antradienis, vasario 16, 2010

Samariečiai

Prisimenu savo močiutės pasakojimą, kaip karta ją, su ‚terbomis‘ abiejose rankose berepečkojančią miško kelių, pavežė sodo kaimynai – gal penkerių metų mergaitė šypsodamasi ir su nepaslepiamu pasitenkinimu deklaravo: „Mes visada padedame, mes iš geros šeimos!“ Nesakau, jog padėti nepažystamam žmogui yra blogai, priešingai, tai akivaizdžiai skatina bendruomenės solidarumą (rašau apie tai ,nes kelis vakarus iš eilės pats gauvau tokią privilegiją. Jos šiaip gana retos yra, jei visą laiką svetainėje praleidi), tačiau čia matau egocentristinę opoziciją tiems „geriems darbams“, kuriuos atliekame savo artimiesiems. Raktas, akivaizdžiai, yra emocinis ‚feedback‘as‘ – atlikti tai, ko iš tavęs tikimasi, vs. tai, ką padariai savo ‚laisva valia‘, yra milžiniškas, tiek autoreflekcijose, tiek visuomenės akyse. Čia į galvą šauna vaizdinys apie ‚gerajį samarietį‘, namuose mušantį savo vaikus, ar pasakymas jog „Jis, dėl svetimo, ir paskutinį rūbą nusivilks“. Bet, jei žvelgsim į „nusivylusio šeiminykščio“ iš elementarios psichologijos pozicijų, ar šis tango tikrai yra solo?

Dar prisiminiau svetimą įspūdį apie japonų šeimą, kurioje nei karto nebuvo ištarta „aš tave myliu“, tik retkarčiais paliečiama ranka, ar galva ant pečio padedama (o kartu ir krūva japonų perversijų samone prabėgo – per daug kontekstų).