penktadienis, kovo 27, 2009

Problemos

Vat turiu problemą - gyvenu su totalia extraverte, tačiau užtikau labai fainą postą apie intravertus (gaila jog lietuviškai, ir anai personai nepritaikoma) tačiau nesvarbu), bet kuriuo atveju dalinuosi: šaltinis.


Rūpinkis savo intravertu
Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?
Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?
Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai. Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.
Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.
O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.
Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą (kuriuo nustatomi charakterio tipai ir yra aptariami šiame blog‘e). Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.
Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“
Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.
Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.
Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.
Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)
Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.
Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.
Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“
Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.
Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“
Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.

1 komentaras:

Eglė rašė...

Jei ką, tavo šaltinyje yra link'as ir į nelietuvišką versiją: http://www.theatlantic.com/doc/200303/rauch