penktadienis, vasario 27, 2009

Ne

Tai vis dėlto atsakė tiesiai šviesiai -"Ne". Iš kitos pusės aš tik galiu įsivaizduoti kokia reakcija būtų kilus, jei būtų pasakiusi "Taip" :) Ta prasme visi kunigėliai būtų iš sakyklų tokias kalbas rėžę, dorovės sergėtojai ir patrijotai visokio plauko ant bačkų ropštųsi, - mano protas nėra pajėgus suvokti tos isterijos, kuri būtų kilus! Kiek gaila, kad tokio cirko išvengėme, būtų buvę labai linksma :)

ketvirtadienis, vasario 26, 2009

Balsuojam

Nu ką, teks prieš beveik metus duotą pažadą vykdyti - kaip užsiregistruoti sistemoje, kad paštu būtų galima tai atlikti?

PS.: Berods su Egle kalbėjom mes jog gali prasidėti homofobiška kompaniją prieš ją (kaip ne kaip krikdemai gi nesutiko jos paremti dėl "asmeninių" artais "biografijos" niuancų :) ), tačiau kuo toliau, tuo labiau manau, jog jai tai privalumas. Garsiai apie tai niekas nešnekės - nepolitkorektiška, tačiau gi vyrų akyse amazonės, kurios nusipjaudavo dešinę krūtį, kad galėtų geriau iš lanko šaudyti, buvo matomos kaip lygevertės (jei net ne labiau už pačius pagarbos vertos...)

pirmadienis, vasario 16, 2009

Skaitalai #n+4

"Reikia pripažinti, kad pesimizmas, kurį daugelis supranta pažodžiui ir klaidingai painioja su hipochondrija, iš tiesų padeda tiesmukai žiūrėti į gyvenimą ir teikia daug paguodos. Kadangi viskas yra tik reliatyvus Niekas, kam tada kelti šitiek triukšmo; tuo labiau kad pati tiesa taip pat tik tą akimirka tiesa?" Čia galima būtų ir jau baigti, tačiau dar pora sakinių kolegoms studentams "Juk neseniai buvo atrasta, jog vakarykštė tiesa rytojaus dieną gali tapti nesąmone. Taigi ar verta eikvoti jėgas ir jaunystę, kad atrastum daugiau nesamonių?" Ir po šio sakynio jau reikėtų sustoti, tačiau negaliu dėl paskutinio jaustuko: "Vienintelis tikras dalykas - mūsų laukia mirtis. Ir vis dėlto gyvenkim! - Kam? Dėl ko?.. Et!..."
PS.: Per daug citatom užverčiau, tačiau nesinori tuščiažodžiauti ir pilstyti iš tuščio į kiaurą :/ Nu sekantis įrašas jau bus normalus...

šeštadienis, vasario 14, 2009

Skaitalai #n+3 (teminė)

"Buvo tame visame ir dalelė vienišumo - juk taip lengva būti mylimam ir taip sunku mylėti"

penktadienis, vasario 13, 2009

Googlo jumoro jausmas!

Katik pabandžiau išsiųsti emeilą, rekomenduodamas draugams dokumentikos filmą, nusižiūrėtą iš Almos blogo - štai ką googlas iškretė!


Edit: pasirodo čia senas reikalas šiaip, tačiau pats nežinojau :)

ketvirtadienis, vasario 12, 2009

Skaitalai #n+2 (šį karta be saiko asorti)

"Prieš vakarienę buvo vėl sutikęs ją vestibiulyje, ir šį kartą ji gana palankiai nužvelgė jį, tačiau jis visą laiką galvojo: "Okam to reikia? Buvo metas, kai galėjau turėti daugybe gražių moterų, tik reikėjo pamoti pirštu, bet kam pradėti tai dabar, kai iš ankstesnių troškimų belikęs šešėlis, menki trupiniai? Kam?" "

"Jį pagavo didžiulis noras joms padėti, o gal ir sužavėti. Jis ėmė jas linksminti, traukinyje surizikavo pasiūlyti vyno ir su malonumu stebėjo, kaip jos atsigauna ir ima gerai apie save manyti"

"Ji jauna ir patraukli, bet tą patį galima pasakyti ir apie Topsę. Per tuos keturis metus tikriausiai turėjo meilužių ir mylėjo juos. Juk niekados negali pasakyti, kiek vietos užimi kito žmogaus gyvenime."

"Jis perskaitė telegramą dar kartą. Sunkiai alsuodamas, įsmeigęs akis į vieną tašką, atsisėdo ant lovos; ir pirma mintis buvo ta pati, visuomet ateinanti į galvą egoistui vaikui, netekusiam tėvų: kaip man atsilieps, kad nebėra tų, kurie buvo pati pirmoji ir pati tvirčiausia apsauga gyvenime?"

Skaitalai #n+1

"Jis nutilo, kad nebereikėtų ištarti neišvengiamos tos minties pabaigos: "...sąmonės ribas". Tos ribos, kurias menininkas turi pažinti, jau ne jai. Ji neatspari, išsigimusi... gal kada ir suras atilsį kokiame ramiame misticizme. O tyrinėjimai - toms, kurios turi kaimiečių kraujo, plačias strėnas ir storas blauzdas, kurios bet kokius kūno ir dvasios išbandymus sutinka paprastai, tartum tai būtų duona ir druska. "...Ne jums, - vos neištarė jis. - Jums tai pernelyg sunku".

antradienis, vasario 10, 2009

Mizantropija

pirmadienis, vasario 09, 2009

Minus kokie šeši metai atgal - citrina, ežerai ir dalykai apie kuriuos viešai nekalbama

Skaitalai #n

"O aš tų apibendrinimų nemėgstu. Ilgai nelaukęs tu pradėsi rašinėti brošiūrėles, pavadintas "Apmąstymai neprofesionalams", kurviskas bus taip supaprastinta, jog perskaičius garantuotai niekam nekils noras mąstyti."

"Kaip ir daugelis kitų, jis jau įsitikino, kad teturi vieną ar dvi idėjas ir kad nedidelis straipsnių rinkinys, jau penkiasdešimtą kartą išleistas Vokietijoje, yra kvintesencija visko, ką jis galvoja ir žino."

trečiadienis, vasario 04, 2009

Skaitalai #n-1

"Tai buvo didžiulis žydintis kaštonas, vežamas į Eliziejaus laukus; pririštas prie ilgos platformos jis visas tirtėjo iš juoko - tartum gražus žmogus neorioje padėtyje, žinantis, kad jis vistiek gražus."

The Eulogy

Netyčiom perskaičiau ją (praise the "God of Chaos" for Wikipedia!) ir negaliu pasakyti nieko kito, jog tik tokios atmosferos pats vilčiausi per savo laidotuves...

"Graham Chapman, co-author of the Parrot Sketch, is no more.


He has ceased to be. Bereft of life, he rests in peace. He's kicked the bucket, hopped the twig, bit the dust, snuffed it, breathed his last, and gone to meet the great Head of Light Entertainment in the sky. And I guess that we're all thinking how sad it is that a man of such talent, of such capability for kindness, of such unusual intelligence, should now so suddenly be spirited away at the age of only forty-eight, before he'd achieved many of the things of which he was capable, and before he'd had enough fun.


Well, I feel that I should say: nonsense. Good riddance to him, the freeloading bastard, I hope he fries.


And the reason I feel I should say this is he would never forgive me if I didn't, if I threw -- threw away this glorious opportunity to shock you all on his behalf. Anything for him but mindless good taste. I could hear him whispering in my ear last night as I was writing this:


"All right, Cleese," he was saying, "you're very proud of being the very first person ever to say 'shit' on British television; if this service is really for me, just for starters, I want you to become the first person ever, at a British memorial service, to say 'fuck'".


You see, the trouble is, I can't. If he were here with me now I would probably have the courage, because he always emboldened me. But the truth is, I lack his balls, his splendid defiance. And so I'll have to content myself instead with saying 'Betty Mardsen...'


But bolder and less inhibited spirits than me follow today. Jones and Idle, Gilliam and Palin. Heaven knows what the next hour will bring in Graham's name. Trousers dropping, blasphemers on pogo sticks, spectacular displays of high-speed farting, synchronized incest. One of the four is planning to stuff a dead ocelot and a 1922 Remington typewriter up his own arse to the sound of the second movement of Elgar's cello concerto. And that's in the first half.


Because you see, Gray would have wanted it this way. Really. Anything for him but mindless good taste. And that's what I'll always remember about him---apart, of course, from his Olympian extravagance. He was the prince of bad taste. He loved to shock. In fact, Gray, more than anyone I knew, embodied and symbolized all that was most offensive and juvenile in Monty Python. And his delight in shocking people led him on to greater and greater feats. I like to think of him as the pioneering beacon that beat the path along which fainter spirits could follow.


Some memories. I remember writing the undertaker speech with him, and him suggesting the punch line, 'All right, we'll eat her, but if you feel bad about it afterwards, we'll dig a grave and you can throw up into it.' I remember discovering in 1969, when we wrote every day at the flat where Connie Booth and I lived, that he'd recently discovered the game of printing four-letter words on neat little squares of paper, and then quietly placing them at strategic points around our flat, forcing Connie and me into frantic last minute paper chases whenever we were expecting important guests.


I remember him at BBC parties crawling around on all fours, rubbing himself affectionately against the legs of gray-suited executives, and delicately nibbling the more appetizing female calves. Mrs. Eric Morecambe remembers that too.


I remember his being invited to speak at the Oxford union, and entering the chamber dressed as a carrot---a full length orange tapering costume with a large, bright green sprig as a hat - and then, when his turn came to speak, refusing to do so. He just stood there, literally speechless, for twenty minutes, smiling beatifically. The only time in world history that a totally silent man has succeeded in inciting a riot.


I remember Graham receiving a Sun newspaper TV award from Reggie Maudling. Who else! And taking the trophy falling to the ground and crawling all the way back to his table, screaming loudly, as loudly as he could. And if you remember Gray, that was very loud indeed.


It is magnificent, isn't it? You see, the thing about shock... is not that it upsets some people, I think; I think that it gives others a momentary joy of liberation, as we realized in that instant that the social rules that constrict our lives so terribly are not actually very important.


Well, Gray can't do that for us anymore. He's gone. He is an ex-Chapman. All we have of him now is our memories. But it will be some time before they fade."

John Cleese, 1988

pirmadienis, vasario 02, 2009

"Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad labiau rūpi kitiems, negu taip yra iš tikrųjų, - jie mano, kad sukelia kam nors didžiulę simpatiją ar antipatiją." Šis sakinys lengvai priminė man kelis straipsnius: 1 ir 2 (buvau kiek įnikęs į šį puslapį, jei ką... :) ).
P.S.: Peržiūrėjau "The Death of the Salesman" (Dustin Hoffman, John Malkovich...) - tiesiog replika apie "teorinius melejonierius"...