antradienis, kovo 24, 2009

Pagonybė arba Lozoriaus lūpos

Žvelgiant į tuos kelis išlikusius akmenis, nuskaldytas nosis, į tą gyvenimą, pradingusį laike, kokios gilesnės išminties galima tikėtis pasisemti? Su kokiomis dvasiomis galima susitikti tokiame Disneilende, kad ir ne iš plastmasės nulietame? Gi nevaikšto čia nei tie didieji išminčiai, mokslininkai, valdovai, kariai, etc. Jie nebegyvi, o ir jų idėjos vargiai ar suprasto daugumos po tiek metų. Ta praeitis, ta dingusi realybė, dabar tik amusementas – dar viena schema globaliame pasaulyje. O kaip tokioje šviesoje atrodo mūsų gerbiami lietuvninkai, iš rūgščių pelkių betraukią mumifikuotą pagonybės lavoną? Nejau tikimasi įpūsti dvasios šiam trūnijančiam kūnui? Nejau elektrošoku bandoma atgaivinti jį? Sakote kad kojos jau virpa ir pirštai juda? Sakote - „Gyva ji!“? Bet tai juk tik elektronų srovės stimuliuojami atrofuotų raumenų traukuliai, bet kokią nudvėsusią varlę galima priversti krutėti su eilinėm 9V baterijom. Pagonybė gi net ne komoje, ji numirusi ir vienintelis dalykas, kurį jūs galite išgauti yra monstras – Frankenšteinas! Ar jūs suprantate ką jūs darote? Šią jūsų reanimuotą anomaliją išpreparuos, supjaustys gabaliukais ir parduos kaip Macono vaikį, o jūs, kaip paskutiniai kvailiai, liksite mikeymauselandų globoje, 9to5 dėvintys kostiumus ir besišypsantys tūkstančiams blyksčių. Pakaskite ją atgal į rūdines durpes – pamirškite! Leiskite garbingai supūti ir išnykti, nes dabar jūs pučiate orą į lavono plaučius ir masažuojate senai nurimusią širdį. Neieškokite savo praeities ir nesipurtykite mankurtiškumo, tai vienintelis jus beišgelbėsiantis kelias. Dabar jūs nardote po seną pūlių jūra ir tikrai pasigausite sepsį. Pasauliui jūsų nereikia. Jūsų dievai senai mirę ir pakeisti naujais. Jūsų šimtamečiai ąžuolai transformuoti į sofas-lovas, ant kurių vakarus leidžia šūdašikiai, jūsų giraitėse stovi kioskai, pardavinėjantys gipsus ir alų, kuriuo labiausiai didžiuojamės. Nebijokite, jūsų ugnis jau neužges niekados, lai vaidilutės geriau eina išsilavinimą igyti ar teatsiduoda grubiai meilei, o ne leidžia beprasmes valandas prie aukurų – nykščio sprigtelėjimu aš savo zippu prisidegu cigaretę. O ir jūsų dievas-tėvas Perkūnas, jau senai yra mano vergas, tekantis pro transformatorius ir aukštos įtampos laidus, jog aš galėčiau mygtuko paspaudimu pasigaminti espresso. Jūsų pastangos beprasmės, nereikalingos ir blogiausiai, jog žalingos. Nerkite į pelkę paskui grimztantį pagonybės lavoną ir bučiuokite į lūpas, nes ji jus užkrėtė puvimo liga. Užsimerkite ir išpūskite orą iš plaučių, lai paskutinė mintis, perskrodžianti jūsų sąmonę, būna savo naivumo supratimas. Nesigailėkite savęs, bent jau mums jūsų nebus gaila. Amen.

Komentarų nėra: