laikraštį, ir tada partija jį pamins po kojomis. Todėl jis ir sėdi redakcijoje nuo ankstyvo rytmečio ,su trumpomis pietų pertraukomis iki vidunakčio. Atvykęs iš Sąjungos ir ketverius metus nematęs savo motinos, kuri gyvena kaime, Šarmaitis nesiteikia josios aplankyti tik dėl minėto nepasitikėjimo savo sėbrais. O gal jis bijo ten pas savo motiną susitikti akis į akį su baisiąją Lietuvos tikrove, girdėti kenčiančių gyventojų, priekaištus ir partizanų kulkų zvimbimą?

* * *

Kas yra kiti redakcijos žmonės? Mažesniąja redakcijos kolektyvo dalį sudaro tikrieji komunistai, žmonės, kurie savo melą parašo be jokių skrupulų ir sąžinės graužimo. Jie jau yra užmiršę, kas yra sąžinė, todėl savo pozicijoje jie jaučiasi tvirti ir laimingi. Materializmas, puiki nuovoka, kur reikia šaukti „urra“ .... tegyvuoja, ir kada laikyti liežuvį sukandus, bolševikinis siaurumas ir pasitenkinimas pigia tarybine tikrove, — visa tai jau srovena jų gyslose. Jie nesuabejoja nei viena akimirka. Visi jie daugiausia eina skyrių vedėjų pareigas. Feigelšonas yra propogandos ir agitacijos skyriaus vedėjas, Šmitaitė— partinio, Messie (save vadina Mėšiu) — pramonės vedėjas, o Chienas yra redakcijos partinis organizatorius. Parašyti draugui Mešiui kokio nors fabriko darbininko vardu pasisakymą „Tiesos“ puslapiuose (be to darbininko žinios ir sutikimo) apie dėkingumą didžiajam Stalinui, apie laimę gyventi ir dirbti bolševikams valdant yra paprasčiausia „žurnalistinė“ priemonė, kada redaktorius reikalauja, o darbininkai su lazdom jį varo lauk (kaip kad kartą atsitiko odos kombinate). Tokiu būdu šitie draugai be sąžinės graužimo falsifikuoja visą Lietuvos gyvenimą ir kaip maži vaikai džiaugiasi savo melu, vis galvodami, kaip čia jį geriau padailinus. Jie ir yra nuolatiniai redakcijos stilisto kankintojai.

Yra redakcijoje ir kitokios rūšies rašeivų. Vieni jų, aš neabejoju, dar puoselėja troškimą apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, apie gyvenimą be komunistinio smurto ir melo. Tai yra jų paslaptinga, giliausiame širdies kampelyje glūdinti svajonė, kaip vos vos rusenanti gęstančios žvakės liepsnelė, be jėgos, kuri juos galėtų pakelti prieš tironus ir prieš tą, melą, kuri jie rašo. Kai jie fabrikuoja savo melą, visos jų mintys yra dirbtinės ir padiktuotos; jie puikiai žino, kokia schema rašyti straipsnį ar reportažą, kad jis atitiktų propogandos reikalavimus ir kad už jį galima būtų gauti honorarą. Jie žino, kad tai yra blogis, bet jie tai daro, nes jie kitaip negali. Jie bijo savo fizinės pražūties. Tačiau retkarčiais, kada kenčiančios tautos balsas per stipriai atsimuša į aną slaptingą, sielos kampelį, juos ima kankinti kaltės jausmas. Tomis dienomis jie yra neramūs, nuliūdę; jie bėga nuo redakcijos, tarsi čia siaustų užkrečiamoji liga, kuria jie serga, jie vengia tiriančių komunistų akių. Tada jie geria ir prageria savo sielos kančią. Bet nevisuomet pavyksta... Vieną redakcijos bendradarbį, ši kančia padarė pamišėliu. Savo psichozės akimirkomis, palikęs vienas kambaryje, jis sėdi lyg suakmenėjęs ir vis kartoja tuos pačius žodžius: „Juoda kiaulė ant juodo akmens kriuksi ir t.t.“ Vėliau jis pasitraukia iš redakcijos kaip nepagydomas ligonis Kitas bendradarbis atvirai man prisipažįsta:

— Kas iš to, jeigu aš pabėgčiau j mišką, ar į vakarus, ar kur nors į patį pasaulio galą, kas iš to... Įrašė NKVD mandatą ant mano kupros ir, jei panorės, suras mane ir pragare. Nusižudyti nelabai dar norisi, perdaug aš branginu ir myliu gyvenimą. Juk jis jau niekad ne pasikartos ... O į kalėjimą, į ištrėmimą savanoriškai. Niekados... Jie ir patys vieną gražią dieną, susipras

ir uždarys mane...

Redakcijoje dažnai pasirodo garsusis Jonas Marcinkevičius. Jis ateina čia tada, kada yra gerokai įkaušęs. Kai jis susmunka minkštoje sofoje, kuri stovi redakcijos priėmimų kambaryje, visi laukia, kada Jonas ims kalbėti. Ypač „antitarybinės laikysenos“ bendradarbiai laukia jo monologų. Jono išsiveržimai yra triukšmingi. Nežinau, kas jį verčia taip kalbėti: ar pyktis, ar nepasitenkinimas tuo gyvenimu, ar degtinė, kuri drąsina ir parodo, koks jis yra suskilęs. Laikydamas rankoje „Tiesos“ numerį, jis pradeda savo monologą:

— Ar jūs manote, kad tai, ką aš pritepliotu „Tiesoje“ yra verta mano sudriskusių batų? Cha . . cha . . cha . . Čia ne Marcinkevičius rašo, tai kažkoks dvasios nuskurėlis, kažkoks susmirdėlis, atsiprašau už žodį.

Nutyla, bet tuoj pat tęsia toliau:

— Aš, raudonosios armijos karininkas, tėvynės karo dalyvis, nužygiavęs pergalingą kelią nuo Oriolo ligi Vilniaus, aš tarybinis rašytojas Jonas Marcinkevičius, garsenybė... Bet ką padarė iš manęs, kai aš grįžau į tėvynę? Nuskurdino... Sunaikino Marcinkevičių... Girtuokliu padarė... džindžininku. Cha... cha... cha...

Juozeli, dūšele, pasakyk, ar nėra Marcinkevičius džindžininkas, — lyg kreipiasi į vieną bendradarbį, kuris sėdi šalia jo, bet kalba toliau, nelaukdamas atsakymo. — Sakykite, ar aš galiu doram lietuviui pažvelgti į akis, ar aš galiu būti laimingas? . . Ne, draugai. Mano dalia yra šuniška, reikalas kiauras, jūs matote tai iš mano suplyšusių batų. Aš pavydžiu tiems, kurie šiandien sėdi kalėjimuose: jie yra daug laimingesni už mane. Jie ir mirdami yra laimingesni...

Jis pakyla nuo kėdės ir blaškosi po kambarį, lyg uždarytas narve žvėris. Didelė plati galva, pasišiaušę plaukų gaurai daro jį panašų į liūtą.. Pamatęs kampe susigūžusį, išsigandusį jo drąsaus išsišokimo redakcijos partorgą Menašą Chiena, Jonas primerkia akis ir nusijuokia, kad net langų stiklai sudreba:

— Cha... chaaa... draugas Chienai, ko tu žiūri taip į mane? Juk aš nieko blogo nepasakiau. Iš tavo akių aš matau, kad tu nori mane pasmaugti. Klausykite, — kreipiasi jis į aplinkui sėdinčius, tylinčius ir besišypsančius redakcijos bendradarbius, — klausykite, štai, žmogus, kuris mane papjaus...

Ir Chienas šypsosi, nes jis galvoją, kad visa ši scena tik juokai... Įkaušusio juokdario nekaltos išdaigos.

Marcinkevičius yra literatūrinio skyriaus, vedėjas. Kiekvieną savaitę turi parengti „Tiesai“ specialų literatūros ir kultūros puslapį. Bet redaktorius jo darbu nėra patenkintas. Jis nepateikia laiku medžiagos, ateina girtas. Vis dėlto, kaip žmogus su rašytojo autoritetu, su plačiausiomis komunistinėmis pažintimis, mokąs kai kada iš tiesų gabiai pasitarnauti bolševikinei melo propogandai, yra dar pakenčiamas.

Apsiavęs jis sudriskusiais kariškais batais, dėvi kariškas kelnes ir žalią amerikietišką apsiaustą — šitų apdarų jis nenuvelka ištisus mėnesius. Jį pažįsta visas Vilnius dėl jo gauruotos galvos ir dėl nuotykių miesto karčiamose. Jo dainelės tampa populiarios. Kai „Tiesa“ pradeda varyti didelę sėjos propogandą, ragindama valstiečius tinkamai pravesti pavasario sėją.

Marcinkevičius redakcijoje užtraukia: „Ar tu sėsi, ar nesėsi, o badu vis tiek padvėsi“. Į jį komunistai žiūri kaip į nepakeičiamą girtuoklį. Todėl ir paramos iš jų jis negauna. Jis skundžiasi, kad vok. okupacijos metu jo žmona, kuri buvo Lietuvoje, gyvenusi geriau, negu dabar. Jo šeima gyvena bute, kurio languose nėra stiklų. Nusivylęs, susiradęs kelis likimo draugus — tarybų sąjungos „didvyrį“ Bernotėną, kažkokį nuskurusį buhalterį ir pamišusi tapytoją K., Jonas keliauja dienas naktis nuo vienos iki kitos smuklės (vadindamas jas karstais po grybu) ir klimpsta į skolas. Ilgainiui pasitraukia iš redakcinio darbo.

Norėdamas kuo nors prasiversti ir pagerinti savo materialinę padėtį, atidaro Tilto gatvėje smuklę ir pats savo geriems pažįstamiems sveteliams šinkuoja alų ir degtinę.

* * *

Judriausias „Tiesos“ bendradarbis yra Dovydaitis. Jis veda žemės ūkio skyrių, rašo reportažus, apybraižas apie mašinų traktorių stotis, apie tarybinius ūkius, apie „naujakurių“ „laimingą“ gyvenimą. Jis turi dešimt slapyvardžių. Dėl įžūlumo ir grubios elgsenos niekas jo nemėgsta. Aš stebiuosi, kaip gali žmogus per vieną dieną sufabrikuoti tiek daug melagysčių. Jo mėnesinės įplaukos siekia iki 6—8 tūkstančių rublių, tuo tarpu kai fabriko darbininkas vos uždirba 200 rublių, o redakcijos ekspeditorius — 300. 1941 metais jis buvo ištremtas. Karo metu jam pavyko kažkokiu suktu būdu prisišlieti prie Maskvoje esančių lietuvių komunistėlių, parduoti savo gabumus jų propogandai, įrodyti ištikimybę Lenino-Stalino linijai. Mane perspėja — Dovydaičio akivaizdoje neišsitarti, nepasakyti ko nors antitarybiško. Girtuokliauja jis nemažiau už Marcinkevičių. Kartą jį spaustuvės darbininkai suranda negyvai nusigėrusį priešais. NKVD rūmus, Katedros aikštėje. Girtas jis yra kandus kaip gyvatė. Grasina:

— Ir tavęs laukia NKVD rūsys. Ar tu žinai, kas tai yra NKGD, palauk, vieną gražią dieną sužinosi.

Jis dažnai išvažiuoja su redakcijos džipu į Lietuvos kaimus ir miestelius pamedžioti medžiagos. Pasakojama, kad Dovydaitis ten tiesiog terorizuoja žmones. Grasindamas išpeikti „Tiesoje“, jis reikalauja iš valsčių pareigūnų degtinės ir užkandos. 1944 metų vėlyvą rudenį, naktį, Dovydaitis yra pašaunamas Gedimino gatvėje. Tačiau, po kelių savaičių išėjęs iš ligoninės, savo straipsniuose vėl aršiai garbina komunistų partiją ir puola taip vadinamuosius buržuazinius nacionalistus (netarybinės nuotaikos žmones). Kartą jis girtas, pamatęs mane su draugų sėdint užkandinėje, neprašomas nudrimba Į kėdę prie mūsų stalelio ir ima barbaliuoti:

— Jūs, durniai, nemokate gyventi, jūs esate bailiai. Knygų žiurkės ir nieko daugiau. Jūs sugraušite savo knygas ir dvėsite. Jūsų kišenėse vėjas, o mano ... štai.., žiūrėkite, — jis ištraukia iš kišenės saują červoncų, gniaužo juos kumštyje, rodo mūsų panosėje ir šaukia:

— Ei, drauge padavėja, dar alaus! Dešimt bokalų, šitoms knygų žiurkėms ...

Rėkdamas jis apsvaigsta ir savo sunkiu išpenėtu kūnu virsta ant stalelio. Stiklai byra ant grindų. Jis keliasi skeryčiodamas rankomis ir ima spardyti nukritusius bokalus, su gyvulišku pasitenkinimu rėkdamas:

— Gol, gol... Argi aš nesu geras futbolistas.

Mažiau girtas būdamas, jis mėgsta pasakoti nebūtus gandus. Tie gandai yra ne kas kita kaip jo klastingas tikslas išprovokuoti žmones. Aš girdžiu jį kartą pasakojant, kad Suvalkijoje esanti sudaryta Pyragiaus divizija, kuri greit atžygiuosianti į Kauną.

* * *

Marcinkevičiui pasitraukus, į jo vietą ateina Liūne Janušytė. Gerokai senstelėjusi, bet dar elegantiškai apsitaisiusi, su riebiai ir ryškiai dažytu veidu. Ji visiems pasako, kad jai čia rūpi tik pinigas užsidirbti, nes jai gyventi yra sunku. Negaliu teigti, kad Liūne pritartų bolševikinei okupacijai. Ji dažnai mėgsta kitus graudinti savo pasakojimu, kaip ją tardymo metu kankino vokiečių gestapas, bet iš josios lūpų aš niekad neišgirstu protarybinių kalbų. Ji net rašyti jau nesugeba, ką ji dabar rašo yra tik seni feljetonėliai, perdirbti pagal tarybinius propogandos reikalavimus. Ir ji savo nepasitenkinimą gyvenimu, kaip ir daugumas „Tiesos,, bendradarbių, maldo degtinėje. Kas jai yra likę tikro ir savito, nemeluoto — tai yra josios aistra, erotika, kuriai ji atsiduoda iki kraštutinumo. Visa kita, anot jos žodžių, yra baisiai nuobodu ir neprasminga. Keli stikleliai degtinės rytą (ji geria su Dovydaičiu netoli redakcijos esančioje smuklėje) pataiso jos nuotaiką dienai. Tada tik ji gali kalbėti su tarybiniais žmonėmis ir perdirbinėti savo feljetonus.

Kartą (tai atsitinka inteligentų suvažiavimo metu) ji galbūt apsirikusi, parašo tiesą „Tiesoje“ atspausdintam feljetone. Jį rašo, kad valgyklose, kuriose yra maitinami suvažiavę inteligentai, tiek daug prineša visokių skanių valgių (tai bolševikai darė tyčia, norėdami pyragaičiais ir pupelių kava patraukti inteligentus savojon. pusėn), kad inteligentai tiesiog jų nepajėgia sušveisti — likučius slapčia vynioja į laikraščius ir neša savo vaikučiams, jau seniai nemačiusiems tokių skanėstų. Tai yra didžiausias netaktas bolševikų vyriausybės akyse. Pats Paleckis užsipuola redaktorių dėl neapsižiūrėjimo; Liūne yra išbarama ir perspėjama.

* * *

Istorijos ir filologijos fakultetas (nekalbant apie anglistikos katedrą ir anglų kalbos kursus, į kuriuos susirenka didžiausi būriai klausytojų) nėra populiarus studentų tarpe. Ir senesnieji studentai retas kuris pasilieka šitame fakultete — jie pereina į mediciną, techniką, ir matematiką. „Taip pasakė Leninas ar Stalinas“, „tokia yra neklaidingosios marksizmo pasaulėžiūros tiesa“, „taip moko mus VKP(b) istorijos trumpasis kursas“ ir panašios frazės yra girdimos vis dažniau ir dažniau iš humanitarinio fakulteto dėstytojų lūpų. Tai ir yra svarbiausioji priežastis, kodėl studentai vengia fakulteto, atsižadėdami keturių penkių ir daugiau jau išklausytų semestrų. Fakulteto dekanu yra Vabalas-Gudaitis. Jo pataikavimas yra toks akivaizdus ir nevykęs, jog atrodo, kad jis nėra profesorius, o kažkoks menkutis bolševikų ir jų pasaulėžiūros tarnas. Tuo mes įsitikiname, lankydami jo priešmokyklinio amžiaus vaikų pedagogijos paskaitas. Jau pačioje pirmoje paskaitoje jis primena studentams apie „naujuosius laikus“ ir kad „socialistinis“ gyvenimas reikalauja iš studentų laikytis naujosios drausmės, kuri jau seniai klesti tarybiniuose universitetuose. Savo dalyko aiškinimą jis stengiasi kuo arčiau suglausti su marksistine pasaulėžiūra. Jis tiek įsibėgėja, kad ima galų gale bėgioti į „Tiesos“ redakciją, nešiodamas įvairius diskusinius straipsnius, prašyte prašydamas redaktoriaus Šarmaičio talpinti „Tiesoje“ jo straipsnius, kaip būtinai reikalingus mūsų visuomenei populiarinti marksizmą ir leninizmą,. Visomis progomis jis su didžiausiu pasitenkinimu talpina savo pasisakymus „Tiesos“ puslapiuose.

Komunistinei valdžiai negali patikti Gudaičio vaikiškas pataikavimas, iš kurio visi juokiasi ir kuris tuo kenkia bolševikų gudriems maskuotiems kėslams. Todėl jie į Gudaičio vietą pasodina komunistų partijai ne tik ištikimą, bet ir gudrų tarną Korsaką, prieš tai pakeldami jį į docentus.

Negalėdamas pakęsti Vabalo, aš atsisakau pedagogikos skyriaus ir įsiregistruoju į visuotinę istoriją. Iš nemaloniųjų dalykų lieka tik TSRS tautų istorija ir marksizmo leninizmo pagrindai, kaip privalomas dalykas, skaitomas Meškausko. Marksizmo leninizmo studentai turi klausytis per savaitę net 10 valandų! Į kursą įeina taip pat ir Stalino knygos „Tarybų Sąjunga didžiajame tėvynės kare“ nagrinėjimas. Joje yra sutalpintos visos Stalino kalbos, pasakytos karo metu. Bolševikai laiko (tai yra ypač pabrėžiama Meškausko), kad tai yra genialiausias karo meto veikalas, žymiai pagilinęs ir praplėtęs Markso Lenino mokslą. Šiai knygai nagrinėti partijos įsakymu yra steigiami specialius būreliai įmonėse bei įstaigose.

* * *

Karas yra pasibaigęs. Garsintuvai triukšmauja Gedimino gatvėje. Ožeškienės aikštėje, prie generolo Černiachovskio paminklo (jis bolševikų laikomas Lietuvos „išvaduotoju“ ir jo vardu norėta pavadinti Vilniaus miestą, šoka raudonarmiečiai ir tarybinė publika. Vakare iš visų miesto galų sudunda patrankos, saliutuodamos raudonosios armijos garbei. Pakiemiais tarškina iš automatų nusigėrę raudonarmiečiai. Kažkur klaikiai suklinka peršauta moteris. Ramūs gyventojai suguža į namus ir užsirakina duris, bijodami įkaušusių bolševikų. Pavergtai tautai šita šventė neatneša didelio džiaugsmo. Ji galbūt kelia viltį apie artėjantį kitą, tikrąjį išvadavimą. Skausmas yra didelis, pagalvojus, kad karo pabaiga, kuri kitoms tautoms atnešė džiaugsmą ir ramybę, čia, Lietuvoje, ji nieko nepakeičia: ir toliau plūsta nekaltų žmonių kraujas, ir toliau raudoja motinos ir žmonos, netenkančios savo sūnų ir vyrų. Visi mato, kad dabar bolševikai dar skaudžiau raižys Lietuvos kūną.

NKVD komisaras Lietuvai Bartašiūnas išleidžia atsišaukimą į kovojančius miškuose Lietuvos partizanus, žadėdamas jiems neliečiamybę, paramą ir darbą, jeigu jie išeisią iš miško ir pasiduosią. Kad tai yra velniškas melas įrodo tie faktai, kad tuo metu, kai šis atsišaukimas tūkstančiais lipinamas ant tvorų kaimuose ir miesteliuose išmėtomas pamiškėse, Vilniuje ir Kaune skubiai tuštinami kalėjimai. Visus kalinius tremia į Rusijos gilumą.

* * *

Gyvenu Tauro bendrabutyje. Vieną rytmetį pažadina mane keistas kaukšėjimas gatvėje. Liudas irgi nemiega.

Kariuomenė žygiuoja? Padai kaukši, lyg būtų mediniai.

Šokame prie lango. Skystose rytmečio miglose linguoja žengiančių žmonių gretos. Viena, antra, trečia, ketvirta, vis daugiau ir daugiau, ir susilieja į vieną pilką žmonių masę.

— Kaliniai! ... Iš Lukiškių varo ... į stotį. Tiek daug!

Jie eina išsirikiavę po keturis. Šaligatviais kas keli metrai eina automatais ginkluoti raudonarmiečiai. Jų ginklai yra parengti šūviui ir nukreipti į kalinius. Kaliniai neša ryšulėlius. Kai kurie yra be kepurių. Šeštoje gretoje a,š pastebiu einančius valstiečius. Vienas jų, kurio apžėlęs veidas ir juoda ilga sermėga išsiskiria melsvose miglose, yra aukštas stambus vyras. Jis žengia tvirtai, atmetęs į priekį kaktą, lyg didingas pranašas. Jo rankose nėra ryšulėlio. Iš kažkur atklydęs rytmečio šviesos pluoštas nukrenta ant jo veido, ir aš pastebiu jo lūpas, virpančias lūpas, galbūt kuždančias maldos ar atsisveikinimo žodžius. Kai kurie kaliniai maišelius turi prisirišę ant pečių, o rankose laiko klumpes ir eina basi. Seni ir jauni, ir septyniolikamečiai vaikai, ir paliegę senukai — visi vienoje tūkstantinėje voroje. Iš paskos juos lydi raiti kareiviai, rėkdami ir plūsdami atsiliekančiuosius. Vora praslenka, palikdama širdį veriantį kaukšėjimą.

Tokia yra lietuvių tautos ėdikų tiesa, jų pažadai, jų saldūs užtikrinimai. Dabar jie masiškai tuština kalėjimus, kad būtų kuo daugiau vietas naujų masinių suėmimų aukoms.

* * *

Universitete įvairiomis progomis yra rengiami mitingai, kurių metu į studentus kalba žymiausieji komunizmo skelbėjai Lietuvoje: Gedvilas, Paleckis, Preikšas ir kiti. Čia jie nesivaržydami puola jaunimą dėl netarybinės laikysenos, dėl nenoro įsijungti į „atkuriamąjį tarybų Lietuvos darbą“. Jie perspėja studentus, kad partija ir vyriausybė negalės ilgiau kęsti tokios laikysenos, kad atėjo pats laikas „susiprasti ir prisidėti prie bendro darbo“. Jie įsakmiai pabrėžia, kad „laukti amerikiečių ar anglų išvadavimo yra ne tik kad didžiausia nesąmonė, bet kartu pražūtis tiems, kurie puoselėja tokius troškimus“. Per kiekvieną mitingą ant studentų kaip iš maišo byra kaltinimai ir grasinimai, lyg tik jie vieninteliai, o ne visa lietuvių tauta būtų priešiška bolševikiškiesiems okupantams. Po grasinimų Paleckis ir jo kompanijonai kelia studentams reikalavimus ir įvairius įpareigojimus. „Kuo jūs galite įrodyti savo tarybinį susipratimą, savo meilę brangiajai Lietuvai ir josios didžiausiam bičiuliui draugui Stalinui“, — kalba jie mokslo metams pasibaigus. „Jūs žinote, kad buržuaziniai nacionalistai savo ideologija nuodija kaimo žmonių sąmonę, jie sėja ten neapykantą tarybų valdžiai, todėl jūsų uždavinys, nuvažiavus j savo gimtąjį sodžių, atitaisyti tai, ką žmonių sąmonėse sugriovė buržuazinė ir fašistinė ideologija, jūsų pareiga ugdyti savo tėvų, giminių, savo kaimynų širdyse meilę mūsų partijai, jūs turite kaimo žmogui parodyti tikrąjį tarybinės santvarkos veidą, josios privalumus ir laimėjimus, kurie yra didžiausi pasaulyje“. Taip jie neparausdami išdrįsta kalbėti tiems jauniesiems lietuviams, kurių krūtinėse liepsnoja neapykanta bolševikų smurtui, kurie dar labiau, negu jų tėvai bjaurisi tuo melu, kurį skleidžia komunistinė propoganda.

* * *

Pasyvus studentijos pasipriešinimas yra labai ryškus. Kai bolševikai iš studentų reikalauja įtikėjimo į marksizmo stalinizmo stabus, studentai 4 tai atsiliepia savo dar gilesniu tikėjimu į Dievą, prisirišimu prie Bažnyčios (pažymėtina, kad ir ateistinių nuotaikų jaunimas stropiai lanko pamaldas), kuri dabar yra jiems vienintelė užuovėja ir nusiraminimo šaltinis. Nuo Aušros Vartų ir iš Šv. Jono bažnyčios kiekvieną sekmadienį gaudžia galingos, jaunimo giedamos giesmės, užliedamos didžia tikėjimo srove siauručius Vilniaus skersgatvius, įžiebdamos praeivių (jie sustoja ir klausosi) širdyse vilties kibirkštį, keldamos pavergėjams nerimą.

Vasaros metu bolševikai sugalvoja pamaldas trukdyti privalomosiomis sekmadieninėmis talkomis. Sekmadieninės talkos, kurių metu žmones varo prie griuvėsių, kaip tyčia yra rengiamos nuo 9 iki 1 valandos. Visi, kurie neina yra griežtai baudžiami, o studentai šalinami iš universiteto. Talkų metu nieko gero nėra padaroma, keli plytgaliai perkeliami iš vienos vietos į kitą, tačiau bolševikams rūpi visai kita — atpratinti žmones nuo šventadieniško susimąstymo ir maldų.

Kai gegužės pirmosios dieną visi Vilniaus pastatai „pasipuošia“ raudonomis vėliavomis ir skraistėmis, kai įstaigų balkonai ir langai lūžta nuo didžiausių marksizmo kūrėjų galvų, toks didelis pastatas, kaip studentų Tauro bendrabutis turi tik vienintelę „puošmeną“ — pusės metro pločio Lenino atvaizdą: kreivai pakabintą, o pats Leninas taip pirkliškai šypsosi paveiksle, kad net raudonarmiečiai eidami pro šalį juokiasi. Suimamas bendrabučio administratorius.

Iš komjaunimo juokiamasi ir į komjaunuolius žiūrima kaip į parsidavėlius. Universitete komjaunimas, nors partija tiesiog spirte spiria studentus, beveik neegzistuoja. Yra keliolika studentų komjaunuolių daugiausia su nelietuviškomis pavardėmis. Bendrabutyje ant skelbimo lentos komjaunuolių atsišaukimai neišbūna nė vieno pusvalandžio. Kas juos nuplėšia, tai yra mįslė NKVD agentams, kurių bendrabutyje netrūksta.

Komunistai įsitikina, kad nei pažadais, nei viliojimu, nei glostymu, nei grasinimais nepatrauks jaunimo savojon pusėn. Jie atvirai ima kalbėti (ir „Tiesos“ redakcijoje išgirstu tokius priekaištus), kad studentija yra nepagydomai užkrėsta buržuazinių idėjų. Todėl 45 metų viduryje „prieš lietuviškąją valdininkiją, nukreipta valymo operacija savo žudikišku pjautuvu paliečia ir studentus. Iš mano pažįstamų suimami broliai Miniai, nors jų tėvas yra iš tiesų socialistinių pažiūrų žmogus, bet ir jis, džiova sergąs, su savo sūnumis patenka į Lukiškių kalėjimą.

Naktimis studentų bendrabutyje vyksta kratos ir dokumentų tikrinimas. Vieną vasaros popiet}, apsupę bendrabutį, įsiveržia enkavedistai ar nori suimti trečiame aukšte gyvenančius paskutiniojo kurso medikus. Studentai priešinasi. Vienas medikų sprunka laiptais žemyn ir pasislepia rūsyje. Enkavedistai seka iš paskos, jieško įeina į tamsų rūsį ir šaudo į visas kertes. Jų kulka pataiko į pasislėpusį studentą. Netgi paprasto žmogelio, bendrabučio sargo, kuris yra labai mylimas studentų tarpe, bolševikai nepalieka ramybėje. Ir jį suima.

Per tas dienas Tauro bendrabutis visiškai praretėja. Daugumas studentų, pasiėmę savo būtiniausius daiktus, sutemų metu pasišalina iš bendrabučio ir slapstosi mieste pas pažįstamus, o kurie jų neturi, tai bent miesto griuvėsiuose — ten yra saugiau ir daugiau laisvės.

***

Zimanas — vyriausioji komunistų propagandos galva Lietuvoje — 1945 metų rudenį perima vadovauti dvi aukštas vietas. Jis tampa „Tiesos“ redaktoriumi ir marksizmo leninizmo katedros vedėju Vilniaus nuiversitete, Partija dar labiau nori sukietinti savo propogandinę politiką krašte. Buvęs redaktorius Šarmaitis, kaip žmogus, nors iki paskutinio plaukelio atsidavęs bolševizmui, lėtas ir neryžtingas, yra nustumiamas Į kitas pareigas, sakoma, „tylaus mokslinio darbo dirbti“. Rinkiminė kampanija, kuri jau prasideda, reikalauja, kad melui vadovautų kieta ranka, su fanatiškai daužomu kumščiu. Toks yra Zimanas.

Jam atėjus, tarp redakcijos bendradarbių, kurie savo vidine laikysena stovį nuošalyje arba net pasyvioje opozicijoje, kurie savitarpyje vadina šią įstaigą bala, kyla baimė. Zimanas yra agresyvus komunistas. Norėdamas būti tikras savo bendradarbių atsidavimu, jis įrengia kadrų skyrių, kurio vedėju pastato rusą, apsitaisiusį enkavedisto uniforma. „Gabiesiems“ laikraščio rašeivoms Zimanas pažada už taiklius kovingus straipsnius, kuriuose bus demaskuojami buržuaziniai nacionalistai, gražiai pavaizduojamas naujasis „aukso“ gyvenimas Lietuvoje, mokėti didžiausius honorarus. Pvz., už propagandinę atkarpą ar vedamąjį moka iki 400 rublių, o tai yra darbininko pusantro mėnesio uždarbis. Tuo metu ir pradeda Jonas Dovydaitis Ragažiaus slapyvarde pulti Lietuvos išvadavimo kovotojus ir eilinius valstiečius už prievolių nevykdymą. Zimanas įsako savo bendradarbiams bet kuria kaina išplėšti pasisakymus laikraščiui iš. tų Lietuvos inteligentų, kurie nepasitraukė į vakarus, bet dabar savo neveidmainišku tylėjimu traukias nuo komunizmo.

— Dauguvietis, Matulis, Bieliukas, Vabalas-Gudatis, Korsakas — ne, ne ... šitų įžymybių pasisakymai manęs nevilioja. Kiekviena proga jie buvo spausdinami ir taip atrodo, kad tik jie vieni pritaria mūsų reikalui. Atneškite man Balio Sruogos ir panašių pasisakymą. Tie žmonės turi didelį pasitikėjimą tautoje, ir jų žodis mūsų laikraštyje būtų labai svarus ir reikšmingas rinkiminei kampanijai, — taip Zimanas kartą kalba savo reporteriams, netiesiogiai teigdamas, kad Dauguviečiai, Korsakai ir jiems panašūs jau yra parade lietuvių tautoje pagarbą ir pasitikėjimą. Tauta jų žodžiais šlykštisi.

Pas Zimaną į redakciją beveik kas antrą vakarą, atsilanko Dauguvietis. Abu „bičiuliai“ kombinuoja pjesę (Dauguvietis rašo, Zimanas iš pagrindų pertaiso), kuri vėliau pastatoma Vilniaus dramos teatre. Nors rašoma, kad tai yra Dauguviečio veikalas, bet visi puikiai žino kad ji yra didesne dalimi Zimano parašyta (kaip vadinasi, neatsimenu, berods „Žmonės audroje“ ar panašiai).

Prieš pačius rinkimus, 1946 metų sausio pabaigoje, eina kalbos mieste, kad bolševikai yra pasirengę, jeigu tik rinkimai bus boikotuojami, imtis keršto priemonių — išvežti Rusijon 20.000 jaunimo. Sunku pasakyti, ar tai yra tik bolševikų paskleistas gandas, norint įbauginti žmones rinkimų išvakarėse, ar iš tikrųjų naujasis smūgis, okupantų ruošiamas lietuvių tautai. Šiaip ar taip, apie tai kalba ne tik netarybiniai žmonės paslapčiomis, bet ir patys komunistai, kaip kad „Tiesos“ red. pavaduotojas Karosas. Jo žodžiais, lietuvių jaunimas daro didelę klaidą, nestodamas į komjaunimą. Reikia imti pavyzdį iš latvių, kur dauguma jaunimo tapo komjaunuoliais. Po šio samprotavimo Karosas kai kam pakužda apie artėjančius suėmimus ir apie aną minėtą tūkstantinį skaičių.

Rinkimų dieną matau, kaip Didžiojoje gatvėje du komjaunuoliai tempia už pažastų senutę moterį į rinkiminę būstinę. Gi namo ši paliegėlė moteris pargrįžta jau be palydovų. Ji negali eiti. Jai silpna. Pargriūva nualpusį ties dailės muziejumi. Praeiviai pakelia ją ir nuveda į namus, iš kurių ją grasindami buvo ištempę komjaunuoliai, sakydami, kad visa Lietuva privalo balsuoti.

Suvalkijoje valstiečiai beveik nebalsavo. Lietuva savo procentų kiekiu yra viena paskutiniųjų iš visų Tarybų Sąjungos „respublikų“. Skandalas. Lietuvos komunistai kramto nagus. Jie yra įtūžę. Lietuva „balsavo“ tik 97,9%, o kur dar 2,3%. Už šį nepriteklių, kuris tikrovėje buvo dešimteriopai didesnis (nuostabu, nežiūrint visų grasinimų ir NKVD durklų), tuoj pat po rinkimų prasideda masinis ištisų kaimų deportavimas Suvalkijoje. Aš tuo pats savo akimis įsitikinu savo pabėgimo dieną.

Kai turiu kišenėje visus suklastotus dokumentus, kurių reikia norint tapti iš Vilniaus (pagal Maskvoje pasirašytą lietuvių lenkų sutartį) besievakuojančiu lenku, su didžiausiu nekantrumu laukiu transporto dienos. Kovo pradžioje jau esu su lagaminais stotyje. Apie tūkstantis lenkų repatrijantų, kurie taip pat džiaugiasi galėdami palikti šitą pragarą, laukia vagonų. Naktį suliepsnoja laužai. Žmonės šąla, vaikai klykia, tačiau rusai vagonų nesiskubina atvežti. Prasėdime lauke 48 valandas. Iš geležinkeliečių sužinau, kad toliau nuošalėje stovi transportas su žmonėmis iš Suvalkijos, kuriuos rusai deportuoja į Sibirą. 70 vagonų! Tai yra demokratiškiausių pasaulyje rinkimų rezultatas. Vargšė mano Lietuva, vargšė mano Suvalkija, kurioje aš gimiau ir praleidau savo vaikystės pirmąsias dienas. Išveš žmones, iškirs miškus, išdegins sodybas, nualins laukus ir daržus ir šauks pasauliui — visa Lietuva džiaugiasi tarybiniu laimingu gyvenimu.

Fix idėja

2009-01-12T06:04:00.004Z

Man reiktų susiorganizuoti kokią pensiją (rašyti ‚invalidumo‘ nesinori, tačiau iš esmės, tai jo), dėl per lakios vaizduotės. Manau didelių problemų nekiltu. Jau prieš akis stovi vaizdais, kaip vyktų viskas pas gydytoją kabinete:

-„Daktare, man reikia pensijos.“
-„O tai kuo skūdžiamės“
-„Pas mane per laki vaizduotė – labai sunku gyventi“
-„Ta prasme?!“
-„Nu matote, aš vat kaip tik dabar lengvai galiu įsivaizduoti, kad po jūsų stalu yra šuo, o stalčiuje jūs laikote riešutų sviesto stiklainį...“
-„Gerai gerai – užtenka! Štai tau pažymėjimas ir milijono litų mėnesinė pensija, daugiau negrįžk ir gink dieve niekam apie šunį neprasitark...“

Nu ar kažkas panašaus... :)

Biški niūru

2009-01-12T03:28:00.000Z

Klausausi rudenį pražiopsoto TV on the Radio albumo „Dear Science“, kuris šiaip labai maloniai nuteikia, tačiau vis tiek nedžiugina. Skirtingai nei tikėjausi, nuo vietinės „pelkės“, net Lietuvoje praleistos atostogos negelbėja – o gal ir naivu iš mano pusės buvo viltis, jog praūliavojus tris savaites, kas nors pasikeistų (ne, ne išorėje, aš apie emocinę būseną kalbu...) Norėjau apžvelgti tuos kelis spektaklius, kuriuos spėjau pamatyti, ar nuotykius Amsterdame patirtus, tačiau dabar beprasmiška tai atrodo, mat vis tiek papasakojau jums tet-a-tet jau viską. Dar knygas šviežiai perskaitytas galima būtų suminėti, mat jų gausu, ar filmus, peržiūrėtus... O gal geriausiai palaukti tinkamesnės nuotaikos, kai ir arbata skaniau gersis ir dūmas saldesnis bus. Dabar tik viena daina pasidalinsiu – pasinerkite...

Praeities beieškant

2008-12-27T02:41:00.002Z

Kas kiek laiko vis išlenda naujienos, kad kokioje Indijoje, 50 moterų buvo nužudytos už 'raganavimą' ar albinosai sukapojami, mat tikima, jog jų kūno dalys turi 'magiškų' galių. Bet tai toli ir ne mes - mes juk civilizuoti ir kultūringi, ar ne? Nepradėsiu aš apie prietarus čia kalbėti, mane sudomino kitas aspektas tokio 'mąstymo'. Vat iš Vyčio gavau nuorodą į šią laidą prieš kurį laiką, tačiau, manydamas jog ten komedija, nežiūrėjau. O ir pats durnas - užkabinta tema labai įdomi, o ir aktuali Lietuvai (ne tik, bet irgi). Pažiūrėkite:

Šios laidos vedėjas šiek tiek primena man Carl Sagan bandymus kovoti su psiaudomokslu, kurie patenka į tą patį donkichotišką stalčiuką, mat 'tikėjimas' į ateivius ir horoskopus nūdienoje bujoja... Klausiat ką bendro turi falsifikuota istorija su raganom, prietarais (nuo kurių pradėjau) ir ateiviais? Pasinaudosiu vieno pažįstamo dailininko terminu - hipotetinis mastymas. Dėje anas mano jog svarstyti apie roplių rasę, valdančią žmoniją per roplių-žmonių hibridus, kurie gali transformuotis iš vienos formos į kitą, išgėrę žmogaus kraujo, ir t.t. yra intelektualinis iššūkis... Prisiminiau tą istoriją apie radijo transliaciją, kur DJ pradėjo skaityti Wells'o "War of the Worlds"...

Pabaigai šmaikštaujam: ne vien Lietuva Karkleliais žymi - arba How gay can one get:

On S'Embrasse?

2008-12-20T11:14:00.001Z

Yet another sleepless night

2008-12-09T00:58:00.000Z

Vyliausi pramiegoti bent dvylika valandų, tačiau pražadino žmonių buities garsai, o dabar jau įprotis neleidžia užmigti. Rytoj į kelią – pagaliau!

Dienos/Naktys

2008-12-04T01:05:00.001Z

Jaučiu kad man žiauriai reikia atostogų, produktyvumas prastesnis nei Zimbabvės fermerio. Reiktų pradėti organizuoti laiką Lietuvoje, tačiau tegaliu skaičiuoti dienas... Pagaliau parsiuntė Proust'ą - teko papildomai sumokėti muitininkams ir, antra tiek, paštui, už "tarpininkavimą" (bjaurybės). Skaitymą pataupysiu naujiems metams, dabar tik labai elegantiškais viršeliais pasidžiaugiau ir susištampavau visas :) O šiaip reiks kam nors atiduoti lietuviškas versijas, berods tik dvi dalys yra pas mane.

2008-12-02T01:57:00.000Z

Visgi didžiausias interneto šarmas yra pasirodyti savo tikrąją forma – kaip ne kaip, niekas juk nepatikės....

Some things are not worthy to be made perfect

2008-12-01T04:20:00.001Z

Vakar buvo šioks toks pokalbis, apie mano lyrinius nukrypimus. Turiu omenyje žaidimus su fotografijom, manipuliacijom, etc. Atrodytų vienas iš tų beprasmių balbatavimų, kurie pasibaigia be jokių išvadų, tačiau pats klausimo išsakymas balsu, automatiškai sukelia nuosėdas. Priežasčių ieškoti kvaila, sutinku, greičiausiai jų net nėra (kaip nebebėra ir pretenzijų), tačiau vienas aspektas, manau, yra vertas aptarimo. Tai priėjimas prie pačio proceso. OK, pradėsiu iš kito galo, pateikdamas kontrastą. Bevaikštant po Čikagą užsukome į padėvėtų ir retų knygų parduotuvėlę (lengvas beviltiškumo jausmas apėmė, suvokus jog tik kelias knygas tegalėsiu parsiskraidinti!), iš kurios išėjau su Oscar Wilde beletrizuota ir Vincent van Gogh psichologine biografijom, „The Soul of A New Machine“ ir Emily Dickinson(!!!) poezijos ir prozos analizę. Pirmiausiai griebiausi Emily raštų ir perskaitęs kelis skyrius, likau su nemaloniu prieskoniu burnoje... Viskas šaunu ir puiku – anos eilės tebežavi mane kaip ir anksčiau, tik užkliuvo ta „duona kasdieninė“, frazės ieškojimas ir tobulinimas, tos pačios formos panaudojimas skirtinguose laiškuose/eilėraščiuose (tai labiausiai nuvilgdė). Aš nenoriu tobulumo, nenoriu ir tęstinumo, man specifinės akimirkos žavesio tereikia, improvizacijos ir savęs paties nustebinimo, užtikus povandeninę emociją/mintį slypinčią ten, kur net pats nesitikėjau... Diletantas? Taip. Galit mėtyti į mane tuos visus liumpeno, ADD, bipolar, shizo ar velniai težino kokius akmenis, už tinginystę ir intereso nebuvimą, tačiau sintetika (turint omenyje, jog iteracijose pradingsta nustebimas) manęs nedžiugina. Iš kitos pusės, tai irgi suprantu, jog aš taip apsiriboju tik „masturbacija“ – kuo greičiau ir efektyviau sublimuoti susikaupusį ‚š‘ kepenyse, tačiau, kaip jau rašiau, pretenzijų nulis :P

PS.: Dar vienas nepakomentuojamas įrašas... :)

2008-11-30T03:41:00.001Z

“You and I are the same. We kill out of indifference, out of love sometimes, but never out of hate.”

Kažkur skaičiau (ar išgirdau) mintį, jog ateina momentas, kai gyvenimas nustoja duoti ir pradeda atsiimti. Vietoje pirmų kartų atsiranda paskutiniai: paskutinį kartą matei artimą žmogų, paskutinį kartą lankeisi mieloje vietoje, paskutinį kartą… Šis lūžio taškas mane gąsdina tuo labiau, kuo geriau horizonte jį galiu įžvelgti… Gal tada išeitis yra pasinerti į atsiminimus, kaip kad aš realybę mainau į fantazijų pasaulį, tačiau nuojauta kirba, kad geriausiu atveju, tai tik placebas...

Pradėjau galvoti

2008-11-27T19:19:00.001Z

Jog tokiam tynginiui, kaip aš, gal ir visai praverstų šis robotukas. Kaina kandžiojasi - tačiau grindys užtat švarios :)

Bruno Schultz - mėgaujuosi!

2008-11-26T20:31:00.000Z

"Ah! how little did they demand from reality! They had everything within themselves, they had a surfeit of everything in themselves. Ah! they would be content with a sawdust Pierrot with the long-awaited word to act as a cue for their well-rehearsed roles, so that they could at last speak the lines, full of the sweet and terrible bitterness, that crowded to there lips exiting them violently, like some novel devoured at night, while the tears streamed down there cheeks"

"Deprived of all initiative, indulgently acquiescent, pliable like a woman, submissive to every impulse, it is a territory outside any law, open to all kinds of charlatans and dilettanti, a domain of abuses and of dubious demiurgical manipulations. Matter is the most passive and most defenseless essence in cosmos. Anyone can mold it and shape it; it obeys everybody. All attempts at organizing matter are transient and temporal, easy to revers and to dissolve. There is no evil in reducing life to other and newer forms. Homicide is not a sin. It is sometimes a necessary violence on resistant and ossified forms of existence which have ceased to be amusing. In the interests of an important and fascinating experiment, it can even become meritorious. Here is the new starting point of a new apologia for sadism."

Re:

2008-11-26T01:35:00.001Z

Perskaičiau tą ketverto įrašą ir šyptelėjau sau – savam stiliuje anas :) Bet užkliuvo vienas sakinys, kurį anksčiau jau esu girdėjęs: „Pinigus reikia gerbti. Net ir vieną centą radęs privalai pakelti.“ Mano girdėtoje versijoje, tampi nevertas cento, jei jo nepakeli, tačiau idėja ta pati. Nu nežinau kaip jums, tačiau man, tokiam požiūryje „something smells fishy“.

(Nu va ir vėl, buvau prirašęs porą pastraipų, tačiau ištrinu – ne egzibicionizmo fazė man dabar tikriausiai. Tačiau jaučiu, kad ir vėl kaupiasi. Gerai...)

PS.: sedo, ar žinai dar kokių artscenikų blogų? (pukomuko, o ir paties išskiriant, savaima suprantama... :) )

2008-11-25T14:58:00.000Z

Šiandien, beeinant nuošalia gatvele namų link, radau besimėčią šimto kupiūrą. Nieko čia įdomaus kaip ir, tačiau nustebino mane patį kilęs pasidygėjimo jausmas, tuo banknotu, artais pačiu savim; užsimaniau po dušu palysti...

Liūdna ir pikta ant savęs

2008-11-25T00:33:00.000Z

Šiandien pagaliau nuėjom pažiūrėti „Vicky Cristina Barselona“ – puikuma(!), po kurios norėjosi prisėsti ir pašnekėti, kaip kad po kokios pjesės, tradicija yra, išgerti po taurę vyno. Sedėjom su graiku, kalėdinį alų gurkšnodami ir literatūrą/kinematografiją apkalbinėdami, kaip, eilini syki, šovė mintis apsakymo siužetui. Užsirašiau ant čekio pagrindines mintis, tačiau pykstu, jog negaliu to griebtis dabar – neatliktos pareigos ausyse spengia... O šmaikščiausia tai, jog šis prigimtinis dualizmas, perėjus į kitą barikadų pusę, verstų lygiai taip pat idealizuoti alternatyvą! Žinau aš tai, ar manau, kad suvokiu – skirtumas niekinis, neapsisprendimas ir bandymas sėdėti ant kelių kėdžių, vienu metu, automatiškai tai suoponuoja. Iš kitos pusės: „What's true for the group is also true for the individual. It's simple: Overspecialize, and you breed in weakness. It's slow death.“

Leitmotyvai

2008-10-27T01:53:00.005Z

Prieš du metus pasakė man: "Success has many fathers, but failure is an orphan...". Kas labai tiesa yra; arba iš kito taško:

Success is counted sweetest
By those who ne'er succeed.
To comprehend a nectar
Requires a sorest need.

O ir šiaip man artima...

Dreams — are well — but Waking's better,
If One wake at Morn —
If One wake at Midnight — better —
Dreaming — of the Dawn —

Not For The Easily Offended

2008-10-26T05:27:00.001Z

Oi senai jau ką ir berašiau į blogą. Ta prasme pusiau parašyta yra, bet užbaiginėti tyngiu - man ADD, ot :P Hokai, ADD paminėjau ne šiaip, po ranka pateko vienas US komikas, kuris nors ir prie cerebral comedie nepriskirtinas, tačiau turi pora teisingų minčių ir juokelių, kur jau net ašaros gali ištrykšti: valanda laiko žiūrėjimo - paprokrestinuokite! Vis tiek žinau, kad vakar jūs alkaholikai prisiliuobėt ir šiandien nieko doro nenuveiksite :P Nu ok, aš čia iš pavydo, mat savaitgalį leidžiu vienas, užsidaręs labaratorijoje.. :/

OK, pradžiai vienas trumpas:

Du labai geri apie silpnapročius (taip, jis šaiposi ir iš anų):

Ir pabaigai full fledged stand-up show:

Rinkimai ne tik pas mus idiotizmu kvepia

2008-09-26T02:36:00.002Z

OK ok ok – retai aš įsiveliu į tokius dalykus, tačiau nuo to tik pradedu: respublikonų kandidatė į vice prezidetus – Sarah Palin. Pasiklausykite:

Jau prirašiau keturias pastraipas apie nuomonės formavimąsi, kritinį mąstymą ir panašų ‚š‘, tačiaiu kam to reikia – tuoj 5am, laikas parūkyti ir eiti miegoti, geriau jau entertainment'o šiek tiek! Taigi pabaigai dar keli šmaikštūs sakiniai, šį kartą iš „žvaigždės“ lūpų (ne tai kad stebuklas koks, tačiau pasimaišė po ranką, tai ir įdėjau)

Pamečiau užrašų knygutę ir ne tik

2008-09-25T22:27:00.001Z

Atlantos oro uosto tualetas, po veidrodžiu lengva rašysena parašyta: „Trade sex for affection. Janine“ ir pridėtas telefono numeris. Nuoširdesnio atvirumo nesu matęs... Vėliau, besėdint jau Kopenhagos Kastrup oro uoste, kramtant itališką pastą, gurkšnojant sauvignon blanc ir rašinėjant įvairias nesąmones ant čekio, atėjo suvokimas, kad kitokios kelionės pabaigos ir negalėjo būti. (su užrašu tuolete nesusiėje, jei ką... ) Nors tai dar nebuvo pabaiga, pabaiga buvo kai aš keturioms ropščiausi iš traukinio, pramiegojęs vieną stotelę ir vos spėjęs išsirutulioti sekančioje, pro beužsiveriančias duris (už kurių ir liko mano „užrašalkė“), bet šie įvykiai tik sekė kelionės leitmotyvą. Tačiau tada, valgant tą pastą ir geriant vyną, kažkodėl jaučiausi gerai, grįžęs į Daniją. Ilgai čia neužtruksiu – nėra reikalo, o ir Laurynas, pas kurį už kampininką dabar esu, nemanau kad ilgai džiaugtųsi mano svečiavimusi (ypač po to, kai ant grindų jam purpurinę dėmę įtaisiau :) ). Beprasmis šis įrašas. Ne tai kad netūrėčiau ką rašyti, priešingai, tačiau atėjusio rudens nuotaikos verčia pereiti į intravertinę/depresinę fazę... Ups and downs – niekis, visą tai nesvarbu yra – Harder, Better, Faster, Stronger! O gal ir ne…

Mmm jo...

2008-09-14T00:34:00.002Z

Sėdžiu dabar Holliday Inn ir ruošiuosi traukti pasidairyti po miestą (kas, savaime suprantama reiškia pub'us, barus, bendravimą su vietiniais, pokalbius ir bent vieną kokį nuotykį). Šiaip tai kažkokos keistas miestelis, tačiau bent jau greitkelis ne lygumomis, o kalneliais į jį atvedė. Aplamai tai man čia tarpukelė tarp Chicago's ir East Coast - ryt mano road trip pasibaigs (žiūrėti žemėlapį apačioje). Atostogos baiginėjasi, įspūdžių įvairių ir daug. Dėl įsisiautėjusių uraganų pakeitėme planus ir vietoje Miami'o patraukėme į Canadą. Gal ką epizodiškai ir parašysiu, mat personažų įvairių teko sutikti, neskaitant jau, kad ilgai vairuojant, įvairių minčių kyla, jei tik leidi joms tekėti. Anyway, reikalas tas, kad greičiausiai į Lt negrįžtu, o ir nėra nieko daugiau ko kaltinti, kaip savęs ir savo prokrestinacijos, bei tinginystės... :/ Ta prasme negrįžtu rugsėjo pabaigoje (Egle, tu įpareigojama man atpaštuoti "Tūlą", jei nerasiu grįžęs - skaičiuosiu dividendus :P ). O šiaip, jei viskas sėkmingai suksis, atsirasiu bent jau kalėdoms...

View Larger Map

Mėnesiena

2008-08-31T20:34:00.001+01:00

Kai vakarais Merso vaikštinėdavo gatvėmis ir su pasididžiavimu žiūrėdavo, kaip Martos veide blizga čia šviesos, čia šešėliai, viskas jam atrodė nuostabiai lengva, net jo jėga ir drąsa. Jis buvo dėkingas Martai už tai, kad ji viešai, greta demonstruodavo tą grožį, kuriuo kasdiena jį užliedavo it subtiliausiu svaigalu. Jie Marta būtų pilka pelė, jis ne mažiau kentėtų, nei matydamas ją laimingą tenkinant vyrų geidulius. Merso džiaugėsi, kad įžengė su ja šį vakarą į kino salę prieš pat seanso pradžią, kai ji jau buvo beveik pilna. Marta ėjo priešais jį, lydima susižavėjimo kupinų žvilgsnių, demonstruodama savo gėlių ir šypsenų veidą ir laukinį grožį. Jis, laikydamas rankoje fetrinę skrybėlę, jautėsi nežmoniškai pakylėtas, vidujai suvogdamas savo eleganciją. Nutaisė abejingą ir rimtą miną. Buvo perdėtai mandagus, pasitraukė į šalį, praleisdamas lydinčią kontrolierę, nuleido Martos kėdę jai dar nespėjus atsisėsti. Ir ne tiek iš noro pasirodyti, kiek iš dėkingumo, kuris tvindė jam širdį ir pripildė jį meilės visiems žmonėms. Ir arbatpinigių kontrolieriai davė pernelyg dosniai kaip tik todėl, kad nežinojo, kaip sumokėti už savo džiaugsmą, ir kad šituo kasdieniniu mostu jis garbino dievybę, kurios žėrinti šypsena žvilgėjo akyse it aliejus. Per pertrauką, kai vaikščiojo veidrodžiais išmušta fojė, sienos jam atspindėjo jo laimę, užliedamos salę elegantiškais ir virpančiais vaizdais drauge su tamsiu jo siluetu ir šviesiais drabužiais vilkinčios Martos šypsena. Merso, žinoma, patiko taip regimas jo veidas, ties cigaretę virpanti burna ir aiškiai juntamas šiek tiek įkritusių akių karštis. Apskritai vyro grožis atspindi jo vidines tiesas ir pomėgius. Bet ką tai reiškia, palyginti su nuostabiu moters veido bergždumu? Merso, pataikaujantis savo tuštybei ir besišypsantis savo demonams, tai puikiai žinojo.
Vėl grįžęs į salę pagalvojo, jog vienas niekada neidavo pasivaikščioti per pertrauką, verčiau rukydavo ir klausydavosi lengvos muzikos plokštelių, kurias tuomet leisdavo. Šįvakar žaidimas vyko toliau. Visos progos ištęsti jį, atnaujinti buvo geros. Bet sėsdamasi Marta linktelėjo atsakydama už kelių eilių ją sveikinančiam vyrui. Merso, irgi pasisveikinusiam, pasirodė, kad jis pamatė vos įžvelgiamą šypseną vyro lūpų kampučiuose. Atsisėdo nepastebėjęs, kad Marta uždėjo ranką jam ant peties, kad kažką pasakytų, o prieš minutę būtų tai džiugiai suvokęs kaip naują jo galios jai įrodymą.
-    Kas jis? – paklausė Merso, laukdamas, kad ji kaip niekur nieko paklaus „Kas?“, kaip netrukus ir atsitiko.
-    Tu juk puikiai žinai. Tas vyras...
-    O, - prabilo Marta ir nutilo.
-    Taigi?
-    Taubūtina žinoti?
-    Ne, - atsakė Merso.
Jis grįžtelėjo. Vyras buvo įsmeigęs akis į Martos sprandą, bet jo veide niekas nekrustelėjo. Buvo gana dailus, su gražiomis labai raudonomis lūpomis, nors akys – neišraiškingos. Merso pajuto, kaip kraujo banga užplūdo smilkinius. Priešais pajuodusį jo žvilgsnį žvilgančios idealios aplinkos, kurioje vyriškis gyveno jau kelios valandos, spalvos staiga apsinešė suodžiais. Kam jam reikėjo išgirsti, ką ji atsakys. Jis buvo tikras, kad tas vyras miegojo su Marta. Ir mintis apie tai, ką jis galėjo pataliukais pagalvoti, augo jame lyg kokia panika. Užplūstas tų pačių minčių, Merso puikiai žinojo ką: „Gali sau puikuotis...“ Nuo minties, kad tas vyras tą pačią sekundę išvydo būdingus Martos judesius ir kaip ji pasitenkinimo akimirka užsidengia ranka akis, nuo minties, jog tas vyras irgi mėgino nustumti jos ranką, kad išvystų sujauktą tamsių dievų susitvenkimą moters akyse, Merso pajuto, kaip viskas jame susipurė, ir jo užmerktos akys pritvinko siuto ašarų, kai salėje paskelbė, jog seansas vėl prasideda. Jis pamiršo Martą, kuri buvo vien tik dingstis jo džiaugsmui, dabar ji įkūnijo jo pyktį. Ilgai sėdėjo užsimerkęs, ir atsimerkė tik ekranui įsižiebus. Apsivertė kažkoks automobilis ir, visam orkestrui nuščiuvus, vienas ratas dar sukosi iš lėto, įtraugdamas į savo atkaklią kreivę visą tą gėdą ir pažeminimą, kuris susitelkė įtūžusioje Merso širdyje. Bet būtinybė panaikinti visas abejones, plaukusi iš vidaus, vertė užmiršti orumą.
-    Marta, jis buvo tavo meilužis?
-    Taip, - atsakė ji. – Bet filmas man įdomus.

Mhm vasara baigėsi - atostogos prasideda! Nu OK, ne visai atostogos, tačiau apie tai gal kada vėliau. Blogo įrašai vėl atsiras dažniau nuo spalio, rugsėjis mano bus praleistas lėktuvuose, mašinuose ir, gal net, laivuose... CU

The Last Shadow Puppets

2008-07-30T01:17:00.000+01:00

The one you fell for

Makes it seem juvenile

And you’ll laugh

At yourself

Again and again

And we’ll drink

To the thought

She’ll remember you

Maybe tomorrow

Kai pradeda važiuoti stogas, reiškias reikia atostogų (preferably ne somos...)

2008-07-29T04:05:00.000+01:00

Po gerų keturiasdėšimties valandų spanginant akims į baisybes (suprasti į darbą... ), imi ir prisimeni kokią nesamonę:

Lengvos formos infantilizmas atleistinas, kai smegenys perkaista...

Visiškai pieviškas įrašas:/

2008-07-16T06:10:00.001+01:00

Sėdžiu ir laukiu kol prasidės darbo diena normaliems žmonėms, kad galėčiau užbaigti savo nenormaliąją. Greičiausiai laikas bėga ne kai dirbi rimtus darbus, bet kai niekais užsiiminėji, pvz pasineri į Google Reader atplaukiančių naujienų, nuomonių ir visiškų nesąmonių srautą. Taip užkliuvo akis už neperseninusiai ekranizuoto Chuck Palachniuk „Choke“ treilerio. Negaliu pasakyti, kad labai suintrigavo, tačiau nusprendžiau, jog vis tiek peržiūrėsiu dėl dviejų priežasčių: nes tai mažabiudžetis, nepriklausomas filmas (ai simpatizuoju aš jiems iš principo), ir kad galėčiau palyginti įspūdžius su knyga. Tačiau, kaip kad dažnai mano įrašuose pasitaiko, ne apie pradinį įrašo išeigos tašką noriu rašyti. Ši knyga sukėlė prisiminimų eilę, kuriuose bandžiau nesėkmingai surasti bendrą vardiklį, bet neįstengęs (gal kiek pavargęs būsiu), paliesiu sąmonės srautą iš praėjusių metų.

Lisabona, paskutinė mano apsilankymo diena. Visą rytą prasėdėjau parke siurbdamas limonadą, rašinėdamas nesąmones į savo užrašų knygutę (iš kurių vėliau šioks toks apsakymas susidėjo), bendraudamas su čiabuviais, atėjusiais pasisėdėti, paalkoholiauti, ar tiesiog ieškančiais iš ko cigarečių nugręžti. Visą rytą ta knyga gulėjo mano kuprinėje nepaliesta, nors buvau apsisprendęs, jog iki išvykimo iš Portugalijos ją suvalgysiu. Atsiverčiau tik pavakaryje, grįžęs į ‚jaunatvinį bardaką‘ (ta prasme youth hostel – išverskite, kad jau tokie gudrūs :P ) su keliais vyno buteliais. Lounge jau buvo prisirinkę žmonių: gal keturios italės, trys prancūzai ir šiaip bilenko ir bilenkiek – tikrai virš tuzino. Visi jie, lengvai pasibarstę po kampus, bendravo savo kompanijose. Aš pats, būdamas ne ypatingos nuotaikos (dėl dabar šypseną keliančių priežasčių), susirangiau ant kėdės ir, atsikimšęs vyną, įsigilinau į knygą. Po gerų dešimties minučių lounge publika ėmė į mane šnairuoti, mat aš įnikau prunkšti ir krizenti (spėju vynas neapsunkino nuotaikos prašviesėjimo), dar po dešimties, kai jau mano krizenimas sporadiškai pereidavo į juoką, žmonės pradėjo šypsotis į mane žiūrėdami (kas mane tik dar labiau linksmino!), vakarui įsilingavus, visi sėdėjom prie bendro stalo, o knyga keliaudavo į to rankas, kas sugebėdavo raiškiausiai skaityti, pro nuolatinius juoko priepuolius...

Kitas epizodas iš, vėlgi paskutinės, nakties NY praleistos, vėlgi, janatviniame bardake, kuriame susimečiau su danų grupele. Ot tai, atrodo perskrendi per vandenyną vien tam, kad leistum laiką su tais pačiais daniokais! Nu bet šitie buvo meno žmonės, tai su jai pasilinksminom iš peties galiausiai, o čia noriu paminėti tik vieną epizodą iš to vakaro. Kaip kad dažnai būną tokių susėdimų metu, išsekus pradinėms pažintinėm temom, jei tik yra pakankamai proto vengti visokių kontraversiškų temų, kaip kad ‚jūs visi durni‘, lengviausias kelias griebtis anekdotų. Taip ir tada, vienas per kitą veržėmės, vos ne pertraukinėdami, jei jau pasakojamasis buvo girdėtas. Galiausiai viskas baigėsi anekdotu apie du bebrus. Tie, kas su juo pažystami, žino kad jis ilgokas ir gana vingiuotas, tik pačioje pabaigoje surišantis visus palaidus galus į vieną šmaikštą, taip ir aš tada, su lengvu rūpesčiu jį pasakojau, mat kuo toliau, tuo labiau jų akyse atsispindėjo abejonė – ‚what the hell is he talking about?‘ Tačiau tą vakarą šis anekdotas atsiskleidė visa savo sprogstamąją juoko galia, vos užbaigus paskutinius žodžius – iš pradžių aš tik šypsojausi, žiūrėdamas kaip jie leipsta, paskui jau pradėjau juoktis iš to, kaip jie juokiasi, galiausiai manau nei vienas iš mūsų nesuprato, kodėl mes, praėjus gerom 15 minučių, vis dar negalime sustoti juoktis už pilvų susiėmę... O ir visą likusį vakarą, niekados neužbaigiamas sakinys ‚No you should have see a guy, two weeks ago...‘, sukeldavo isterišką juoką...

Tai va, apie ką aš čia? Greičiausiai apie juoką, juk nuo komedijos kaip ir pradėjau, apie juokus tik ir tekalbėjau, tačiau nuojauta kužda, kad ne tik. Kaip ne kaip, teko skaityti straipsnį, kur teigė, kad juokas ir humoro jausmas yra evoliucijos metu išsivystęs socialinių įtampų sumažinimo mechanizmas. Tai ar šiame kontekste žiūrėti komediją vienam nėra gana absurdiška? Nežinau, tyngiu galvoti...

Gyvenimas su deadline ant nosies...

2008-07-10T12:49:00.002+01:00

Jau beveik mėnuo praėjo nuo paskutinio mano įrašo. Įnikęs į darbus esu visa galva (ok ok, tinginiauju irgi bilenkiek... ). Artėjančios projektų deadlines verčia mano skrandį susitraukinėti. Neturiu aš reikalingų savybių gyventi ramia širdimi. Vat prisimenu vieną kursioką, su kuriuo įstojom į universitetą vienu metu – jis dievų palaimintas yra žmogus. Kai aš baigiau bakalaurą, jį pagaliau perkėlė į antrą kursą – neįsivaizduoju kiek kartų jam teko išsiiminėti skolų lapelius, kiek kartų jis už jas susimokėjo ir kiek kartų, egzaminui pasibaigus, priduodavo tuščią lapą, tačiau visada buvo kalti kiti: tai dėstytojai, kurie specialiai jį sukirtinėja užduodami klausimus, kurių atsakymų jis nežino, tai sekretorės, kurios neleidžia penktą kartą perlaikyti egzamino, tai dekanas, kuris neperveda į antrą kursą su šešiomis skolomis – palaimintas jis, man taip neišeina... Norėtųsi kaltę versti ant kitų žmonių, tikiu kad tada tikrai geriau jaustis būtų, tačiau tiesa bado man akis ir neišeina sau meluoti. Blogiausia kai nežinia gniaužia gerklę, gali tada nors sienomis lipti, nagus graužti ar bandyti užsimiršti, vis tiek niekas nepadeda. Mintys, kur buvusios, kur ne, tuoj pat grįžta prie problemos, kaip kad nubaidytos musės, vėl sutupiančios ant suvažinėtos katės lavono. Kuo ilgiau išliekama šioje pasyvioje būsenoje, tuo labiau baimė stiprėja ir graužia – vienintelis variantas yra nutraukti ją aktyviu veiksmu. Čia labai tinkama būtų citata iš Stefan‘o Zweig‘o apsakymo „Baimė“, deja šią knygą („Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo“) į Milaną Symka išsivežė ir iki šiol neatpaštuoja (Symka, čia toks labai jau akivaizdus namiokas iš mano pusės :P ). Žmogus, veikiamas baimės, yra linkęs jos nusikratyti bet kokia kaina, tačiau čia ir glūdi visi spąstai – labai jau sunku išlikti kritiškam ir teisingai įvertinti veiksmą tokioje emocinėje būsenoje. Nu gi pagyvensiu ir pamatysiu, kaip su dabartiniais iššūkiais pavyks man susitvarkyti... Linkėjimai iš laboratorijos – linksmai praleiskite vasarą :)

PS.: dabar autobusuose skaitau Jurgio Kunčino „Tūlą“ – visiškas malonumas! Pvz trumpa citata, puikiai atskleidžianti autoriaus subtilią ir lengvą ironiją: „Kažkuri Daševskos duktė vėl pagimdė (Viešpatie, vos nepasakiau – atsivedė!) dar du vaikučius – teko mikliai nešti muilą.“

Sveiki, aš esu 'film junkie' :)

2008-06-15T11:56:00.003+01:00

Nu ok, šmaikštai šita reklama susukta, priemu akmenį į savo daržą.. :) Bet vat apturėjau didelį džiaugsmą pamatyti idealų si-fi filmą: jokių kosmosų, jokių monstrų, jokių elfų, dvarfų, robotų ar telepatų, tiesiog 7 besikalbantys žmonės. Nu užmeskite akį į treilerį:

Užkabina mane tokie filmai, kur dialogas naudojamas kaip esminė media, o jei dar gera idėja už jo stovi, tai atsiplėšti neįmanoma.

Richard Linklater: "My plan B has always been to make a film about people who talk a lot."

Poliarizacija: Kaip pavyzdys, Anarchija.lt vs Patriotai.lt

2008-06-13T13:54:00.008+01:00

Jau kuris laikas esu užsiprenumeravęs įrašus iš www.anarchija.lt svetainės. Paprastai įrašai būna įdomus ir informatyvūs, kaip kad pastarasis, ir tik retkarčiais pasitaiko paaugliškai naivių. Antrasis polius, kurį netikėtai radau, yra lietuvių nacionalistų svetainė www.patriotai.lt. Tikriausiai mano pozicija, vertinant jų publikacijas, nėra pati objektyviausia, tačiau radus tokia rašliavą, tiesiog nekyla ranka vertinti juos bent kiek rimčiau.

Tačiau ne apie šias konkrečias svetaines noriu pakalbėti, jos tik atspindžiai procesų, vykstančių musų šalyje, ir yra mano naudojamos grynai iš tinginystės paskatų, kaip lengviausiai mane pasiekiantys virpesiai, sklindantys iš Lietuvos vandenų, kuriuose, atrodo, prasidėjo įdomūs pasitiurškenimai.

Po nepriklausomybės atgavimo viskas buvo aišku: kairė yra komunistai, o dešine – šviesus rytojus. Tada taip ir buvo. Bėgant laikui ir ateinant naujoms kartoms, kurios nepatyrė Sovietų Sajungos, ‚kaire‘ jau asocijuojasi ne su 'gulagais', o greičiau su 1968 Prancuzijoje vykusioms studentų riaušemis. Bet pokyciai ne tik jauniausiuose visuomenės sluoksniuose jaučiami. Neperseninusiai pasirode NK95, pradėtas klibinti ‚krikšcioniškų‘ vertybių akmuo, bandoma net ir prieš laukinį kapitalizmą, Lietuvoje įsivyravusį, balsą kelti. Nežinau, ar tai įstojimo į ES išdava, tačiau koreliacija akivaizdi, o ir turint europinį humanizmo tradicijos užnugarį, žmones tvirčiau išdrįsta išsakyti nepopuliarias mintis. Gerai yra visa tai, tačiau jau nebe ‚Baltijos kelias‘. Skirtingos nuomonės ir pažiūros dabar jau neapsiriboja, už kurią partiją balsavo žmogus rinkimuose (darant prielaida, kad išvis balsavo, mat mano kukliu, asmeniniu įsitikinimu prasmės šiame akte, ar „pilietinės teisės išraiškoje“ yra tiek pat, ar net mažiau, kaip ir apsispręsti. gersi latte ar espresso kavą. Ir ne, ne iš piktai, taciau žvelgiant į esamą pasirinkimą iš Lietuvos partijų...), dabar yra kvestionuojamos vertybės – ‚pro life‘ ar ‚pro choice‘, už lygias teises homoseksualams ar „tikrosios“ šeimos apibrežimas. Visi šie pasirinkimai skaldo ir poliarizuoja visuomenę. Belieka tik tikėtis, kad abiems pusėms užteks proto įsivelti į konstruktyvią diskusiją, o ne mėtytis mėšlais. Bet tai dar bus ateityje, o dabar žiūrim visuomenės grupių dinamiką ir kas iš jų susiformuos...

PS.: Esu nusipirkęs William Strunk, Jr ir Edward A. Tenney „The Elements of Style“, Laurynui rekomendavus. Laiks nuo laiko paskaitau, bandau išmokti ir pritaikyti profesiniuose rašinejimuose. Ir nors, tenai aprašyti dėsniai yra universalūs visoms kalboms, kaip kad Aurelijus Katkevicius savo bloge pastebėjo, tačiau, kai prisėdu rašyti ką nors sau, būtų tai blogo įrašas ar kokia esė, visos „trumpų sakinių“, „raiškos“, „daugiažodžiavimo vengimo“, etc. dogmos iš galvos išgaruoja ir pliekiu taip, kaip man širdis diktuoja. O širdis diktuoja rašyti taip, kaip ir kalbu, tai yra gausiai, suveltai ir sporadiškai šokinejant tarp idejų :) Pasisekė tikriausiai pasauliui (ta prasme žmonėms, apturėjusiems nelaimę su manim susidūrti), kad dažniausiai kalbu aš mintyse, su savo „nematomais draugais“... :)

PPS.: kątik atsiverčiau šį savo įrašą ir radau išnykusias du trečdalius lietuviškų raidžių. Niekaip nesuprantu, kaip tai atsitiko, tačiau pabandžiau atstatyti, jei dar liko kas praleista, nekreipkit dėmesio, kaip ne kaip, jei jau užsukat į mano blogą, tai su gramatinėm klaidom turėjote jau apsiprasti... :)

Prezitentai

2008-06-01T23:25:00.001+01:00

OK, retai aš apie politiką rašau, bet šį kartą nesusilaikiau. Pradžiai Barack Obama apsilankymas Google ir jo kalba. Valanda laiko žiūrėjimo – tegyvuoja prokrestinacija! :)

Labai smagiai skamba jo mintys, bet ne apie US aš noriu kalbėti. Noriu apie mūsiškę šalį, artėjančią prie savo tūkstantojo gimtadienio. Taigi kas galėtų būti sekantis lyderis? Mane jau senai stebina, jog EU komisarės Dalios Grybauskaitės reitingai visuomenėje yra labai aukšti, atsižvelgiant, jog ne taip jau dažnai girdima ir matoma ji yra. Tačiau tai vadinamas „gut feeling“ tikriausiai – stiprios asmenybės žavesys. Aš pats labai norėčiau, kad ji bolotiruotusi, velnias, aš net pasivarginčiau balsuoti už ją :)

PS.: grįžtant prie JAV prezidentinės rinkimų kompanijos, tikiuosi, kad šis „jaunuolis“ laimės, incestinių teksasiečių mentalitetas tikrai užknisęs jau...

Kosmosas ir lietuviški runkeliai

2008-05-30T08:52:00.008Z

Smagi socialinė reklama šiaip, o ir su paskutinės mergaitės svajone aš pilnai solidarizuojuos. Dėje... ESA (European Space Agency) gegužęs 19 atidarė registraciją, naujiems kandidatams į astronautų pozicijas - tai bus tie išrinktieji, kurie skraidys į ISS (International Space Station) ir gal net į Marsą! Dėje dėje, lietuvių tame tarpę net ir teoriškai negali atsirasti. Čia ne vien dėl tokių 'Prūnskieniškų' debilų, kurie įsitikinę, kad lietuviams tik nosimi rūnkelių laukus verta arti, tačiau ir dėl flegmatiškų apsukų akademinės bendruomenės, kuri dar tik pradeda svarstymus, ar verta Lietuvai į ESA gretas stoti. Pikta ir gėda man - nors imk ir atsisakyk pilietybės, emigruok į kokią UK ir, tokiu būdu, bandyk įsilieti į kosminę programą. Juk dabar, dėl Lietuvos pilietybės, negaliu įsidarbinti net ir researcher'iu :( Net ir jei dabar Lietuva pradėtų derybas dėl įstojimo, procesas užtruktų minimum 8 metus. Šmaikštaujam mes kad estai yra flegmos, dėje dėje, Estija jau priėmusi sprendimą ir stojimo procesas vyksta...

Raison d'être

2008-05-24T17:48:00.001Z

Karnavalas Aalborge – malonumas žiūrėti į tą masę žmonių! Vieni nusitašę miega ant pievos, kiti bando sažavėti savo kostiumais, dar kiti, tiesiog chill out‘ina... Lengvas side note‘as, šis karnavalas puiki proga patapti pedofilu – keturiolikinės/penkiolikinės mergaitės demonstruoja savo kūnus su išprievartaujančiu lipido egzibicionizmu.. tačiau ne apie tai šis įrašas. Jis apie tai, ką žmogus turi daryti... Istorija paprasta – žingsniuoju aš iš maskarado, norėdamas parsirasti namo ir atsigauti prieš vakarinę dalį (neplanuotai ir šiandien turėjau filmuoti „Vimoroz“ pasirodymą, todėl šiek tiek nuvargęs ir per anksti pakeltas buvau), kaip sutinku vieną pažystamą prancūzą. Susipažinome mes irgi įdomiai. Praeitą vasarą, kažkokio koncerto metu, nufotografavau jį ir jo sūnų. Dar po poros mėnesių pagaliau jam nusiunčiau nuotrauką ir maniau, kad jau basta. Tačiau prieš pusmetį, pasigauna jis mane partyje ir pradeda dėkoti už tą nuotrauką, kuria pasirodo jo tėvai atsispausdino 20x40 ir pasikabino livingroome :) Baisiai jis tada reiškė padėką, o ir kas kart susitinkant, spaudžia ranką, tarsi būčiau koks karo bičiulis. Tačiau taip, pamatau jį gatvėje iš tolo – rankos į viršų, kojos trypia įsivaizduojamą šokį. Galiausiai gaunu alaus ir prisėdu su jo draugais ant šaligatvio. Gal tik vieną sakinį tespėjome persimesti, kaip kitoje gatvės pusėje, pastebiu moterį, apsirengusią fėjos/angelo kostumu, sėdinčią vienui vieną tokioje išraiškingoje kančios pozoje, kad aš iškarto ją įvardinau „the fallen angel“. Nežinau kodėl, tačiau perėjau gatvė, pritūpiau prie jos ir paklausiau „are you ok?“ Ašaros rieda pas ją kaip pupos, akys spinduliuoją tokį skausmą, kad net fizižkai ant savęs jausti galima – „Yes Im fine..“ bando sakyti, taičau užsikūkčioja...

Prašnekėjom gerą valandą, pirmiausiai sunkiai – natūralu, kai visiškai svetimas žmogus prie tavęs prieina.. Kalbėjom daug, pvz. apie danų kultūrą, jog taip niekas jos net nepaklausė, verkiant viduryje centrinės miesto gatvės, ‚kas tau yra?‘, tuo labiau, jei ji būtų pasakius, kad ji ka tik turėjo persileidimą, bet kas būtų pabėgęs. Kalbėjom kol ji nustojo verkti, tada pradėjo šypsotis, galiausiai juokėsi... Ne už ilgo atėjo jos draugės ir aš atsisveikinau. Bet nueidamas bandžiau suskaičiuoti tuos kartus, kai man žmonės atvėrė širdį, kai pasakė tai, ko dar niekam nėra sakę – pirštų neužteko... turiu omenyje įskaičiuojant kojų... Gal iš manęs mokslininkas niekad ir nesigaus, tačiau jaučiu, jog sugebėjimas surasti kontaktą su žmonėmis, yra vertesnis, nei bet kuris iš mano aukštojo išsilavinimo diplomų...

Vizija į Europa

2008-05-23T00:07:00.001Z

Netyčio sužinojau, kad vyko pusfinalis - šiaip visiškai indifferent buvau, bet kai užmačiau pracūzų klipą, tai užsimaniau viską to atlikėjo susirasti - iš kur vizijoje tokių gerumų gali atsirasti?!

Praeitis

2008-05-20T21:19:00.003Z

Yra toks animacijos rinkinys, pavadintas "Masters of Russian Animation" - 4 DVD kupini pilno džiaugsmo. Jei įdomu ir galite - nusipirkit, jei ne - galima, laužant įstatymus, susišaudyti internete... Ir taip - pakarkit mane, tačiau vis dar noriu tikėti į kūrybą dėl kūrybos. Ir (labai grubus, tačiau emocijas atspindintis išsireiškimas) "pisau ir spardžiau" aš tuos gariūninkus, nesvarbu, jog jų apyvarta yra dešimtuoju laipsniu pakelta - apribotas vertelgos mentalitetas ir tiek.

Nesigilinant kas, kaip ir už ką, įdedu vieną iš šmaikščiausių filmukų...

Nacionalizmas ir impotencija

2008-05-18T16:07:00.003Z

Vakar minėjome Gedimino gimtadienį. Ramus buvo pasisėdėjimas iki paryčių su daug kalbų, sangrija ir vynu. Nedaug mūsų svečiavosi, bet pačiais paryčiais iš svečių telikau aš ir Donatas, kuris šiek tiek padauginęs sangrijos, jog teko man tempti jo dviratį iš Nørresundby į Aalborgo centrą. Šeštą ryto pėdinome sau ramiai, šnekėdami apie nesąmones, vis grįždami prie pradėto pokalbio, jog mano šaipymaisi iš žmonių bukumo yra blogas dalykas, kuo jis karštai stengėsi mane įtinkinti :) Nuotykis prasidėjo priėjus Studenthuset aikštę. Pirmiausiai man nuo galvos nuskrido skrybėlius ir pajutau smūgį į nugarą. Net dorai nespėjęs susigaudyti kas ir kaip, atsisukau ir automatiškai žiebiau į dantis. Iki šiol viskas vyko lyg pagal standartinį užpuolimo scenarijų, tačiau vėliau išsirutulioja įvykiai, dabar kelia man keistą šypsenos ir sumišimo derinį. Taigi, pradžioje apibūdinsiu situaciją. Esam keturiese: aš, Donatas, nelabai besiorientuojantis erdvėje, ir du danai (~27-30 metų). Vienas iš jų, su kuriuo jau spėjau apsikumščiuoti, labai panašios būsenos kaip ir Donatas, o kitam, drimba iš burnos putos, berėkiant ant mūsų– „You fucking german bastards!“. Kodėl mes patapome vokiečiais taip pat nežinau, tačiau neketinau gilintis į šias peripetijas. Dabar prasidėjo keistumai – vietoje to, kad mus pultų spardyti, jie tiesiog pašiaušė savo uodegų plunksnas ir svaidėsi keiksmais. Nu ką, jei jau suteikė šiek tiek laiko, nusprendžiau tuo pasinaudoti ir nusimečiau nuo pečių paltą su švarku – labai šie rūbai nepraktiški muštynėse, teko tą Lietuvoje dar išsiaiškinti. Susigrupavimas įvyko irgi natūraliai, Donatas ir pirmasis danas, kuriam jau buvau smogęs, stovėjo vienas prieš kitą, linguodami kaip du beržai vėjyje, o aš su antruoju pradėjau sukti ratus, iškėlę kumščius. Patiems danams, man atrodo, aš taip ir neištariau nei žodžio, tačiau daugiau nei pakankamai teko išgirsti: „I will fucking kill you, you funcking shit. Ill give you a first swing – take your best shot you bitch“ taip toliau ir panašiai... Bandžiau Donatui parodyti, kad dviese griebtume agresyvųjį, tačiau jis buvo taip įsisvyravęs, jog nelabai ar gaudėsi situacijoje. Taigi, apsukome su danu kokius du ar tris ratus, vienas apie kitą, tačiau kaip nepuolė jis manęs, taip nepuolė. Visa situacija atrodė tragikomiškai todėl nesusilaikiau nepradėjęs juoktis, šiek tiek turėjo tai juos nustebinti. Kas vyko toliau, dar komiškiau – tiesiog nuleidau rankas, atsukau jam nugarą ir nuėjau pasikelti rūbų. Letai apsirengiau, besiklausydamas keiksmų, pakėliau dviratį ir stumtelėjau Donatą, kad išjudinčiau iš svyravimo ir pajudėtų jis. Taip ir nuėjome. Sekė jie mus dar kokius penkiasdešimt metrų, rėkdami pavymui, vienas kuris dar pastūmė (ar nuspyrė) Donatą taip, jog jis pačiuožė asfaltu gerus du metrus, tačiau šis, būdamas prie nutrūkimo ribos, nelabai gaudėsi situacijoje ir net neparodė jokio supykimo ar suvokimo kas vyksta, tik bumbėjo sau kažką po nosimi. Priėjus Bulvardeną, kuriame jau buvo ankstyvų žmonių, mūsų „pažystami“ atsikabino, tik prieš tai mūsų link sviedę medinį balkį... Tai vat, likau su į dantis nubrozdintu krumpliu ir keistu jausmu. Kaip ne kaip, tai buvo nacionalistinis išpuolis, paskatintas neapykantos svetimtaučiams, bet labiausiai mane stebina jų iškastruota agresija – nors ir jie užpuolė mus, tačiau po pirmų niuksų, jie tebandė išprovokuoti agresiją, kad turėtų pasiteisinimą mus suspardyti! Žinau, jog pagal Dk įstatymus tas, kuris pradeda muštynes, yra kaltas, tačiau tokia impotentiška ir baimės persunkta agresija kelią pasigailėjimą. Kažkaip tikrai su didesne pagarba (nelabai tinkamas žodis, tačiau kito nerandu) žiūriu į žmones kurie atiduoda savo pasirinkimui, o ne trypčioja vietoje, bijodami savo elgesio padarinių... Keista ką iš mūsų daro civilizacija.

P.S.: dar sukant ratus, su iškeltais kumščiais, kai maniau, jog muštynės garantuotai įvyks, nusišypsojau sau pagalvojęs, jog mano profesorius išvažiavo mėnesiui į US – iki kol grįš, spės fanarai išnykti.. :D

Roger Waters - Kai kiaulės pradeda skraidyti

2008-05-14T13:49:00.004Z

Vakar išsinuomavom mašiną ir nulėkėm iki Odensės. Lėkėm tiesiogine ta žodžio prasme, mat vietoj rezervuoto 1.2l kubatūros opeliuko, gavome Audi A3 su 2l dyzeliniu varikliu – gerai, kad DK keliuose karai nevyksta, tai ir policijos net su žiburiu nerasi :) O vykom ten mes į Roger Waters (Pink Floyd co-įkurėjo) koncertuką. Dabar jau galite pradėti mums pavydėti :) Koncertas buvo labai geras, plius tikrai nedaug publikos (~5000-7000), tai galėjom džiaugtis muzika ir nesijaudinti, kad sutrins mus pamišusių fanų minia (o pamišusių vidutinio amžiaus personų ten buvo daugiau nei puse – muzika turi tendencija priminti praėjusius gyvenimo etapus ir leisti užsimiršti, jog tau jau reikia gerti vaistus nuo prostatos padidėjimo... ). Nu bet jei turite entuziazmo, neužilgo vyks jo koncertas Londone – gal dar spėtumėte...

O šiaip pas mane naujo nieko daug nėra. Aplankiau Paryžių, tačiau be privalomų miesto simbolių, į kuriuos ir taip su lengva ironija žvelgiau, jokių maniakiškų turistavimų neatlikinėjau; puikus maistas, geras vynas, draugų kompanija ir gyvenimas Montmartre – mano polinkis į hedonizmą ir tinginystė vis bujoja... Tačiau jei jums atrodo, kad padariau klaidą, neskirdamas atitinkamo dėmesio visiems tiems architektūros ir meno stebuklams, sukauptiems mažiausioje didelėje sostinėje, siūlau užmesti akį į vieno tokio tūlo vaikino, „shetonu“ pasivadinusio, kelionės raportą. Dvejopas emocijas kelia jo tekstas: pirmiausiai akivaizdu, jog tai ‚savas bičas‘, nepasižymintis nei išskirtiniu IQ, nei mintimis (dar pastebėkite tą labai keistą veido išraišką, kuri, kaip spėju, šypsena turėtų būti, tačiau labiau burunduko fizionomiją primena..), tačiau toks nuoširdus pas ji rašymo stilius, jog tiesiog negalima nesimpatizuoti, nors ir minimaliai :)

Ir pabaigai trumpas offtopicas maisto tema: neskaitant tradicinių virtuvių, mano ragauto maisto sąraše dabar yra arklys, šuva (Paryžiuje užkandžiavau šlaunelę :) ) ir meksikietiški skėriai (DaliaV parsivežė iš komandiruotės, tačiau pati nevalgo, ot ir durna – labai skanūs :) ). Kelias dienas mes čia vis šia tema kalbėjom, šmaikštavom, kol vieną naktį, pradėjau sapnuoti kanibališkus sapnus... :/ Ai dabar gal kurį laiką apseisiu su vištiena ir jautiena...

Sugalvojau

2008-04-22T21:51:00.002Z

Kad sekančią savo katę pavadinsiu Braške, tik kada aš ją begalėsiu užsiveisti, čia jau atviras klausimas...

Under Pressure arba vienas teigiamas iš dviejų

2008-04-21T18:35:00.003Z

Sunkus tas gyvenimas, tynginiams ir veltėdoms, bet, kaip kad 'Takeshi Pilyje' šaukdavo, - "STENGSIUOS!" :) Po superio "rekomendavimo" kraustausi iš savo ofiso į laboratoriją... Kaip atsakomajį manevrą, manau rekia dabar sofą labe susiveikti :D

Queen and David Bowie

Saturdays = Youth ir "Euromillones Loteria Internacional"

2008-04-16T03:22:00.006Z

Užsižiosojau per visokius darbus ir šiaip rutiną, tačiau geriau vėliau keliom dienom, nei kad niekada: M83 naujas albumas jau pasirodė!

Iš mano asmeninio fronto naujienu šykštu, nu gal kad tik pagaliau susitvarkiau apšvietimą vonioje - metai laiko nėra taip jau blogai, gal net ir orkaitei elektriką greitu laiku iškviesiu :) Ai dar likau nustebęs, kai gavau spam'ą į pašto dėžutę!! Iš kitos pusės, kai pagalvoji, joje integruoto spam filtro nėra - daugiau šansų, kad užkibs :)

Laikas ir šiaip

2008-04-07T12:00:00.003Z

Visokios nesąmonės darosi man su laiko jutimu. Pvz sėdžiu sau ketvirtadieni kaip ridikas ir darbuojuosi ties projektu, karts nuo karto su kuom nors persimesdamas keliais žodžiais Gmail chate. Bekalbant su lt reziduojančiais žmonėm, priartėjus darbo pabaigai, pasako, kad savaitgalis jiems jau prasidėjo. Nu, galvoju sau, neblogai Lietuvoje, vis išeiginės ir trijų/keturių dienų savaitgaliai :) Vakare ateina nauja žinutė iš pažystamų, šį kartą vietinių, kodėl penktadienio vakarą leidžiąs prie kompiuterio - nustebau lengvai, pasitikslinau kalendoriuje ir, akurat, penktadienis. Nieko čia keisto ar neįprasto, gana dažnai taip žmonėms atsitinka, kai pasineria į rutinišką darbą. Tačiau šiandien, atsikėlęs 6am, nukėblinau iš pat ryto į universitetą, vien tik tam, kad sužinočiau, jog vėl sumaišiau dienas, ir kūrsai, kurie, mano fantazijoje, turėjo būti šiandien, bus tik rytoj. Vėlgi ne pasaulio pabaiga ar stebuklas koks, tačiau šių susivėlimų užteko, kad persipildytų mano kantrybės taurė, todėl ėmiau ir... mečiau rūkyti. Taip taip, jokio tiesioginio ryšio čia nėra, galit ir neieškoti :) Tiesiog šiaip.. :)

Tai va, nerūkau jau net visas dvi ar tris valandas, o ant mano bicepso užlipintas narkotinis pleistras. Savijauta keista, žymiai geriau, nei kad tas jų žiaumočkes kramtyti, tačiau vis tiek rankos vietos neranda…

Šmaikštas

2008-04-01T20:13:00.002Z

Abejoju, ar yra dar žmonių, besinaudojančių internetu ir nežinančių apie šituos pašmaikštavimus, tačiau šis įrašas tada bus man pačiam, kad po youtubą nereikėtų knaisiotis :)

The Story of Stuff (dle asobna tupych)

2008-03-27T08:22:00.002Z

Viskas, kas čia sako, yra labai tvarkinga, nesiginčysi gi, tačiau mane šiek tiek stebina taip stipriai išpopuliarėjęs 'entertainment learning' - atrodo, kad be multikų ir juokelių neįmano žmonėms nieko rimto pasakyti. Iš esmės, tai tas pats 'consumer' mentalitetas, žengiantis į naujas sferas.

Fatalizmas

2008-03-26T06:38:00.002Z

Mano penkmečio planas chuliganas artėja į pabaigą (gaila tik kad daugiau laiko atžvilgiu, o ne To Do list‘o trumpėjimu), tačiau nespėju net atsikvėpti, o gyvenimas vis pakiša naujus. Visiems taip tikriausiai būna, tačiau labiausiai mane stebina harmonija tų dėlionės detalių. Tokį jausmą paprastai gaunu tik besiknaisiodamas po fizikos paslaptis, kur iš pirmo žvilgsnio visiškame chaose, panirę egzistuoja tobuli dėsniai, valdantis ir apjungiantys viską. Kaip gi daugiau reaguoti galima, kai vos tik spėjus sugalvoti, jog tam tikra įvykių seka, būtu gradientas, kaip jie ima ir patampa realiomis galimybėmis, o ne tik fantazija. Potencialas ir iš jų kylantis apibrėžtumas šiek tiek net gąsdina, tačiau vilionė per stipri. Klausimas, kada ir kur prasidės natūrali nuokalnė...

Nu ok, pardon už tokias abstraktybes:) Kitą kartą gal ką įdomiau parašysiu.. nors nieko kito, kaip darbas, šiom dienom nedarau – grindys nubarstytos datasheet‘ais, PCB'iais ir elementais visokiais:/ Ai pala, savaitgalį laukia didžiulis, kelių dienų, partis viloje su baseinu, sauna, skvošu, etc. Bus linksmybės! :)

Leon Somov feat. Jazzu : Offline Remixed

2008-03-19T04:32:00.003Z

Vakar Sutemos.net išleido ilgai lauktą Leon Somov ir Jazzu albumo Offline EP remiksų leiblą! Apie jį pasiskaityti, o ir nemokamai atsisiųsti (kartu su video klipu, kuris įterptas šio įrašo apačioje) galite čia. Nenoriu mėtytis nereikalingomis ir banaliomis pagyromis tiek autoriams, remiksuotojams, bei abiem 'prietemoms', tačiau labai jau džiugina ausis, tačiau šaunuoliai visi! :)

Dabar telieka sulaukti pasirodysiančių, balandį, M83 ir birželį, Ellen Allien albumų ...

Pati tragiškiausia kelionė EVER (Prailgintas įrašas)

2008-03-17T22:40:00.002Z

(Čia ne Italijos tęsinys, anas kažkada gal ir pasirodys...)

Dar praeitais metais į mano rankas pakliuvo keli AirBaltic skrydžių voucheriai, kurie buvo platinami Maximoje. Porą išnaudojau dar prieš naujus, porą skrydžiams į Italiją, o likusiais rezervavau savo pavasarinį apsilankymą Lietuvoje, iš kurio neperseninusiai grįžau. Į vizito detales nesigilinsiu, tiesiog chronologiškai išdėstysiu nesėkmes, susiėjusias su transportu. Dėl vienos dalies aš pats pakaltinamas savo išsiblaškymu, dėl kitos, ne aš... Pirminis kelionės planas buvo toks:

Pirmyn:
7:10am Aal – Cph: traukiniu
3:20pm Cph – Vln: lėktuvu

Atgal:
6:20pm Vln – Cph: lėktuvu
8:20pm Cph – Aal: lėktuvu (traukiniu važiuoti būtų buvusi visiška nesamonė, mat dėl kažkokių remontų, būtų reikėję persėsti du kartus ir užtrukti virš 8 valandų :/ )

Viskas gražu ir sklandu. Dėje, traukinys, eilini sykį buvo pramiegotas... Nu ne tai kad pramiegotas pramiegotas, mat atsikėliau 5am, palindau po dušu, tačiau tada nutariau prigulti pusvalandžiukui – BAD IDEA! :( Atsikėliau apie 10am, pasikeikiau ir nurioglinau į SAS puslapį pasižiūrėti kokios alternatyvos manęs laukia. Tada dar pasikeikiau, nors jau ne taip stipriai, mat bent jau biznio klasės bilietų neteko pirkti. Nu galiausiais nusipirkau skrydį į Cph ir sėdau į autobusą. Jame sutikau Neriu su Zophie, tai visi pasidalinom savo vargai bei skausmais ir su atsinaujinusiom šypsenom nudardėjom aerouosto link... Tolimesnė kelionė gimtinėn praėjo sklandžiai... Tačiau atėjo diena man išvykti. Šiek tiek pasinervavus dėl kamščių Savanorių prospekte, pavyko išsiveržti iš grūsčių ir pajudėti oro uosto link, tačiau, likus gal 5min iki atvykimo, susigriebiau, jog palikau pasą... taip, ir vėl... Bandžiau ir durnu apsimesti, pakišinėdamas teises, ir apie Šengeno sutartį prakalbą išsakiau – niekas nepadėjo, iš anapus check-in tesigirdėjo „Ne, ne, ne, ne, ne...“. Nu ką, nukėblinau į AirBaltic skyrių ir pradėjau organizuotis datų pakeitimus. Pasirodo ne pats blogiausias variantas dar mane ištiko, jei būčiau apsireiškęs penkioms minutėm vėliau, visi mano bilietai būtų atšaukti ir tektų per naują rezervuotis (ši nelaimė prie mano akių ištiko kelias personas). Taigi grįžimas namo atsidėjo dar pusei savaitės, o ir tvarkingai nuskausmino mano kišenę finansiškai. Tačiau, iš dalies, šis nenusisekimas buvo naudingas mano sveikatai, mat danties infekciją buvau pasigriebęs (tačiau kitu sveikatos aspektu, susiėjusiu su skrandžiu, tai atvirkščiai, netgi pražūtingas, tačiau apie tai vėliau...). Praleidau tas kelias dienas bandydamas darbuotis, bendrauti su draugais (proporcijas šių užsiėmimų manau galite nuspėti... :) ), todėl ypatingai nesigraužiau. Galiausiai, išaušus išvykimo dienai, buvau net optimistiškai nusiteikęs, iki kol mano skrandis nepradėjo reikšti pretenzijų, dėl žiauraus elgesio su juo, visos savaitės bėgyje. Jausmas toks, tarsi gyvą katę būčiau prarijęs, o dabar ji bandytų nagais išsidraskyti lauk – vos ne per ašaras prisiminiau Si-Fi klasika ‚Alien‘...Nu bet šis įrašas ne apie tai... taigi kelionė. Vėl atvykus į oro uostą, šį kartą jau su pasu (galit spėti kiek kartų tą dieną teko išgirsti klausimą „Ar turi pasą?! “ :/ ), įsichekinau dvi valandas prieš ir susirietęs nukėblinau iki kavinės, tikėdamasis maistu nuraminti savo skrandį. Tačiau dienos sriuboje, kartu su bulvėmis ir pupelėmis, plaukiojo pusės nago dydžio vabalas! Manęs atsiprašė, pinigus gražino, tačiau tuoj pat, be jokių skrupulų, pridavinėjo sriubas kitiems klientams – klausimas ar viena iš jų nebuvo manoji, kurią gražinau į virtuvę, tik su išgraibyta muse... Nu nesvarbu. Dar labiau susinervinęs ir su vis siautėjančia kate viduriuose, praslinkau pro apsaugą ir įsitaisiau prie vartų, kur jau sėdėjo kolega Marius. Pablevyzgojom apie universiteto naujienas, bei Lt akademijos situaciją, tačiau kaip vartų neatidarinėjo, taip neatidarinėjo. Galiausiai atsirado šaunus užrašiukas „Delayed“! Pradėjau nerimauti, mat flight connection‘o neturėjau. :/ Galiausiai, pralaukus papildomas dvi valandas (ačiū dievui atnaujintame terminale įrengti rūkomieji – kitaip garantuotai barzdą būčiau išsipešęs! Ir taip, vis dar nemečiau – per daug streso dabar mano gyvenime :P ), atidarė vartus. Nujausdamas artėjančias problemas Cph oro uoste, nusprendžiau stoti į patį eilės galą, o tada iš pasalų užpulti administratores ir išreikalauti, kad pakeistu man bilietą iš Cph į Aal. Tačiau naivi tai buvo viltis, vėl pasikartojo praeitas scenarijus: - „Ne, ne, ne, ne, kreipkitės į SAS, jie jums viską sutvarkys, prašau neužlaikyti lėktuvo“, kaip užsikirtusi plokštelė! Bumbėdamas įlipau į lėktuvą ir atsisėdau, prieš tai dar beviltiškai pabandęs šnekėtis su stiuardesėm, tačiau plokštelės visiems darbuotojams išdalintos vienodos... Nerimstant skrandžiui (per kvailą naivumą, ar tiesiog per užsimiršimą) užsisakiau karštą patiekalą, kuri galiausiai gražinau net neparagauta – to kosmonautų „maisto“ kvapas iš viso nunešė stogą katei, tupinčiai manam skrandyje, teliko tik giliai šnopuoti pro sukąstus dantis ir pirštais užkimšti ausis, taip bandant izoliuoti vaikų klykimus, kaip tyčia skambančius man už nugaros... Nusileidome Cph likus 10min iki sekančio lėktuvo pakilimo. Pasiimti lagaminą ir perbėgti per 3 terminalus su apsaugos patikrinimu yra neįmanoma ne vien dėl fizinių galimybių, tačiau ir dėl to, jog lagaminus iš lėktuvo pristato tik už 20min. Vienintelis likęs variantas, neprarasti bilietų, buvo brautis prie SAS langelio (dar bandėm telefonu skambinti – autoatsakikliai, tokiais atvejais, skamba kaip įžeidimas!) ir prašyti pakeisti laiką – tačiau kur tau! Pirmiausiai, tas konkretus langelis, o ir už jo sėdinti administratorė, atsakingi tik už su atvykimu susiėjusiais klausimais, antrą, tą dieną, daugiau nėra nei vieno skrydžio į Aal!!! Dabar abu su Marium keikėmės riebiai ir visai ne po nosimis... Dar bandėm atakuoti ‚Ticket Office‘, tačiau teišpešėme tiek pat, kiek ir ankstesniais kartais: - „No no no, if you don’t have flight connection, its your fault, even if you are late because of our fault.. anyway, you loose the ticket.“. Nors vieną kuriozą tai neblogą pasakė: Marius pradėjo kabinėtis prie fakto, jog šis skrydis yra atliekant bendradarbiaujant SAS ir AirBaltic, todėl už vėlavimą atitinkamai ir SAS skolingi, tačiau contra argumentas buvo toks: „Well its not really a cooperation, since SAS owns AirBaltic, thus SAS is not responsible“ (WTF?!). Supratę, jog daužom galvą į betono sieną, kaip ne kaip, monopolis suteikia jiems galimybę daryti ką nori, nupėdinom pirktis traukinio bilietų. Gavom naktinį, kurio dar laukėme tris valandas. Mariui gerai, tas alų sau gurkšnojo, o aš rijau vieną angliuką po kito ir bambėjau sau... Kelionė traukiniu, kaip visada, ilga, varginanti ir baisiai nuobodi... Grįžę dar mano apšnerkštame livingroome išgėrėm arbatos, kol pradėjo kursuoti pirmi autobusai ir Marius galėjo parsigauti namo, o tada lūžau lovon ir ilgai nebeatsikėliau...

Jei atvirai, pažiūrėti dabar oro uosto kryptimi nebenoriu! Gerai, kad labai artimu metu nėra numatyta jokių kelionių, turiu pora mėnesių užsimiršti visas nuoskaudas ir pykčius...

PS.: Užmigdžiau katę skrandyje tik šiandien ryte – dabar darau rimtą pertrauką, nuo bet kokio piktnaudžiavimo, ir ketinu palepinti save sveiku maistu. Negalima gi taip, paskui ir galus visai atiduoti gausiu...

PPS.: Kam atsibodo skaityti, tai ne mano bėdos, man reikėjo kaip nors konstruktyviai savo pyktį sublimuoti :P

Remix

2008-03-01T11:50:00.002Z

Neperseniausiai išėjęs Radiohead albumas "In Rainbows", sukėlė nemenką sumaištį muzikos rinkodaroje, bet ne apie tai rašysiu. Šiandien radau šio albumo remiksą: Amplive - "Rainydayz Remixes" (platinamas internetu nemokamai). Nesu pats trip-hop'o mėgėjas, tačiau šis albumas turi tiek šarmo, jog tiesiog negaliu nenukelti skrybelės. Keista, tai rašyti, tačiau tenka sutikti, jog nekuriais aspektais jis net už originalą pranašesnis...

British humour

2008-02-26T03:13:00.003Z

Paskutinė dalis po Italijos kalnus jau pabaiginėjama, tačiau tuo tarpu norėčiau pasidalinti su jumis šiek tiek šmaikščių filmukų, kuriuos ką tik, rekomendavus, turėjau smagumo peržiūrėti. Savaime suprantama, čia tik ironiškas priėjimas (nu nebent ponaičiui Gediminiu tai gali būti educational), tačiau britiškas jumoras (net ir toks main streaminis) yra pui kipramoga

How To Be The Perfect Girlfriend

How To Be The Perfect Boyfriend

How Can I Tell If She Is Attracted To Me?

ir kiti - kai turėsite laisvo laiko, užmeskite akį, ironijos ir faktų mišrainė labai gerai sužaidžia :)

Pvz sėdžiu dabar ir varvinu selę vien žiūrėdamas į šį sushi...

How To Eat Sushi

Beveik leitmotyvas

2008-02-18T01:06:00.001Z

"How did I get here? The pain so unexpected & undeserved & for some reason cleared away the cobwebs. I realized I didn't hate the cabinet door, I hated my life, my house, my family. My backyard, my power mower. Nothing would ever change, nothing new would ever be expected; it had to end, & it did. Now in the dark world where I dwell ugly things & surprising things, & sometimes little wondrous things spill out at me constantly, & I can count on nothing."

Čia šiaip, prisiminiau tiesiog, kažkada pamaniau, jog NeExpertui tiktų. Tačiau nebe...

Važiuojam reiškias...

2008-02-11T22:40:00.000Z

Chm, taigi nuotykių Italijoje pratęsimas... Jei atvirai, tai Milanas yra beveik tragiškas miestas, atmetus katedrą ir Vittorio Emanuele II galeriją, panorama nuteikia nelabai maloniai – tundra ir nykuma. Gal pasitaikę lietingi orai prisidėjo prie šio įvaizdžio susiformavimo, tačiau grįžti į šį miestą noro nėra. Bet kuriuo atveju, tesiu pasakojimą. Šeštadienis prasidėjo menkomis komplikacijomis, kaip kad bandymai surasti vidurdienį veikianti restoraną, ar „puritoniškų pagalių kaišiojimu į ratus“ (čia be komentarų). Tačiau grįžtam prie šios kelionės leitmotyvo – spontaniškumo! (arba tinginystės, neatsakingumo, išsiblaškymo, nerūpestingumo ir kitų mano žavių charakterio savybių... :) ) Taigi šeštadieni ryte pavyko išsiaiškinti, jog į Livigno traukiniais/autobusais, tą dieną, jau net teoriškai nebegalima patekti (norit spėti iš Milano reikia, berods, išvykti vėliausiai vidurdienį), o sekančia dieną visoje Italijoje vyks visuotinis traukinių streikas :/ Per daug nesukant galvos, apsisprendžiau išsinuomoti mašinuką ir nusigauti į kurortą savom jėgom. Viskas būtų buvę šaunu, jei dar prie šio apsisprendimo, būčiau šiek tiek pagalvojęs, ko man kelionėje gali prireikti, tačiau apie tai vėliau... Dabar pakeiksiu italų kelių ženklus :) Sutinku, gal išlepino mane šiaurės Europos pedantiškumas, tačiau kai sankryžoje matai vienodus ženklus į kairę ir į dešinę, tiesiog negali nesusimėtyti. Tuo labiau, jog tie ženklai vienodi kiekvienoje ir tolimesnėje sankryžoje, ir dar tolimesnėje... Ir jokių atstumų kilometrais nenurodyta! Mano kišeninis GPS‘as šiuo atveju naudingas nepasirodė, mat aš per puse metų niekaip į jį nesugebu Europos žemėlapių patalpinti. Tačiau kažkaip, vis sustojant pasiklausti, daugiausiai pasitelkiant kurčnebylių gestus, pavyko išsiaiškinti kur esam ir kur turėtumėm būti – nieko naujo ir nieko neįprasto, gal tik kokią valandą praradom :) Žodžiu nieko įdomaus: tamsu, lyja, keliai balansuoja ties erzinančiai duobėtų riba ir nori nenori mintyse pradeda suktis tokios mintys, kaip kad: „eikite jūs žinot kur, mašina vis tiek išnuomota – važiuosiu kaip rusiškas tankas!“ Kalbant apie mašiną, tai į rankas gavau apynaujį Opeliuką su 1,2L širdele – nuo 90 iki 150km/h įsibėgėja per penkias minutes! O jau kai pasieki bent šiek tiek malonų greitį, būtinai prieš nosį išsuka koks kibiras (a.k.a. Fiat), pirpiantis arklių kinkinio greičiu! :( Arba dar geriau – koks pagyvenęs italas, vairuojantis savo Porsche, ties greičio limito riba, nusprendžia prisiminti savo jaunystės metus ir pakvailioti – spustelti akseleratoriaus pedalą ir pasidžiaugti kaip spidometro rodyklė perkops magišką 100km/h ribą. Šiam drąsiam aktui jis ryžtasi tik persirikiavęs į antrą juostą, 20 metrų man prieš nosį, ignoruodamas mano mirksėjimą ilgosiom šviesom ir signalizavimą. Jam kas, kad man vėl penkias minutes reikės ‚iki dugno‘ laikyti nuspaustą ‚gazą‘, bandant atgauti prarastą greitį... Ai čia kaip ir prie daikto – šios kelionės metu sužinojau, jog už vairo tampu isteriškas(!?), kas, jei atvirai, visiškai prieštarauja mano paties susidarytam įvaizdžiui :/ Nu ir kas, jog aš mėgstu kalbėtis su kitais vairuotojais, bent jau atsakymų iš jų nesitikiu :) Iš kitos pusės, tas pats ‚šaltinis‘ mano ūgi ‚iš akies‘ įvertino kaip 1,70m (grįžęs specialiai pasimatavau, kaip buvo 183 taip ir liko :) ), taigi labai nesuku galvos :)

Nu, kaip ten bebūtų, tačiau visus smulkius nemalonumus atpirko išnirimas iš tunelio, esančio tarp Sandalo ir Bormio. Vietoj niūraus lietaus persmelkto peizažo, mus pasitiko pati tikriausia balta žiema! Būtent tas staigus gamtovaizdžio pasikeitimas labiausiai ir nudžiugino – prieš akis atsivėrę sniegu padengti kalnai, į kurių šlaitais kylančius eskalatorius apšviečia galingi žibintai, maži kaimeliai, išsibarstę aplinkui, viskas kaip iš atvirutės! :) Nuotaikos greitai pasikeitė iš lengvai suirzusių ir pavargusių (artėjo jau gal 10 ar 11 vakaro), į entuziastingai pakylėtas, ir su šypsenomis veiduose nudardėjom Livigno link...

Nors nebe taip toli ir teko dardėti. Pasirodo visą praeitą naktį ir dieną snigo čia bilenkiek. Nors keliai ir valomi, tačiau šviežio pusšlapio sniego užteko, jog vasarinėmis padangomis apauta mašina pradėtų buksuoti. Kalnai snieguoti, pakalnės pažliugę – taip ir strigome, ties paskutiniais Bormio namais... Po penketo nesėkmingų bandymų užkilti į kalniuką, pasidarė aišku, jog be grandinių nei iš vietos nepajudėsime (šiaip jau šiek tiek anksčiau atėjo tas proto nušvitimas, tačiau dar kvaila viltis buvo). Iš kitos pusės, tai nuskilo dar labai, jog stigome ties Bormio riba, mat jei kur vidury daubos, būtume atsidūrę, tai nei pirmyn, nei atgal, o naktis šalta, gūdi... Čia atėjo puikus momentas prisiminti mašinos nuomojimąsi, kai neužteko proto paprašyti pridėti grandines, ir panosėje sau riebiai nusikeikti, nu bet c'est la vie... Grįžom atgal į Bormio ir užsukom į vis dar veikiančią kavinę, arbatos išgerti. Pasvarstėm realias galimybes (šeštadienio naktis, aplinkui nei vienos veikiančios degalinės, visos parduotuvės uždarytos, etc.) ir pradėjau derinti ‚machlę‘ su barmenu, jog jis man parduotų savo grandines (kaip tik turėjo atliekamas), kurias vėliau aš jam, mums grįžtant atgal, perparduočiau už mažesnę kainą. Planas buvo neblogas, galiausiai net visi kavinės klientai susidomėjo ir entuziastingai puolė diskutuoti, tiek kiek barmenas turėtų užsiplėšti už grandines, tiek ką mums tektų daryti, jei grandinės netiks. Deja kaip tik taip ir atsitiko – grandinės buvo per mažos...

Bus tęsinys... kažkada... :)

Turisto lituano

2008-02-01T06:03:00.000Z

Turiu keleta valandų iki darbo pradžios, taigi nusprendžiau brūkštelti šiek tiek apie praėjusias atostogas – gal jūms smagu bus paskaityti ;) Ir taip, šiandien nusprendžiau nueiti iki ofiso :) Kaip ne kaip, vakar kėliausi 7pm, tai vis dar pakankamai darbingas esu :)

Pati idėja vykti paslidinėti kilo spontaniškai, nors apie tai liežuviu maliau jau gerą pusmetį, tačiau konkrečiai nieko neplanavau. Netikėtai į rankas pakliuvo AirBaltic skrydžių voucheriai, kelionės tikslas, kurortinis miestelis Livigno, Italijos-Šveicarijos pasienyje, taipogi buvo pasirinktas tik todėl, jog giminės nusprendė ten vykti, kelionės datos vos ne iš oro išburtos – žodžiu viskas pagal tikriausias fatalizmo/improvizacijos tradicijas :) Gal ir būtų buvę gerai, jei improvizacija čia ir būtų pasibaigus, tačiau man taip nebūną... Viešbutį, šiaip ne taip, gavom likus pusantros savaitės – sezono metu, tai vos ne stebuklas! :) Bet nesvarbu... Kaip ne kaip, šioks toks planas buvo sudarytas: penktadieni pirmiausiai susitinkam Milane Symką ir prasikošiam pro klubus, šeštadienį, traukiniu nusigauname į Torino, o iš ten, autobusu, į Livigno... Kadangi laikas yra labai brangus visokiems karjeristams, tai grįžimas suplanuotas trečiadieniui – tik dar daugiau motyvacijos išnaudoti kiekvieną akimirką maksimaliai.

Bėje, dar šiek tiek, apie planavimą. Paskutinę dieną, likus 5h iki lėktuvo, paklausiau Neriaus, vieno iš vietinių slidinėjimo ekspertų, ką reikia pasiimti – jo patarimas buvo paprastas: „Kreditinę kortelę ir draudimą“. Draudimas... ups net nebuvau apie tai pagalvojęs, todėl tekinomis nusigavau į draudimo kompaniją, kur man buvo išaiškinta, jog draudimą kelionei galiu gauti tik tada, jei apsidrausiu ir butą...:/ Bandymai kalbėtis logiškai, atsiremdavo į tokius ‚argumentus‘, kaip kad: „- O jei jus kas nors apiplėš, kol išvykęs būsite?“. Susirinkau dokumentus ir patraukiau link turizmo agentūros (kur draudimą gavau be jokių sunkumų), atgalios mesteldamas, jog niekas kitas, išskyrus jį (suprasti draudimo kompanijos klerką), nežino, jog išykstu, taigi, jei būsiu apiplėštas, nusikaltelį surasti bus labai paprasta... Jis kažkodėl išblyško... Šiaip tai dar nėra tekę matyti juodaodį išblyškusį... :)

Kelionės lėktuvais jau įgrisusios iki kaulų smegenų – up and down (Kopenas), up and down (Milanas). Nors sutemus skrendant virš Šveicarijos (o gal tai buvo Bavarija, tiksliai nežinau, ne su airbus‘u skraidžiau) pro iliuminatorių stebėjau apšviestus miestus – atrodo kaip kokie oranžu spindintys neuroniniai tinklai! Kilo mintis ar yra atlikta studijų, tyrinėjančių sporadišką mietų augimo paterną... nu bet čia offtopic‘as... Taigi Milanas – bagažų susirinkimas ir tekinom į traukinį, net parūkyti nespėjus. Galiausiai visi susitinkam vienoje iš traukinių stočių, pasiglėbesčiuojam, prisiperkam bilenkiek metro daypass‘ų (ar esu minėjęs kad nekenčiu metro? :) ) ir patraukiam pas Symką namolio. Ten susipažįstam su dviem jos bučiokėmis: lenke (man iš anksto buvo prisakyta: Kazyma, tik nebandyk nei vieno bajerio, NEI VIENO! Ji neturi humoro jausmo!!!) ir romune. Šiaip, pasak Symkos, lenkė paprastai apsiriboja vienskiemeniais žodžiais (maksimum 3 per dieną) arba mykimu, tačiau dėl nežinomu priežasčių (Symkos spėjimas buvo, jog gavo algą pagaliau, mano, jog į akį jai krito Francesco :) ), tą vakarą ji pliurpė nesustodama. Kad vaizdingiau perteikčiau situaciją, pabandysiu nupiešti jos portretą: anoreksikė, cilindriniai akiniai, kartais žvairuojančios akys, šaižus, beveik spiegiantis balsas ir isteriškai besitąsančios galūnės... Gana greitai ji pasipasakojo, jog jos abu tėvai yra profesoriai, vyresnis brolis chirurgas, ir tik ji viena šeimoje ‚a little different..‘ – sprukau iš virtuvės susikišęs kumštį į gerklę, nes juoko priepuolis užklupo taip netikėtai, jog ne žmogaus jėgoms tai būtų buvę iškęsti.. (plius visas potencialiai galimas panaudoti lazdavojimo arsenalas... jei atvirai, tai visą laiką, kol buvom pas Symką, aš prikandęs liežuvį vaikščiojau, praktiškai kraujo ašarom vergdamas, kaip tokia galimybė uždrausta man... :) ) Šiaip ne taip susivaldžiau, vis dėlto Symka prižadėjo mus priglausti... Numetę lagaminus ir ‚pabendravę‘ su bučiokėmis, keturiese patraukėm į Milano naktinio gyvenimo apžiūrinėti :) Įdomių dalykų teko išgirsti, pvz. manekenėms įėjimai į klubus nemokami, patekti į klubus lengviausia, jei kompanijoje yra blondinė (mūsiškėje buvo net visos dvi, taigi jautėmės didžiai privilegijuoti :) ), kad paprastai muzika groja tragišką, publika, arba Jomfru stiliaus, arba snobai (neapturėjom džiaugsmo tokiam klube lankytis), bei kad kokteiliai bent po 10eu kaštuoja – naktis klube ir poros šimtų eu nėra... Rimuojasi atsitiktinai, tačiau greitai šios kelionės moto patapo – ‚pasišvaistykime!‘ :) Nu ok, gal ir ne toks, gal greičiau ‚spontaniškumas ir nuotykiai!‘, tačiau apie tai jau sekančiame įraše, šis per ilgas gavosi...

Days of dark & Music

2008-01-24T02:52:00.001Z

Keltis 2pm: ryto rutina, maisto/cigarečių apsipirkimas, bent kelioms dienoms, kad nereikėtų lysti lauk iš palėpės, be mirtino reikalo, ir sėdimas už ekrano, kur bus praleista ‚diena‘. Apie kokias 6pm susivoki, jog valgiai prieš geras 16h, todėl pasigamini ką nors skanesnio, atseit, palepinti skrandžiui... 5am nusprendi, kad jau gana, reikia miegoti, tačiau paranojiškos mintys apie projektą lenda į galvą ir tenka, kas pusvalandį, keltis iš lovos ir eiti prie kompo, žiūrėti ir išbandyti naują idėją vien tam, jog ją galima būtų atmesti... Tada, apie 7am, prisimeni, jog, po „pusryčių“, tik arbata tebuvai gyvas – todėl pavakarieniauji ir bandai užmigti. Pro pravertą langą girdisi vis intensyvėjantis eismas gatvėse – žmonės pajudėjo į darbus... Prieš užmigdamas, kaip poterius, keiki visus kompiuterastus, linux‘us ir ‚OpenSouce‘ šalininkus – į konclagerius, jei galėtum, juos tuoj pat išsiųstum...

Taip ir gyvenu dabar ir iki kol kovas įpusės...

Iš geresnių naujienų, tai M83 balandžį išleidžia naują albumą Saturdays = Youth !!! Laukiau jau beveik trys metai kaip. Vieną ‚preview‘ dainą galite išgirsti čia...

O šiaip pastaruoju metu non-stop pas mane sukasi Lunar - Wall of Sound. Ribotam laikui galima nemokamai parsisiųsti – pasakiškas ambient/IDM albumas...

PS.: Gal, kai pulsiu į neviltį ir spjausiu ant tiesioginių pareigų, parašysiu apie atostogas Italijos kalnų kurorte, turėtų šmaikštus postas gautis, tačiau, bent jau po kolkas, daužau galvą į deadlainą…

Nauji Metai

2008-01-01T18:39:00.000Z

Atostogos baigiasi, ryt traukiu namo. Didžiausi sveikinimai tiems, ko asmeniškai nepasveikinau! Šiek tiek gėda, mat į šią grupę patenka beveik visi, tačiau mano 'Bastardo' amplua leidžia tokius viražus išsukinėti :P Bet kuriuo atveju, draugystei laikas yra nesvarbus, net ir po eilės nesimatymo metų, galima smagiai bendrauti - susimatysim ;) Siunčiu jūms muzikinį palinkėjimą: reikia šokti vaikštant į šonus, kilnojant pečius (po vieną, ta prasme) į taktą ir galima net užsimerkti.. :))

Amy Winehouse - Hey Little Rich Girl

Aistros

2007-12-23T22:13:00.000Z

Šiandien yra pirmas vakaras, kai aš nusprendžiau pasilikti namuose ir pailsėti – iki šiol dar neteko savo lovoje nakvoti… :) Tačiau ne apie tai norėčiau parašyti šiame poste, bandysiu brūgštelti dar vieną pastebėjimą apie Lietuvą – šį kartą teigiamą :). Bandysiu, mat mano katė nuo pat grįžimo, vygdo teroristinę akciją – sekioja kaip šuniukas, kniaukia savo šaižiu balsu, reikalaudama dėmesio, gulasi ant klaviatūros ir visaip bando išsireikalauti dėmesio… Labai malonu :)

Taigi, pradedam. Vytis vakar nachalnai gavo porą bilietų į Žalgirio – Lietuvos Ryto žaidynes ir pasiūlė nuvykti. Dabar, tie kas mane pažysta, turėtų puikiai žinot, jog sportas, o tuo labiau, komandinis, nepatenka į mano interesų sferą – galiu žiūrėti, tačiau, vos tik pasibaigus, aš vargiai ir ar kada beprisiminsiu. Trys išskirtiniai atvejai galėtų būti: NBA finalas - Nicks vs. Spurs (Latrell Sprewell ir ‚Twin Towers‘ tą sezoną kalė į klyną. Aš pats laukdavau 3am ir su pasimėgavimu žiūrėjau visas finalo rungtynes, saulei bekylant virš Neries), Žalgirio maršas per Eurolygos varžybas iki pirmosios vietos, ir po to sekęs sutikimas Karmėlavos oro uoste (oi mano alkoholio tolerancija tada buvo žemiau grindų lygio… ), bei praeita Olimpiada. Nesakau, jog neteko stebėti, su TV filmuodavau tiek krepšinį, tiek futbulą (pvz pamenat Liverpool vs. FBK Kaunas? :) ) tačiau tai būdavo darbas. Šį kartą sedėjom tarp sirgalių ir rėkavom, kiek galėdami. Kalbant apie sedėjimą, tai taip jau gavosi, jog sedėjom pilnai apsupti Lietuvos Ryto (aka ‚Statybos‘, aka ‚Plytu‘) ir nuoširdžiai stengėmės juos perrėkti :) Vienintelis būdas įterpti savo balsą, buvo rėkti counterphaze rėžimu – kai tik jie pabaigia savo skanduotę ir bando įkvėpti oro – mes pradedame savąją! Visai efektyvus metodas, bent jau iš pastebėto lengvo susierzinimo jų veiduose, galiu spręsti :) Bendrai paėmus buvo smagu. Neskaitant Žalgirio pralaimėjimo (tačiau meluoju, man gana žemai tai kabo dabar :) ), labiausiai mane džiugino tolerancijos lygis net ir pačiomis emocionaliausiomis minutėmis – dažniausiai pasitelkiama ironija ar sarkazmas, bet koks ‚najezdas‘ palydimas šypsenos ar mirktelėjim, tarsi priminimo, jog aistra žaidimui, yra aukščiau laimėjimo. Nesakau, visokių žmonių yra, būna ir to nejaučiančių, tačiau bendras lygis yra tikrai aukščiau to, ko aš tikėjausi iš Lietuvos ir tai negali nedžiuginti.

PS.: pardon už galimas klaidas, kontuperyje, kuriame rašau, neveikia spellcheckeris, o ir aš pats vyną sau gurkšnoju.. ;)

PPS.: Mano pirmas įrašas į Žiežirbą jau baiginėjamas ir turėtų pasirodyti, kai tik final redagavimo darbus atliksiu.

PPPS.: Jau Kūčios prasidėjo - taip kad sveikinimai visiems! Gaila sniego nėra, tačiau aplenkiant globalinio atšilimo temą, linkiu kuo geriausių nuotaikų ir smagiai praleisti laiką su artimaisiais! :)

Ai šiaip aš kaip tik ruošinėju kaip tik apie šią šventę naują postą, tačiau jaučių, jog gali tekti į Žiežirbą iškelti... Nu pagyvensim - pamatysim;)

„8 kvadratiniai metrai“

2007-12-21T07:27:00.000Z

Vat ko ko baisiai pasiilgstu DK, yra teatras. Todėl kas kartą grįžęs, stengiusi vis į kokį spektaktlį užsukti. Vakar nuėjome į Gyčio Ivanausko premjerinį šokio spektaklį „8 kvadratiniai metrai“, sakau nuoširdžiai, likau sužavėtas visko! Viskas: režisūra, choreografija, vaidyba ir soundtrack'as, paliko patį geriausią įspūdį. Tango maišymas su electronica, šokių judesių, su isteriškom konvulsijom ir POP stilium, subtilių užuominų, su vulgariais elementais, sudaro unikalu kūrinį. Komplimentai visai kūrėjų grupei!

O dabar šiek tiek į šoną. Ką būtina ir privaloma pasiimti į kelionę? Bagažas? Check. Piniginė? Check. Telefonas? Check. Lipu į autobusą ir šiek tiek nevuojuosi, kad iki lėktuvo pakilimo liks tik 10 minučių (man tai jau tampa tradicija). Artėdamas prie check-in'o susivokiu, kad namuose palikau pasą! Ai pamaniau, jog su teisėmis išsisuksiu. Iš DK išvykti, išvykau, tačiau į LT įsileisti jau nebenorėjo :) Teko įrodinėti, kad nesu "kupranugaris"... Iš pradžių apsidžiaugiau sužinojęs, jog Lietuva priimama į Šengeno zoną, tačiau oro uostuose pasų kontrolę atšauks tik nuo kovo 30 dienos! Taigi neapsigaukite netyčia... ;)

Reckoner

2007-12-13T18:33:00.000Z

Čia jau be žodžių - aplamai Radiohead grįžo! :)

Žiežirba

2007-12-11T20:42:00.000Z

Pradėjom :)

"The abstract into blood"

2007-12-07T17:18:00.000Z

Jau kokie trys metai kaip reguliariai (bent kelis kart per metus) perklausau Josh Waitzkin‘o šachmatų pamokas, įtrauktas į ‚Chessmaster 10th Edition‘. Iš principo būtent jo sugebėjimas perteikti šachmatų esmę, žaidimo principus, dinamiką ir daugiasluoksniškumą, privertė mane vėl jais susidomėti. Nežinau, tais retais kartais, kai prisėdu prie lentos, kraują užplūstantis adrenalinas ir gimstantis emocijų kiekis tiesiog nuneša man stogą, kažkuo primindamas paauglystės muštynes gatvėse ar trijų minučių šparingus ant tatamių – toks unikalus balansas tarp konstrukcijos (savaime suprantama čia ne apie „Pasodink medį...“ tipą kalbu..) ir destrukcijos. Bandydamas pailiustruoti cituoju įžangą, į vieną jo anotuotą partiją:

“It is rare that a high level chess game is a perfect story. The game is not a sonnet, there is little structure, no editing, and two authors who want to tear each other apart. The work of art created by chess players is the result of two clashing forces, molding moment to moment to the whim and brilliance of the other. The opposing strengths do not allow for immediate explosion, any slip will be deadly. One can imagine a Master of Aikido and of Karate both brimming with force and precision and power of completely different natures. Now these beings come into conflict, they look at one another, no rush. Much will be decided by what does not happen. In high level competition, Grand Masters and International Masters from different worlds are brought together. Their chess education, religious backgrounds, morality, and day-to-day life are often hilariously opposing. Suddenly a group of ten or twenty of these modern gladiators are thrown into a melting pot for two weeks. This can lead to fascinating, if not bizarre, dinner conversations, and intense friendships and rivalries. Some people are bitter others at peace, some talk others listen. The human beings meet while the competitors notice how quickly the other eats his soup.

Such was the scene at my last tournament in Burmuda. Every year the Mermaid Beach Hotel hosts a prestigious closed tournament in which GM's and IM's from all over the world show up to soak up the ray's and duke it out. In '98, Nigel Freeman, the tournament organizer decided to invite 10 GM's and IM's from Europe to compete in the team competition with 10 of us from the Americas. Most of the players invited to Burmuda are young, up and coming, charismatic talents who would war on the basketball courts and dig the beach between rounds. This is without question my favorite tournament of the year. In the second round I was paired against a German Grand Master named Michael Bezold. We had played once before, In Burmuda '97, and I was able to develop a mating attack out of a difficult positional struggle. I had watched him play in a few tournaments and had noticed some interesting tendencies. Bezold has a pecular style with specific weaknesses. First of all he does not like to make central pawn moves early in the game, too commital, static. He does not like to make decisions, in other words he likes to maintain a funky detachment in the position and he understands unorthodox positional maneuvering at a very high level. Most strengths tend to have a counter force and I had found that he was often unwilling to get specific when the position demands it.

He sometimes has difficulty handling the transitional moment in which the struggle transforms from the abstract into blood. Because of an attraction to what comes before engagement, I think his sense of danger is often impeded by denial in the instant bullets start to fly. Of course Bezold is a Grand Master, and so to take advantage of any such weakness is very difficult. I had the Black pieces in this game, which gave me even less control of the situation. All I could do was play good moves, give him as many specific situations as possible, all the while dancing the strange dance of detachment. While I approached this game with a plan, I did not try to impose it upon the struggle so much as to let the position bring about critical moments in which I would make a stylistic decision. One distinction should be understood, when I say that my opponent does not like to make concrete decisions, I do not mean that I should make the game tactical, but that I should give him a situation in which the position dictates that the only way to maintain equilibrium would be for him to go in a direction which is against his grain. I would let him work against chess, a far greater opponent than myself.”

PS.: Galima labai ilga diskusija (demagogijos seansas) apie agresijos evoliuciją, bet gal kada kitą kartą, vis dėlto per daug prirašyti nėra prasmės.. Kaip kad Pukomuko per blogerių konferenciją išsireiškė – ‘Blogas yra kaip tualetinio popieriaus rulonėlis, kas diena vis po lapuką atplėšiamas…’ nu gal čia ne visai pažodžiui… :)

TV On The Radio

2007-12-06T08:39:00.000Z

Sukasi šiom dienom mano ausyse

Fix idejos

2007-12-02T21:17:00.000Z

Vakar peržvelgus Laurio naują blogo įrašą, kilo viena idėja (kuri kuo toliau, tuo labiau mane intriguoja) – sukurti blogą, kuriame pažystami žmonės (mano kartos) rašytų apie stebimus visuomeninius procesus, gyvenimo realijas, Lietuvą ir pasaulį. Ne, tai neturėtu būti ‘profesionalus’ politologijos ar sociologijos blogas, tai tiesiog pastabos. Nu reikia pamąstyti, kas galėtų susidomėti ir ką reiktų pakviesti, tačiau jau 5 – 6 žmones nusižiūrėjau... Kaip bebūtų be naujų metų tikriausiai nepradėsim, o dabar atgal prie lagaminų pakavimosi – ‘Back to the Munich’ vadinasi laukianti kelionė... Kažkas labai faino (o kartu ir didžiai atsiduodančio tuštybe) yra pasakyti, jog lėktuvai juodai užkniso... :)

OK - pošlybės.

2007-11-30T20:17:00.000Z

Pamenat aš kažkada į "Kalbant su vilkais" postinau 'The guys rules' - dabar gavau linką apie BJ iš kitos pusės.. Perskaitykyte, tikrai educational :)

Ir dar šiek teik...

2007-11-30T14:52:00.000Z

Permečiau akimis paskutinį įrašą ir iškilo iš atminties viena knygos ištrauka, šiek tiek papildanti pradėtą temą: J.M. Coetzee „Nešlovė“

" – Tuo metu? Tu klausi, ar nesigailėjau veiksmo įkarštyje? Žinoma, kad ne. Veiksmo įkarštyje nėra vietos abejonėms. Esu tikras, tu pati tai žinai.

Ji nurausta. Jau senai jis nematė, kad vidutinio amžiaus moteris taip smarkiai išraustų. Iki pat plaukų šaknų.

– Bet Grehemstaunas tau tikriausiai atrodo mieguistas, - sumurma ji. – Kai palygini.

– Grehemstaunas man visai nieko. Bent jau nėra pagundų. Be to aš negyvenu Grehemstaune. Gyvenu ūkyje kartu su savo dukterimi.

Nėra pagundų: grubu taip sakyti moteriai, net tokiai negražiai. Tačiau ne visiems ji atrodo negraži. Buvo toks laikas, kai jaunoji Bevė kažkuo patraukė Bilą Šou. Gal ir kitus vyrus.

Jis mėgina įsivaizduoti ją prieš dvidešimt metų, kai aukštyn pakeltas veidas ant trumpo kaklo veikiausiai atrodė guvus, o strazdanota oda buvo sveika, lygi. Pagautas impulso, ištiesia ranką ir pirštu perbraukia jos lūpas.

Ji nuleidžia akis, bet neatšoka. Priešingai, atsako, lūpomis brūkštelį jo ranką – galima net pasakyti, kad pabučiuoja, – ir visą laiką įnirtingai rausta.

Daugiau nieko neįvyksta. Tai viskas. Netaręs daugiau nei žodžio, jis išeina iš klinikos. Už nugaros girdi, kaip ji išjungia šviesas.

Kitą popietę ji jam skambina.

– Gal galim susitikti klinikoje ketvirtą valandą, – sako. Tai ne klausimas, bet pranešimas, ištartas aukštu, įtampos pilnu balsu. Jis vos nepaklausia: „Kam?“, bet susipranta ir nutyli. Tačiau nustemba. Galėtų lažintis, kad šis kelias jai nepažystamas. Turbūt iš naivumo ji mano, kad taip vyksta svetimoteriavimas: moteris paskambina jos siekiančiam vyriškiui ir paskelbia, jog yra pasirengusi."

Beje ši knyga yra puiki, o pats Coetzee neperseninusiai Literatūros Nobelio premiją laimėjo…

Knygos, gyvenimas ir saviapgaulės visokios malonios

2007-11-30T11:14:00.000Z

Robert Greene - "The Art Of Seduction"

Bekalbant su Nerium apie jo naują pomėgį klausytis podcastų ar audio knygų, kol mina pedalus į ir iš univero, kilo mintis pasižvalgyti ir pačiam ką būtų galima rasti audio formate. Taip į mano rankas pakliuvo viena papiktinta knyga - "The Art Of Seduction". Jos pavadinimas manau viską pasako pats, tačiau štai jūms trumpa ištrauka iš preface:

"People are constantly trying to influence us, to tell us what to do, and just as often we tune them out, resisting their attempts at persuasion. There is a moment in our lives, however, when we all act differently—when we are in love. We fall under a kind of spell. Our minds are usually preoccupied with our own concerns; now they become filled with thoughts of the loved one. We grow emotional, lose the ability to think straight, act in foolish ways that we would never do otherwise. If this goes on long enough something inside us gives way: we surrender to the will of the loved one, and to our desire to possess them.
Seducers are people who understand the tremendous power contained in such moments of surrender. They analyze what happens when people are in love, study the psychological components of the process—what spurs the imagination, what casts a spell. By instinct and through practice they master the art of making people fall in love. As the first seductresses knew, it is much more effective to create love than lust. A person in love is emotional, pliable, and easily misled. (The origin of the word "seduction" is the Latin for "to lead astray") A person in lust is harder to control and, once satisfied, may easily leave you. Seducers take their time, create enchantment and the bonds of love, so that when sex ensues it only further enslaves the victim. Creating love and enchantment becomes the model for all seductions—sexual, social, political. A person in love will surrender."

Nesuklyskite - tai tikrai "pikta" knyga! "Pikta" ji ne savo turiniu, kaip kad tarkim pragmatiškasis Makjevelio "Valdovas", ne, tiesiog jos tikslas suvilioti JUS:) Įtikinti, jog eilinis Petras iš Naujininkų, ar Marytė iš Šilainių, gali būti Don Migel De Manjara ar Kleopatra... Tačiau ji smagi, o ir triukai, kurių ši knyga gali išmokyti, yra teisingi ir efektyvūs... :)

Uwe Ommer - "Do It Yourself"

"I spend yesterday evening with Salome, a rather young cool woman I met on Myspace. We went to this sad little rock bar. We went through our routine to Stuck in the Sound, teetering on our ten-centimeter heels.

When Salome came back from the toilets, she had the face of a woman who has just been snogged within an inch of her life. I asked her who the lucky boy was and she showed me a beautiful blond woman with a microscopic nose.

"So, it turns out you like girls?"
"No, I just like venturesome tongue!"
Well, I go along with that.

<...>

Today I am taking my album with me, I boarded Jacques family's barge. After getting little Paul to sleep, I kept thinking about what Salome had told me. She about summed thing up. The quest for pleasure: pleasure that hurts, disturbs or disgusts. Pleasure wears a lot of different masks - one of them is pain. She and I had just taken a one-way ticket to hell. Well, if you wanna keep worm, it's the only "place to be". And when I see all these jerks who save themselfs up their whole lifes long just to be sure of a place in paradice, I just split my sides!

<...>

Making love to Emmanuel proved it: we're worse then animals. It's not just what we do, it's what we think! We are repulsive! Here's to us! Chin-chin!

<...>

PS.: Thanks for encouraging my latent exhibitionism!"

2007-11-29T10:10:00.000Z

Nuo šiol jį matysiu, vaikščiojantį tarp avilių, savo rankomis sodintų liepų sode.

Amžiną atilsį...

2007-11-21T21:11:00.000Z

Ruduo baigiasi ir artėja žiema – tradiciškai melancholiškos nuotaikos dominuoja. Neskaitant kad peršalau mažumėle... Vieną dieną nueinu į darbą, paskui dvi vartaliojuos su vos vos pakilusia temperatūra ir aptemusiom akim – ir vėl iš pradžių... Darbo dirbti nelabai sekasi, todėl litrais siurbiu arbatą, skaitau ir žiūriu. Šiais atžvilgiais pastaroji savaitė gana produktyvi: 5 knygos ir 7 filmai (iš kurių tik vienas buvo dėmesio bent kokio vertas, nu bet ai...) Beje vėl greitomis perverčiau kelias Vonnegut‘o knygas ir prisiminiau tą dieną, kai jis mirė. Jei būtų veikęs mano blogas, tos dienos įrašas vadintusi „Kurt Vonnegut dabar danguje su Dievu ir Isaacu Asimovu“ :D

Trumpas šis įrašas ir be jokios temos. Pabaigai citata iš įžangos:

„Buvo toks mano jaunystės amžius, kai aš gailėdavau elgetų ir jų opų. Jiems samdydavau gydytojus ir pirkdavau balzamų. Karavanai man priveždavo iš kokios nors salos aukso pagrindu pagamintų tepalų, užtraukiančių žaizdoto kūno odą. Šitaip elgdavausi iki tos dienos, kol perpratau, kad jie brangi kaip retą prabangą savo pūlinius, užklupęs juos besidraskančius ir besitepančius išmatomis odą, kaip daro tasai, kuris tręšia dievą, kad iš jos išrautu purpurinę gėlę. Jie rodė vieni kitiems puvėsius didžiuodamiesi, keldamiesi puikybėn dėl gautų dovanų, nes tasai, kuris gaudavo daugiausiai, pats savo esybėje lygindavo save su didžiuoju kunigu, kuris pristato patį gražiausią dievaitį. Jeigu jie sutikdavo pasitarti su mano gydytoju, tai tik todėl, kad puoselėdavo viltį, jog jų šankeris apstulbins jį savo smarve ir išplitimu. Ir jie mosikavo savo strampais, kad užimtų vietos pasaulyje. Taip jie priimdavo gydytojų paslaugas tartum malonę duodami apiplauti rankas ir kojas; tai glostė jų savimeilė, bet vos tik liga pranykdavo, pasijusdavo esą beverčiai, nepuoselėjantys nieko iš savo esybės, tarytum nereikalingi, ir nuo to laiko jie imdavo rūpintis, kaip pirmiausia atgaivinti opą, kuri jais mito. Ir paskui, iš naujo puikiai prisidengę savo liga, šlovingi ir tuščiagarbiai, paėmę į rankas medinį dubenį, jie vėliai pasukdavo karavanų keliu ir savo nešvaraus dievo vardu plėšdavo išmaldą iš keliautojų.“

Pagaliau

2007-11-04T22:47:00.000Z

Praeitą savaitę atkeliavo lauktasis siuntinys iš UK – keturios Taschen‘o knygos! Įsigijau „Devils“, „Do It Yourself“, „New Erotic Photography“ ir „Cinema Now“. Jei pirmos trys grynai estetiniam grožėjimuisi skirtos, ketvirtoji mane domina labiausiai savo turiniu, pristatomi šešiasdešimt režisierių iš viso pasaulio. Ir nors dalis autorių man jau pažystami, tačiau vyliuosi, jog šis sąrašas palengvins mano knaisiojimusis po kinematografijos šiukšlyną, ieškant vertų dėmesio kūrinių. Iš kitos pusės didžiai nustebau, kad jie neįtraukė Jim‘o Jarmusch‘o – gal ir galima teigti, jog jis nėra šviežiena, tačiau ignoruoti jį jau neteisinga, ypač kai tarkim Pedro Almodovaras yra įtrauktas...

Nu jei jau pradėjau įrašą apie knygas ir filmus, tai pasidalinsiu ką paskutinį mėnesį skaičiau/mačiau įdomesnio. Pradžiai knygos, be knaisiojimosi po klasika (Sartre, Salingeris, etc.) NY Newark oro uoste nusipirkau „American Psicho“ (beje, šios knygos kino adaptacija tai pat yra pristatoma „Cinema Now“). Kadangi buvau skaudžiai nusvilęs su oro uostų knygynais (prieš tai Carolainoje pagriebiau pirmą pasitaikiusią knygą - Da Chen „Brothers“ – jau senai tokio šlamšto rankose neturėjau!) tai šį kartą rinkausi tik tokią, apie kurią būčiau girdėjas bent ką nors. Reziumuojant tai yra labai trikdanti knyga, dažnai tekdavo ją užversti ir leisti prasivėdinti galvai nuo nemalonių ar net šlykščių vaizdinių. Tačiau kas kas, bet tuščia grafomanija ji nėra. Ne klasiko ar Nobelio laureato kūrinys, tačiau verta dėmesio. Kinas – pradėjau išsamiau susipažindinti su Fassbinder‘io ir Greenaway kūryba – labai džiugina.

Propaganda

2007-10-26T15:20:00.000Z

Radau Pravdos bloguose šią nuorodą (beje, norint kad kalba būtų lietuviųm reikia pasirinkti Latvija! Gal ne vien amerikonai, nežino kurioje pasaulio dalyje mes gyvename:) ) Viskas šiaip gražu - man taip pat cinizmo nepakanka, jog ginčyčiaus kad rūkymas nėra kenksmingas tiek patiems rūkoriams, tiek aplinkiniams, taigi norėčiau paliesti kitą aspektą, mintį, kurią man pametėjo vienas iš NY sutiktų personažų – po to, kai bus susidorota su rūkoriais (daugiau mažiau), bus griebtasi nutukusių žmonių. Kaip ne kaip, tačiau cholesterolis yra žudikas numeris vienas pirmojo pasaulio šalyse. Logika paprasta – nutukimas yra žalingas ir nenatūralus. Pradžiai galima bus valstybėms nebedengti gydimo išlaidų, susiejusiu su nutukimo sukeltais negalavimais ir subsidijuoti sporto klubus ir sveiko maisto restoranus, visą tai palydint atitinkama viešųjų ryšių akcija. Vėliau galima imtis ir kitokių priemonių. Vaikai, brangiausias mūsų turtas ir ateitis, turi būti apsaugoti nuo blogų ir jų pasaulėžiūrą iškreipiančių vaizdinių (kaip kad pornografijos), todėl galima būtu uždrausti būti nutukusiam viešose vietose (pradžiai), vėliau gal ne visai savanoriškas sporto sanatorijas įsteigti, kur nors miškuose, nu kad nutukę žmonės galėtų padirbėti fizinį darbą, kartu būdami naudingi valstybei... Šaržuoju? Taip, šiek tiek, tačiau istorija kupina debilizmų, jokios tikimybės atmesti negalima – juk net Paksas į prezidentus išrinktas buvo! :)

“Oh brave new world that has such people in it!”