antradienis, kovo 31, 2009

We Feel Fine

Check it out! Pats apie šitą nesu dar girdėjęs. Toks automatizuotas, bet kartu ir spontaniškas "Post Secret" variantas.

pirmadienis, kovo 30, 2009

TED

Nuo Grafomanijos blogo nusižiurėjęs esu šią konferenciją ir siurbiu jų kalbas, bandydamas apsiriboti vienu per dieną, kas labai sunkiai sekasi, nes protingų minčių troškulys tiesiog gniaužia - neturim gi kas diena prabangos pasiklausyti tokių protingų ir išsilavinusių žmonių įžvalgų (apie pasikalbėjimą tai tik kukliai nutylėsiu). Labai labai rekomenduoju: TED Ideas Worth Spreading.

Galit pradėti nuo pvz šio - puikus jumoras ir šauni tema, kuriai pats simpatizuoju:

Real Doll - Verry high form of masturbation

OK, tema smarkiai kontraversiška. Užkliuvau už vieno dokumentinio filmo ir tiesiog užkabliavo savo keistumu, grynai dėl psichologinio aspekto. Pirma šovusi mintis, buvo Fight Club citata: "We're a generation of men raised by women. I'm wondering if another woman is really the answer we need." ir berods šis dėsnis galioja tokiems asmenims, tačiau paskui prisiminiau Čekuoliuo straipsnį apie Kinijos rūpesčius, nekalbant šiaip apie socialinius outlainerius, ir kilo natūralus klausimas - ar tai taps norma? Netempiant gumos pirma dalis iš penkių, likusias rasite tenpat, tiesiog šių klipų embedding is disabled. Smerkti ar šlykštėtis būtų kvaila, o ir gailesčio anie vargiai ar pageidauja - tačiau kas belieka?! Aš jau nekalbu, kad jie kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso, tačiau ir šiaip infantilai visiški! Modeliukai, lėktuvėliai, superherojai... Čia taip pat apgailėtina, kaip kad suaugusios moters kambarys, pripildytas rūžavų pliušinių žaislų... Vis dėlto graudu...

penktadienis, kovo 27, 2009

Problemos

Vat turiu problemą - gyvenu su totalia extraverte, tačiau užtikau labai fainą postą apie intravertus (gaila jog lietuviškai, ir anai personai nepritaikoma) tačiau nesvarbu), bet kuriuo atveju dalinuosi: šaltinis.


Rūpinkis savo intravertu
Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?
Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?
Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai. Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.
Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.
O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.
Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą (kuriuo nustatomi charakterio tipai ir yra aptariami šiame blog‘e). Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.
Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“
Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.
Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.
Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.
Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)
Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.
Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.
Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“
Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.
Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“
Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.

antradienis, kovo 24, 2009

Pagonybė arba Lozoriaus lūpos

Žvelgiant į tuos kelis išlikusius akmenis, nuskaldytas nosis, į tą gyvenimą, pradingusį laike, kokios gilesnės išminties galima tikėtis pasisemti? Su kokiomis dvasiomis galima susitikti tokiame Disneilende, kad ir ne iš plastmasės nulietame? Gi nevaikšto čia nei tie didieji išminčiai, mokslininkai, valdovai, kariai, etc. Jie nebegyvi, o ir jų idėjos vargiai ar suprasto daugumos po tiek metų. Ta praeitis, ta dingusi realybė, dabar tik amusementas – dar viena schema globaliame pasaulyje. O kaip tokioje šviesoje atrodo mūsų gerbiami lietuvninkai, iš rūgščių pelkių betraukią mumifikuotą pagonybės lavoną? Nejau tikimasi įpūsti dvasios šiam trūnijančiam kūnui? Nejau elektrošoku bandoma atgaivinti jį? Sakote kad kojos jau virpa ir pirštai juda? Sakote - „Gyva ji!“? Bet tai juk tik elektronų srovės stimuliuojami atrofuotų raumenų traukuliai, bet kokią nudvėsusią varlę galima priversti krutėti su eilinėm 9V baterijom. Pagonybė gi net ne komoje, ji numirusi ir vienintelis dalykas, kurį jūs galite išgauti yra monstras – Frankenšteinas! Ar jūs suprantate ką jūs darote? Šią jūsų reanimuotą anomaliją išpreparuos, supjaustys gabaliukais ir parduos kaip Macono vaikį, o jūs, kaip paskutiniai kvailiai, liksite mikeymauselandų globoje, 9to5 dėvintys kostiumus ir besišypsantys tūkstančiams blyksčių. Pakaskite ją atgal į rūdines durpes – pamirškite! Leiskite garbingai supūti ir išnykti, nes dabar jūs pučiate orą į lavono plaučius ir masažuojate senai nurimusią širdį. Neieškokite savo praeities ir nesipurtykite mankurtiškumo, tai vienintelis jus beišgelbėsiantis kelias. Dabar jūs nardote po seną pūlių jūra ir tikrai pasigausite sepsį. Pasauliui jūsų nereikia. Jūsų dievai senai mirę ir pakeisti naujais. Jūsų šimtamečiai ąžuolai transformuoti į sofas-lovas, ant kurių vakarus leidžia šūdašikiai, jūsų giraitėse stovi kioskai, pardavinėjantys gipsus ir alų, kuriuo labiausiai didžiuojamės. Nebijokite, jūsų ugnis jau neužges niekados, lai vaidilutės geriau eina išsilavinimą igyti ar teatsiduoda grubiai meilei, o ne leidžia beprasmes valandas prie aukurų – nykščio sprigtelėjimu aš savo zippu prisidegu cigaretę. O ir jūsų dievas-tėvas Perkūnas, jau senai yra mano vergas, tekantis pro transformatorius ir aukštos įtampos laidus, jog aš galėčiau mygtuko paspaudimu pasigaminti espresso. Jūsų pastangos beprasmės, nereikalingos ir blogiausiai, jog žalingos. Nerkite į pelkę paskui grimztantį pagonybės lavoną ir bučiuokite į lūpas, nes ji jus užkrėtė puvimo liga. Užsimerkite ir išpūskite orą iš plaučių, lai paskutinė mintis, perskrodžianti jūsų sąmonę, būna savo naivumo supratimas. Nesigailėkite savęs, bent jau mums jūsų nebus gaila. Amen.

antradienis, kovo 10, 2009

Urban Hunter Gatherers

Čia pas mus toksai sekmadieninis diskusijų klubelis užsivedė, kurį aš vis pražiopsau. Sekančios terapinės sesijos tema: "Waste of Food". Teks ir šį kartą nebūti, tačiau iš Augusto nusižiurėjau promotion filmuką - be abejonių ne dažnam priimtinas life style, tačiau toks back to the roots - Urban Hunter Gatherer. Nu OK, tik Urban Gatherer, nes nemedžioja ir nevalgo nei šuniukų, nei kačiukų, anei balandžių :))

PS.: juokingiausia čia, jog temos iniciatoriai Augustas ir Katja patys to negalėtų daryti, mat abu kažkokios formos veganai ir valgo tik tris produktus plius vandenį :)) Nu nebent išdalinėtų pabadėjusiems international studentams :P

PPS.: Prisiminiau Kobo Abės Dėžiažmogį ir tą epizodą, kur kalba sukasi apie maistą iš šiūkšliadėžių - didžiausia problema, pasak jo, kai vieno produkto skonis persiduoda kitam. Kiek pamenu buvo pateiktas pvz. apie silkės skonio bananą... O gal čia iš Molojaus? nu nesvarbu, mintis ta pati.

pirmadienis, kovo 09, 2009

Faith Deficient Disorder

Man tai neišeina, gal tiesiog neduota, kaip kad rašyti be klaidų :) Pvz. vienas epizodas iš vaikystės – stojimas į gimnaziją (katalikišką). Išlaikius visus egzaminus papildomai buvo pokalbis su komisija, visokios ten mokytojėlės ir direktorius, kunigas. Pokalbiui besibaigiant šis ir klausia: „- Tai ar tiki į Dievą?“, pasakiau jog nelabai. Priėmė vis tiek. Šis epizodas man buvo toks natūralus, kad aš jį ir užmiršau iki kol per išleistuves fizikė nepriminė ir pasak jos vien už šį mano stačiokiškumą ji pakentus mane visus likusius keturis metus – keista kai pagalvoji :) Betgi grįžtam prie tikėjimo: vakar eilinį kartą perlituodamas plokštes peržiūrėjau šitą interviu – 50min. Pirmoji reakcija buvo lengvai išsiplėtę vyzdžiai – nu aš naivus žmogus šiaip, lengvai pasiduodu įtikinėjimams, tuo labiau kai kalba profesionalus smegenų naršytojas, žinantis ką kaip ir kada sakyti. Bet ir pati idėja yra tokia miela, kad tiesiog norisi tikėti. Čia jūms ne prikaltas prie pliauskos dievo sūnus, prieš kurį reikia keliaklupsčiauti ir atgailauti, tai ir ne tas senas krienas Jehova, reguliariais intervalais siunčiantis skėrius, marus ir kartais moteris prievartaujantis, čia ir ne ateiviai, su kosminiais laivais atskrisiantys, kai tik jūs išgersite tą skanų kokteilį iš plastikinio puoduko – čia jus myli, čia jumis rūpinasi, niekas neteisia ir visi užjaučia. O ir visos jūsų nedorybės tai arba genetikos/aplinkos suteikti išbandymai, arba tik dar vienas niekniekis, kurį per ateinančius kelis tūkstantmečius galėsite ištaisyti. Visi draugiški, visi nemirtingi ir žaidžia žaidimus. Visos mieliausios budizmo ir filosofijos idėjos suplaktos į viliojantį milksheiką!
Iš kitos pusės pažiūrėjus, tai vertinu pačią idėją kaip psichoterapiją – kas gali būti geriau, nei už kelis šimtus dolerių sužinoti, jog esi nemirtinga esybė, jog jau gyvenai tūkstančius kartų ir dar tūkstančius gyvensi, kad nėra pragaro ir turi ratą sielos draugų, o ir dvasios vadovų! Jei tik aš galėčiau tikėti, tuojau pirkčiausi bilietą! Artimiausias šios mokyklos atstovas, atliekantis šiuos seansus, berods yra Londone... :)