šeštadienis, sausio 31, 2009

Autoironija

Tik šiandien atradau:


O bet tačiau realiai tai juk skauda tokie dalykai, kaip kad "Dilbertai" ar PhD komiksai.Bet pasijuoki pats iš savęs, nuleidi garą ir atgal prie  lažo grįžti... :) (vėliau kada išsiplėsiu ties šia tema)

Užsikabliavau eilini sykį



Vat prasukau šią jau gerus trisdešimt kartų ir sėdžiu susiraukęs, su smilkstančia cigarete ir puodu arbatos - kodėl aš ne kokių Raimštainų klausaus?! :/

antradienis, sausio 20, 2009

RE: "Teorinio milijonieriaus patarimai"

Ne, Lauri, šį karta pilnai negaliu sutikti. Pas jį gi copypaste iš visokių knygų/žiurnalų - žmogeniukas bando dalintis tuo pačiu metu kaupdamas "išmintį" sau. Kas dėl pretenzijų, ty ir mes patys juk pakaltinami "teorinių mokslininkų" ambicijom :) Tačiau aš ne tiek norą akcentavau, kiek pasirinktą tikslą, todėl ir Cleesio interviu įdėjau. Galima būtu užsiiminėti tokia didaktika kaip kad čia, tik kad iš to jokios naudos, niekas vistiek nepatikės ir toliau sapalios apie melejonierius... Telieka tik atsipalaiduoti ir žavėtis tokiais žmonėmis:
















Edit: Nusprendžiau paplėtoti šia tema keliais epizodais, kuriuos prisiminiau, indus beplaudamas. Abu kurie susiėję su viena bendra pažystama. Taigi vyksta lengvo turinio pokalbis apie ateities planus ir ši mergina atskleidžia, jog jos gyvenimo tikslas yra būti turtingai. Spėju, jog mano veido išraiška mane išdavė, gal akys, gal nesuvaldytas šypsnis, nežinau, tik kad jis staiga susimėtė ir leptelėjo: „ – Nesuprantu, kodėl kai aš pasakau, kad noriu būti turtinga, mane apima jausmas, kad man dėl to turėtų būti gėda...“(!!!) Kitas epizodas nutiko visai nesenai. Sėdėjome mažoje grupelėje ir kalbėjom apie gyvenimą, keliones, profesijas, etc. kai palietėm aktorystę. Čia ji irgi sugebėjo tikrą perlą išrėžti: „ – Anksčiau aš norėjau būti aktore, nu žinot, būti populiaria, dalyvauti visokiuose renginiuose, dėvėti vis naujas sukneles... Bet pas mus labai sunku išgarsėti, yra gal trisdešimt žinomų aktorių, o visi kiti – niekas. Todėl nusprendžiau pasirinkti marketingą.“ Likę trys susižvalgėm ir apsimetėm, jog viskas OK.

šeštadienis, sausio 17, 2009

Įvairių žmonių yra, įvairių ir reikia, čia net kvaila būtų ginčytis, tačiau kartais ima ir nupurto mane 'protingųjų' bukumas. Ir aš neturiu omenyje kvailumo, ar debilumo, ne, net ir protingi žmonės gali būti buki. Netyčiom užklydau į vieną lietuvišką blogą "Teorinio milijonieriaus patarimai" ir 'apakau'... Labiausiai mane ta fanatiška obsesija sutrikdė, tačiau, logiškai mąstant, nieko čia stebuklingo – didžiausia nuostaba atsirado, kai supratau, jog nieko negaliu prieš pastatyti! Taip, neapsimetinėsiu, manau jog pats plačiau matau, tačiau kai prie realių darbų prieinam, prie to, ką paliesti būtų galima, to kas peržengia ‘idėją‘ - Im just all talk and no show. Jie gi monetas mėto! 
Ka gi, dar viena grupė, kuriai parodyti reikia, kaip tai daroma su ‘klase‘ :))

Pabaigai vienas interviu pateikti kitą perspektyvos tašką:





I spy something beginning with "S" - Čia visai nejuokinga šiaip...

Belaukiant kol "Striped" DVD išleis (nusprendžiau live nedalyvauti, nes nemėgstu didelių masių, išskyrus teatrą, kur dar toleruot pavyksta), galima magiškame youtube rasti tai, ko P2P neturi:



















PS.: tikrai nesukite galvos, jei nesupratot - jūs kartu su dauguma!

penktadienis, sausio 16, 2009

What You Can't Say

Užkliuvau už labai smagios ese internete - rekomenduoju. Kaip ir bet kuri lazda, ši taip pat turi du galus ir pasiduoda demagogijai, tačiau kito kelio nėra, savarankiškas mąstymas vis tiek yra vertybė, kurią reikia puoselėti... (O gal ne? :) )


pirmadienis, sausio 12, 2009

Iš http://aidai.us

Straipsnio autorius: J. ŽALTVYKSTIS
(1944—1946 METAI VILNIUJE)
„Tikiuosi bent šita nuogų faktų medžiaga prisidėti prie bendro šaukiančiųjų choro — tų, kurie šaukia pasauliui apie bolševikų grėsmę“, šiais žodžiais įteikė mums šitą raštą žmogus, prasiskverbęs pro geležinę uždangą.
Red.
Išsinuomoju kambarį pas lenkus. Išdaužytas langas. Stalas ir siaurutė lova su blakių rujomis tai vieninteliai baldai, kuriuos man pasiūlo šeimininkė. Neturėdamas maisto kortelių ir pinigų, gyvenu pusbadžiu.
Vilniaus universitete nyku kaip kapinyne. Raštinėje sužinau, kad filosofijos skyrius yra išbrauktas iš humanitarinio fakulteto programos, Įsiregistruoju į pedagogikos skyrių.
Tamsiuose universiteto koridoriuose pastebiu kelis slankiojančius studentus. Noriu prieiti ir pasikalbėti. Tačiau jie, mane pamatę, pradingsta. Pasirodo, ir čia jaunimas slapstosi nuo persekiojimo. Visur gatvėse patruliai nuodugniai tikrina dokumentus. Todėl studentai, kurie atvyksta iš kitur, yra priversti ištisas dienas slapstytis tamsiose universiteto rūmų angose ir kertėse.
* * *
Vieną rugsėjo vidunaktį pažadina mane garsūs rusiški žodžiai. Girdžiu už durų kalbančią šeimininkę. Iškišu galvą pro kiaurą langą ir matau tamsius raudonarmiečių siluetus ir blizgančius automatus gatvėje.
— Ablava, — topteli mintis.
Durys atsiveria, ir į kambarį krenta šviesos pluoštas. Šeimininkė laiko žvakę. Šalia stovi ginkluoti bolševikai. Įeina į vidų.
— Dokumenty, — sako man rusas. Pro langą skverbiasi nakties drėgmė. Mano rankos virpa. Vos iškrapš-tau iš švarko kišenės lietuvišką asmens liudijimą ir paduodu jį rusui.
— Eto čto, — sušunka rusas, — nepanimaju. Kur tavo kariniai dokumentai?
Imu aiškintis tuo pačiu rėkiančiu balsu, kaip kad rusai yra įpratę į mus kalbėti.
— Esu trečiojo kurso studentas, o karinį dokumentą universitetas išduos po kelių savaičių studijoms prasidėjus. Man buvo pasakyta, kad trečiojo kurso studentai
turį teisę į studijas dabartiniu metu.
— Rengtis, paidiom znamy....
Ir išveda.
Panašiu būdu esu suimamas ir paleidžiamas tris kartus. Antrą kartą suima Aušros Vartų gatvėje, vidudienį, trečią kartą Radvilaitės gatvėje. Nežinau, ar tai laimė, ar tai rusų kalbos mokėjimas, ar Universiteto pažymėjimas prisideda, kad kiekvieną kartą pavyksta ištrūkti iš jų nagų. O galbūt todėl, kad jie dabar yra užsiėmę su baltaisiais lenkų partizanais, kurių surenka per trumpą laiką apie 10 000 ir ištremia. Todėl lietuvius studentus suima, palaiko ir laikinai paleidžia.
* * *
Jieškau darbo. Sunku yra gyventi be kortelių ir badauti. Nusprendžiu daryti vertimus, kadangi tai neatitrauks daug laiko nuo studijų. Dauguma studentų, kurie neturi paramos iš namų, eina į tarybines įstaigas uždarbiauti. Vieną dieną sustoju ties „Tiesos“ redakcija, žinodamas, kad čia tikriausiai reikalingi vertėjai. Nuotaika yra slegianti, nes lįsti į komunistų propagandos gūžtą tikrai yra kažkas baisaus, smukdančio, ardančio įsitikinimų pagrindą. Tačiau keistas smalsumas mane paskatina. Kada stoviu prie durų dar svyruoju, bet kažkoks vyriškis išeidamas atveria duris. Aš įeinu.
Mane priima redaktorius Šarmaitis. Jis atrodo toks išsekęs ir išblyškęs. Popierinis veidas su rausvomis džiovininko dėmėmis. Lipšnus, liūdesio kupinas, bet toks tiriantis, nepasitikintis žvilgsnis. Jis kalba gražia ukmergiečių tarme, ir aš pajuntu, kad jis man, kaip nepažįstamam žmogui, nori pabrėžti savo „lietuviškumą“. Jis pažymi, kad verčiant reikia labai saugotis, kad rusiškoji sintaksė neįsibrautų į lietuvišką sakinį. Kai jis paduoda man versti ilgoką straipsnį „Tarybų Sąjungos galia“, jam yra taip jau nepatogu jo ranka virpa. Jis pasako, negalėdamas savo žodžiuose nuslėpti pasiteisinimo:
— Tai yra jums pirmasis bandymas. Ir jeigu pavyks, vertimų ateityje bus pakankamai. Nieko nepadarysi, mes šiuo metu daugiausia talpiname tik vertimus, nes trūksta savų žmonių, kurie taip parašytų.
Vėliau patiriu, kad Šarmaitis yra ne tik partijos įrankis, bet ir auka. Partija :yra šito žmogaus vampyras, savo juodais sparnais apgobęs jo gyvenimą, čiulpdamas jo gyvybinius syvus, jo kraują iki nusilpimo, paversdamas jį popierine išblyškusia lėle. Jis paskęsta redakciniame darbe ne tiek iš darbštumo, kiek iš baimės ir nepasitikėjimo savo bendradarbiais, kurie, žiūrėk, įsuks kokį nors antitarybinį liapsusa į laikraštį, ir tada partija jį pamins po kojomis. Todėl jis ir sėdi redakcijoje nuo ankstyvo rytmečio ,su trumpomis pietų pertraukomis iki vidunakčio. Atvykęs iš Sąjungos ir ketverius metus nematęs savo motinos, kuri gyvena kaime, Šarmaitis nesiteikia josios aplankyti tik dėl minėto nepasitikėjimo savo sėbrais. O gal jis bijo ten pas savo motiną susitikti akis į akį su baisiąją Lietuvos tikrove, girdėti kenčiančių gyventojų, priekaištus ir partizanų kulkų zvimbimą?
* * *
Kas yra kiti redakcijos žmonės? Mažesniąja redakcijos kolektyvo dalį sudaro tikrieji komunistai, žmonės, kurie savo melą parašo be jokių skrupulų ir sąžinės graužimo. Jie jau yra užmiršę, kas yra sąžinė, todėl savo pozicijoje jie jaučiasi tvirti ir laimingi. Materializmas, puiki nuovoka, kur reikia šaukti „urra“ .... tegyvuoja, ir kada laikyti liežuvį sukandus, bolševikinis siaurumas ir pasitenkinimas pigia tarybine tikrove, — visa tai jau srovena jų gyslose. Jie nesuabejoja nei viena akimirka. Visi jie daugiausia eina skyrių vedėjų pareigas. Feigelšonas yra propogandos ir agitacijos skyriaus vedėjas, Šmitaitė— partinio, Messie (save vadina Mėšiu) — pramonės vedėjas, o Chienas yra redakcijos partinis organizatorius. Parašyti draugui Mešiui kokio nors fabriko darbininko vardu pasisakymą „Tiesos“ puslapiuose (be to darbininko žinios ir sutikimo) apie dėkingumą didžiajam Stalinui, apie laimę gyventi ir dirbti bolševikams valdant yra paprasčiausia „žurnalistinė“ priemonė, kada redaktorius reikalauja, o darbininkai su lazdom jį varo lauk (kaip kad kartą atsitiko odos kombinate). Tokiu būdu šitie draugai be sąžinės graužimo falsifikuoja visą Lietuvos gyvenimą ir kaip maži vaikai džiaugiasi savo melu, vis galvodami, kaip čia jį geriau padailinus. Jie ir yra nuolatiniai redakcijos stilisto kankintojai.
Yra redakcijoje ir kitokios rūšies rašeivų. Vieni jų, aš neabejoju, dar puoselėja troškimą apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, apie gyvenimą be komunistinio smurto ir melo. Tai yra jų paslaptinga, giliausiame širdies kampelyje glūdinti svajonė, kaip vos vos rusenanti gęstančios žvakės liepsnelė, be jėgos, kuri juos galėtų pakelti prieš tironus ir prieš tą, melą, kuri jie rašo. Kai jie fabrikuoja savo melą, visos jų mintys yra dirbtinės ir padiktuotos; jie puikiai žino, kokia schema rašyti straipsnį ar reportažą, kad jis atitiktų propogandos reikalavimus ir kad už jį galima būtų gauti honorarą. Jie žino, kad tai yra blogis, bet jie tai daro, nes jie kitaip negali. Jie bijo savo fizinės pražūties. Tačiau retkarčiais, kada kenčiančios tautos balsas per stipriai atsimuša į aną slaptingą, sielos kampelį, juos ima kankinti kaltės jausmas. Tomis dienomis jie yra neramūs, nuliūdę; jie bėga nuo redakcijos, tarsi čia siaustų užkrečiamoji liga, kuria jie serga, jie vengia tiriančių komunistų akių. Tada jie geria ir prageria savo sielos kančią. Bet nevisuomet pavyksta... Vieną redakcijos bendradarbį, ši kančia padarė pamišėliu. Savo psichozės akimirkomis, palikęs vienas kambaryje, jis sėdi lyg suakmenėjęs ir vis kartoja tuos pačius žodžius: „Juoda kiaulė ant juodo akmens kriuksi ir t.t.“ Vėliau jis pasitraukia iš redakcijos kaip nepagydomas ligonis Kitas bendradarbis atvirai man prisipažįsta:
— Kas iš to, jeigu aš pabėgčiau j mišką, ar į vakarus, ar kur nors į patį pasaulio galą, kas iš to... Įrašė NKVD mandatą ant mano kupros ir, jei panorės, suras mane ir pragare. Nusižudyti nelabai dar norisi, perdaug aš branginu ir myliu gyvenimą. Juk jis jau niekad ne pasikartos ... O į kalėjimą, į ištrėmimą savanoriškai. Niekados... Jie ir patys vieną gražią dieną, susipras
ir uždarys mane...
Redakcijoje dažnai pasirodo garsusis Jonas Marcinkevičius. Jis ateina čia tada, kada yra gerokai įkaušęs. Kai jis susmunka minkštoje sofoje, kuri stovi redakcijos priėmimų kambaryje, visi laukia, kada Jonas ims kalbėti. Ypač „antitarybinės laikysenos“ bendradarbiai laukia jo monologų. Jono išsiveržimai yra triukšmingi. Nežinau, kas jį verčia taip kalbėti: ar pyktis, ar nepasitenkinimas tuo gyvenimu, ar degtinė, kuri drąsina ir parodo, koks jis yra suskilęs. Laikydamas rankoje „Tiesos“ numerį, jis pradeda savo monologą:
— Ar jūs manote, kad tai, ką aš pritepliotu „Tiesoje“ yra verta mano sudriskusių batų? Cha . . cha . . cha . . Čia ne Marcinkevičius rašo, tai kažkoks dvasios nuskurėlis, kažkoks susmirdėlis, atsiprašau už žodį.
Nutyla, bet tuoj pat tęsia toliau:
— Aš, raudonosios armijos karininkas, tėvynės karo dalyvis, nužygiavęs pergalingą kelią nuo Oriolo ligi Vilniaus, aš tarybinis rašytojas Jonas Marcinkevičius, garsenybė... Bet ką padarė iš manęs, kai aš grįžau į tėvynę? Nuskurdino... Sunaikino Marcinkevičių... Girtuokliu padarė... džindžininku. Cha... cha... cha...
Juozeli, dūšele, pasakyk, ar nėra Marcinkevičius džindžininkas, — lyg kreipiasi į vieną bendradarbį, kuris sėdi šalia jo, bet kalba toliau, nelaukdamas atsakymo. — Sakykite, ar aš galiu doram lietuviui pažvelgti į akis, ar aš galiu būti laimingas? . . Ne, draugai. Mano dalia yra šuniška, reikalas kiauras, jūs matote tai iš mano suplyšusių batų. Aš pavydžiu tiems, kurie šiandien sėdi kalėjimuose: jie yra daug laimingesni už mane. Jie ir mirdami yra laimingesni...
Jis pakyla nuo kėdės ir blaškosi po kambarį, lyg uždarytas narve žvėris. Didelė plati galva, pasišiaušę plaukų gaurai daro jį panašų į liūtą.. Pamatęs kampe susigūžusį, išsigandusį jo drąsaus išsišokimo redakcijos partorgą Menašą Chiena, Jonas primerkia akis ir nusijuokia, kad net langų stiklai sudreba:
— Cha... chaaa... draugas Chienai, ko tu žiūri taip į mane? Juk aš nieko blogo nepasakiau. Iš tavo akių aš matau, kad tu nori mane pasmaugti. Klausykite, — kreipiasi jis į aplinkui sėdinčius, tylinčius ir besišypsančius redakcijos bendradarbius, — klausykite, štai, žmogus, kuris mane papjaus...
Ir Chienas šypsosi, nes jis galvoją, kad visa ši scena tik juokai... Įkaušusio juokdario nekaltos išdaigos.
Marcinkevičius yra literatūrinio skyriaus, vedėjas. Kiekvieną savaitę turi parengti „Tiesai“ specialų literatūros ir kultūros puslapį. Bet redaktorius jo darbu nėra patenkintas. Jis nepateikia laiku medžiagos, ateina girtas. Vis dėlto, kaip žmogus su rašytojo autoritetu, su plačiausiomis komunistinėmis pažintimis, mokąs kai kada iš tiesų gabiai pasitarnauti bolševikinei melo propogandai, yra dar pakenčiamas.
Apsiavęs jis sudriskusiais kariškais batais, dėvi kariškas kelnes ir žalią amerikietišką apsiaustą — šitų apdarų jis nenuvelka ištisus mėnesius. Jį pažįsta visas Vilnius dėl jo gauruotos galvos ir dėl nuotykių miesto karčiamose. Jo dainelės tampa populiarios. Kai „Tiesa“ pradeda varyti didelę sėjos propogandą, ragindama valstiečius tinkamai pravesti pavasario sėją.
Marcinkevičius redakcijoje užtraukia: „Ar tu sėsi, ar nesėsi, o badu vis tiek padvėsi“. Į jį komunistai žiūri kaip į nepakeičiamą girtuoklį. Todėl ir paramos iš jų jis negauna. Jis skundžiasi, kad vok. okupacijos metu jo žmona, kuri buvo Lietuvoje, gyvenusi geriau, negu dabar. Jo šeima gyvena bute, kurio languose nėra stiklų. Nusivylęs, susiradęs kelis likimo draugus — tarybų sąjungos „didvyrį“ Bernotėną, kažkokį nuskurusį buhalterį ir pamišusi tapytoją K., Jonas keliauja dienas naktis nuo vienos iki kitos smuklės (vadindamas jas karstais po grybu) ir klimpsta į skolas. Ilgainiui pasitraukia iš redakcinio darbo.
Norėdamas kuo nors prasiversti ir pagerinti savo materialinę padėtį, atidaro Tilto gatvėje smuklę ir pats savo geriems pažįstamiems sveteliams šinkuoja alų ir degtinę.
* * *
Judriausias „Tiesos“ bendradarbis yra Dovydaitis. Jis veda žemės ūkio skyrių, rašo reportažus, apybraižas apie mašinų traktorių stotis, apie tarybinius ūkius, apie „naujakurių“ „laimingą“ gyvenimą. Jis turi dešimt slapyvardžių. Dėl įžūlumo ir grubios elgsenos niekas jo nemėgsta. Aš stebiuosi, kaip gali žmogus per vieną dieną sufabrikuoti tiek daug melagysčių. Jo mėnesinės įplaukos siekia iki 6—8 tūkstančių rublių, tuo tarpu kai fabriko darbininkas vos uždirba 200 rublių, o redakcijos ekspeditorius — 300. 1941 metais jis buvo ištremtas. Karo metu jam pavyko kažkokiu suktu būdu prisišlieti prie Maskvoje esančių lietuvių komunistėlių, parduoti savo gabumus jų propogandai, įrodyti ištikimybę Lenino-Stalino linijai. Mane perspėja — Dovydaičio akivaizdoje neišsitarti, nepasakyti ko nors antitarybiško. Girtuokliauja jis nemažiau už Marcinkevičių. Kartą jį spaustuvės darbininkai suranda negyvai nusigėrusį priešais. NKVD rūmus, Katedros aikštėje. Girtas jis yra kandus kaip gyvatė. Grasina:
— Ir tavęs laukia NKVD rūsys. Ar tu žinai, kas tai yra NKGD, palauk, vieną gražią dieną sužinosi.
Jis dažnai išvažiuoja su redakcijos džipu į Lietuvos kaimus ir miestelius pamedžioti medžiagos. Pasakojama, kad Dovydaitis ten tiesiog terorizuoja žmones. Grasindamas išpeikti „Tiesoje“, jis reikalauja iš valsčių pareigūnų degtinės ir užkandos. 1944 metų vėlyvą rudenį, naktį, Dovydaitis yra pašaunamas Gedimino gatvėje. Tačiau, po kelių savaičių išėjęs iš ligoninės, savo straipsniuose vėl aršiai garbina komunistų partiją ir puola taip vadinamuosius buržuazinius nacionalistus (netarybinės nuotaikos žmones). Kartą jis girtas, pamatęs mane su draugų sėdint užkandinėje, neprašomas nudrimba Į kėdę prie mūsų stalelio ir ima barbaliuoti:
— Jūs, durniai, nemokate gyventi, jūs esate bailiai. Knygų žiurkės ir nieko daugiau. Jūs sugraušite savo knygas ir dvėsite. Jūsų kišenėse vėjas, o mano ... štai.., žiūrėkite, — jis ištraukia iš kišenės saują červoncų, gniaužo juos kumštyje, rodo mūsų panosėje ir šaukia:
— Ei, drauge padavėja, dar alaus! Dešimt bokalų, šitoms knygų žiurkėms ...
Rėkdamas jis apsvaigsta ir savo sunkiu išpenėtu kūnu virsta ant stalelio. Stiklai byra ant grindų. Jis keliasi skeryčiodamas rankomis ir ima spardyti nukritusius bokalus, su gyvulišku pasitenkinimu rėkdamas:
— Gol, gol... Argi aš nesu geras futbolistas.
Mažiau girtas būdamas, jis mėgsta pasakoti nebūtus gandus. Tie gandai yra ne kas kita kaip jo klastingas tikslas išprovokuoti žmones. Aš girdžiu jį kartą pasakojant, kad Suvalkijoje esanti sudaryta Pyragiaus divizija, kuri greit atžygiuosianti į Kauną.
* * *
Marcinkevičiui pasitraukus, į jo vietą ateina Liūne Janušytė. Gerokai senstelėjusi, bet dar elegantiškai apsitaisiusi, su riebiai ir ryškiai dažytu veidu. Ji visiems pasako, kad jai čia rūpi tik pinigas užsidirbti, nes jai gyventi yra sunku. Negaliu teigti, kad Liūne pritartų bolševikinei okupacijai. Ji dažnai mėgsta kitus graudinti savo pasakojimu, kaip ją tardymo metu kankino vokiečių gestapas, bet iš josios lūpų aš niekad neišgirstu protarybinių kalbų. Ji net rašyti jau nesugeba, ką ji dabar rašo yra tik seni feljetonėliai, perdirbti pagal tarybinius propogandos reikalavimus. Ir ji savo nepasitenkinimą gyvenimu, kaip ir daugumas „Tiesos,, bendradarbių, maldo degtinėje. Kas jai yra likę tikro ir savito, nemeluoto — tai yra josios aistra, erotika, kuriai ji atsiduoda iki kraštutinumo. Visa kita, anot jos žodžių, yra baisiai nuobodu ir neprasminga. Keli stikleliai degtinės rytą (ji geria su Dovydaičiu netoli redakcijos esančioje smuklėje) pataiso jos nuotaiką dienai. Tada tik ji gali kalbėti su tarybiniais žmonėmis ir perdirbinėti savo feljetonus.
Kartą (tai atsitinka inteligentų suvažiavimo metu) ji galbūt apsirikusi, parašo tiesą „Tiesoje“ atspausdintam feljetone. Jį rašo, kad valgyklose, kuriose yra maitinami suvažiavę inteligentai, tiek daug prineša visokių skanių valgių (tai bolševikai darė tyčia, norėdami pyragaičiais ir pupelių kava patraukti inteligentus savojon. pusėn), kad inteligentai tiesiog jų nepajėgia sušveisti — likučius slapčia vynioja į laikraščius ir neša savo vaikučiams, jau seniai nemačiusiems tokių skanėstų. Tai yra didžiausias netaktas bolševikų vyriausybės akyse. Pats Paleckis užsipuola redaktorių dėl neapsižiūrėjimo; Liūne yra išbarama ir perspėjama.
* * *
Istorijos ir filologijos fakultetas (nekalbant apie anglistikos katedrą ir anglų kalbos kursus, į kuriuos susirenka didžiausi būriai klausytojų) nėra populiarus studentų tarpe. Ir senesnieji studentai retas kuris pasilieka šitame fakultete — jie pereina į mediciną, techniką, ir matematiką. „Taip pasakė Leninas ar Stalinas“, „tokia yra neklaidingosios marksizmo pasaulėžiūros tiesa“, „taip moko mus VKP(b) istorijos trumpasis kursas“ ir panašios frazės yra girdimos vis dažniau ir dažniau iš humanitarinio fakulteto dėstytojų lūpų. Tai ir yra svarbiausioji priežastis, kodėl studentai vengia fakulteto, atsižadėdami keturių penkių ir daugiau jau išklausytų semestrų. Fakulteto dekanu yra Vabalas-Gudaitis. Jo pataikavimas yra toks akivaizdus ir nevykęs, jog atrodo, kad jis nėra profesorius, o kažkoks menkutis bolševikų ir jų pasaulėžiūros tarnas. Tuo mes įsitikiname, lankydami jo priešmokyklinio amžiaus vaikų pedagogijos paskaitas. Jau pačioje pirmoje paskaitoje jis primena studentams apie „naujuosius laikus“ ir kad „socialistinis“ gyvenimas reikalauja iš studentų laikytis naujosios drausmės, kuri jau seniai klesti tarybiniuose universitetuose. Savo dalyko aiškinimą jis stengiasi kuo arčiau suglausti su marksistine pasaulėžiūra. Jis tiek įsibėgėja, kad ima galų gale bėgioti į „Tiesos“ redakciją, nešiodamas įvairius diskusinius straipsnius, prašyte prašydamas redaktoriaus Šarmaičio talpinti „Tiesoje“ jo straipsnius, kaip būtinai reikalingus mūsų visuomenei populiarinti marksizmą ir leninizmą,. Visomis progomis jis su didžiausiu pasitenkinimu talpina savo pasisakymus „Tiesos“ puslapiuose.
Komunistinei valdžiai negali patikti Gudaičio vaikiškas pataikavimas, iš kurio visi juokiasi ir kuris tuo kenkia bolševikų gudriems maskuotiems kėslams. Todėl jie į Gudaičio vietą pasodina komunistų partijai ne tik ištikimą, bet ir gudrų tarną Korsaką, prieš tai pakeldami jį į docentus.
Negalėdamas pakęsti Vabalo, aš atsisakau pedagogikos skyriaus ir įsiregistruoju į visuotinę istoriją. Iš nemaloniųjų dalykų lieka tik TSRS tautų istorija ir marksizmo leninizmo pagrindai, kaip privalomas dalykas, skaitomas Meškausko. Marksizmo leninizmo studentai turi klausytis per savaitę net 10 valandų! Į kursą įeina taip pat ir Stalino knygos „Tarybų Sąjunga didžiajame tėvynės kare“ nagrinėjimas. Joje yra sutalpintos visos Stalino kalbos, pasakytos karo metu. Bolševikai laiko (tai yra ypač pabrėžiama Meškausko), kad tai yra genialiausias karo meto veikalas, žymiai pagilinęs ir praplėtęs Markso Lenino mokslą. Šiai knygai nagrinėti partijos įsakymu yra steigiami specialius būreliai įmonėse bei įstaigose.
* * *
Karas yra pasibaigęs. Garsintuvai triukšmauja Gedimino gatvėje. Ožeškienės aikštėje, prie generolo Černiachovskio paminklo (jis bolševikų laikomas Lietuvos „išvaduotoju“ ir jo vardu norėta pavadinti Vilniaus miestą, šoka raudonarmiečiai ir tarybinė publika. Vakare iš visų miesto galų sudunda patrankos, saliutuodamos raudonosios armijos garbei. Pakiemiais tarškina iš automatų nusigėrę raudonarmiečiai. Kažkur klaikiai suklinka peršauta moteris. Ramūs gyventojai suguža į namus ir užsirakina duris, bijodami įkaušusių bolševikų. Pavergtai tautai šita šventė neatneša didelio džiaugsmo. Ji galbūt kelia viltį apie artėjantį kitą, tikrąjį išvadavimą. Skausmas yra didelis, pagalvojus, kad karo pabaiga, kuri kitoms tautoms atnešė džiaugsmą ir ramybę, čia, Lietuvoje, ji nieko nepakeičia: ir toliau plūsta nekaltų žmonių kraujas, ir toliau raudoja motinos ir žmonos, netenkančios savo sūnų ir vyrų. Visi mato, kad dabar bolševikai dar skaudžiau raižys Lietuvos kūną.
NKVD komisaras Lietuvai Bartašiūnas išleidžia atsišaukimą į kovojančius miškuose Lietuvos partizanus, žadėdamas jiems neliečiamybę, paramą ir darbą, jeigu jie išeisią iš miško ir pasiduosią. Kad tai yra velniškas melas įrodo tie faktai, kad tuo metu, kai šis atsišaukimas tūkstančiais lipinamas ant tvorų kaimuose ir miesteliuose išmėtomas pamiškėse, Vilniuje ir Kaune skubiai tuštinami kalėjimai. Visus kalinius tremia į Rusijos gilumą.
* * *
Gyvenu Tauro bendrabutyje. Vieną rytmetį pažadina mane keistas kaukšėjimas gatvėje. Liudas irgi nemiega.
Kariuomenė žygiuoja? Padai kaukši, lyg būtų mediniai.
Šokame prie lango. Skystose rytmečio miglose linguoja žengiančių žmonių gretos. Viena, antra, trečia, ketvirta, vis daugiau ir daugiau, ir susilieja į vieną pilką žmonių masę.
— Kaliniai! ... Iš Lukiškių varo ... į stotį. Tiek daug!
Jie eina išsirikiavę po keturis. Šaligatviais kas keli metrai eina automatais ginkluoti raudonarmiečiai. Jų ginklai yra parengti šūviui ir nukreipti į kalinius. Kaliniai neša ryšulėlius. Kai kurie yra be kepurių. Šeštoje gretoje a,š pastebiu einančius valstiečius. Vienas jų, kurio apžėlęs veidas ir juoda ilga sermėga išsiskiria melsvose miglose, yra aukštas stambus vyras. Jis žengia tvirtai, atmetęs į priekį kaktą, lyg didingas pranašas. Jo rankose nėra ryšulėlio. Iš kažkur atklydęs rytmečio šviesos pluoštas nukrenta ant jo veido, ir aš pastebiu jo lūpas, virpančias lūpas, galbūt kuždančias maldos ar atsisveikinimo žodžius. Kai kurie kaliniai maišelius turi prisirišę ant pečių, o rankose laiko klumpes ir eina basi. Seni ir jauni, ir septyniolikamečiai vaikai, ir paliegę senukai — visi vienoje tūkstantinėje voroje. Iš paskos juos lydi raiti kareiviai, rėkdami ir plūsdami atsiliekančiuosius. Vora praslenka, palikdama širdį veriantį kaukšėjimą.
Tokia yra lietuvių tautos ėdikų tiesa, jų pažadai, jų saldūs užtikrinimai. Dabar jie masiškai tuština kalėjimus, kad būtų kuo daugiau vietas naujų masinių suėmimų aukoms.
* * *
Universitete įvairiomis progomis yra rengiami mitingai, kurių metu į studentus kalba žymiausieji komunizmo skelbėjai Lietuvoje: Gedvilas, Paleckis, Preikšas ir kiti. Čia jie nesivaržydami puola jaunimą dėl netarybinės laikysenos, dėl nenoro įsijungti į „atkuriamąjį tarybų Lietuvos darbą“. Jie perspėja studentus, kad partija ir vyriausybė negalės ilgiau kęsti tokios laikysenos, kad atėjo pats laikas „susiprasti ir prisidėti prie bendro darbo“. Jie įsakmiai pabrėžia, kad „laukti amerikiečių ar anglų išvadavimo yra ne tik kad didžiausia nesąmonė, bet kartu pražūtis tiems, kurie puoselėja tokius troškimus“. Per kiekvieną mitingą ant studentų kaip iš maišo byra kaltinimai ir grasinimai, lyg tik jie vieninteliai, o ne visa lietuvių tauta būtų priešiška bolševikiškiesiems okupantams. Po grasinimų Paleckis ir jo kompanijonai kelia studentams reikalavimus ir įvairius įpareigojimus. „Kuo jūs galite įrodyti savo tarybinį susipratimą, savo meilę brangiajai Lietuvai ir josios didžiausiam bičiuliui draugui Stalinui“, — kalba jie mokslo metams pasibaigus. „Jūs žinote, kad buržuaziniai nacionalistai savo ideologija nuodija kaimo žmonių sąmonę, jie sėja ten neapykantą tarybų valdžiai, todėl jūsų uždavinys, nuvažiavus j savo gimtąjį sodžių, atitaisyti tai, ką žmonių sąmonėse sugriovė buržuazinė ir fašistinė ideologija, jūsų pareiga ugdyti savo tėvų, giminių, savo kaimynų širdyse meilę mūsų partijai, jūs turite kaimo žmogui parodyti tikrąjį tarybinės santvarkos veidą, josios privalumus ir laimėjimus, kurie yra didžiausi pasaulyje“. Taip jie neparausdami išdrįsta kalbėti tiems jauniesiems lietuviams, kurių krūtinėse liepsnoja neapykanta bolševikų smurtui, kurie dar labiau, negu jų tėvai bjaurisi tuo melu, kurį skleidžia komunistinė propoganda.
* * *
Pasyvus studentijos pasipriešinimas yra labai ryškus. Kai bolševikai iš studentų reikalauja įtikėjimo į marksizmo stalinizmo stabus, studentai 4 tai atsiliepia savo dar gilesniu tikėjimu į Dievą, prisirišimu prie Bažnyčios (pažymėtina, kad ir ateistinių nuotaikų jaunimas stropiai lanko pamaldas), kuri dabar yra jiems vienintelė užuovėja ir nusiraminimo šaltinis. Nuo Aušros Vartų ir iš Šv. Jono bažnyčios kiekvieną sekmadienį gaudžia galingos, jaunimo giedamos giesmės, užliedamos didžia tikėjimo srove siauručius Vilniaus skersgatvius, įžiebdamos praeivių (jie sustoja ir klausosi) širdyse vilties kibirkštį, keldamos pavergėjams nerimą.
Vasaros metu bolševikai sugalvoja pamaldas trukdyti privalomosiomis sekmadieninėmis talkomis. Sekmadieninės talkos, kurių metu žmones varo prie griuvėsių, kaip tyčia yra rengiamos nuo 9 iki 1 valandos. Visi, kurie neina yra griežtai baudžiami, o studentai šalinami iš universiteto. Talkų metu nieko gero nėra padaroma, keli plytgaliai perkeliami iš vienos vietos į kitą, tačiau bolševikams rūpi visai kita — atpratinti žmones nuo šventadieniško susimąstymo ir maldų.
Kai gegužės pirmosios dieną visi Vilniaus pastatai „pasipuošia“ raudonomis vėliavomis ir skraistėmis, kai įstaigų balkonai ir langai lūžta nuo didžiausių marksizmo kūrėjų galvų, toks didelis pastatas, kaip studentų Tauro bendrabutis turi tik vienintelę „puošmeną“ — pusės metro pločio Lenino atvaizdą: kreivai pakabintą, o pats Leninas taip pirkliškai šypsosi paveiksle, kad net raudonarmiečiai eidami pro šalį juokiasi. Suimamas bendrabučio administratorius.
Iš komjaunimo juokiamasi ir į komjaunuolius žiūrima kaip į parsidavėlius. Universitete komjaunimas, nors partija tiesiog spirte spiria studentus, beveik neegzistuoja. Yra keliolika studentų komjaunuolių daugiausia su nelietuviškomis pavardėmis. Bendrabutyje ant skelbimo lentos komjaunuolių atsišaukimai neišbūna nė vieno pusvalandžio. Kas juos nuplėšia, tai yra mįslė NKVD agentams, kurių bendrabutyje netrūksta.
Komunistai įsitikina, kad nei pažadais, nei viliojimu, nei glostymu, nei grasinimais nepatrauks jaunimo savojon pusėn. Jie atvirai ima kalbėti (ir „Tiesos“ redakcijoje išgirstu tokius priekaištus), kad studentija yra nepagydomai užkrėsta buržuazinių idėjų. Todėl 45 metų viduryje „prieš lietuviškąją valdininkiją, nukreipta valymo operacija savo žudikišku pjautuvu paliečia ir studentus. Iš mano pažįstamų suimami broliai Miniai, nors jų tėvas yra iš tiesų socialistinių pažiūrų žmogus, bet ir jis, džiova sergąs, su savo sūnumis patenka į Lukiškių kalėjimą.
Naktimis studentų bendrabutyje vyksta kratos ir dokumentų tikrinimas. Vieną vasaros popiet}, apsupę bendrabutį, įsiveržia enkavedistai ar nori suimti trečiame aukšte gyvenančius paskutiniojo kurso medikus. Studentai priešinasi. Vienas medikų sprunka laiptais žemyn ir pasislepia rūsyje. Enkavedistai seka iš paskos, jieško įeina į tamsų rūsį ir šaudo į visas kertes. Jų kulka pataiko į pasislėpusį studentą. Netgi paprasto žmogelio, bendrabučio sargo, kuris yra labai mylimas studentų tarpe, bolševikai nepalieka ramybėje. Ir jį suima.
Per tas dienas Tauro bendrabutis visiškai praretėja. Daugumas studentų, pasiėmę savo būtiniausius daiktus, sutemų metu pasišalina iš bendrabučio ir slapstosi mieste pas pažįstamus, o kurie jų neturi, tai bent miesto griuvėsiuose — ten yra saugiau ir daugiau laisvės.
***
Zimanas — vyriausioji komunistų propagandos galva Lietuvoje — 1945 metų rudenį perima vadovauti dvi aukštas vietas. Jis tampa „Tiesos“ redaktoriumi ir marksizmo leninizmo katedros vedėju Vilniaus nuiversitete, Partija dar labiau nori sukietinti savo propogandinę politiką krašte. Buvęs redaktorius Šarmaitis, kaip žmogus, nors iki paskutinio plaukelio atsidavęs bolševizmui, lėtas ir neryžtingas, yra nustumiamas Į kitas pareigas, sakoma, „tylaus mokslinio darbo dirbti“. Rinkiminė kampanija, kuri jau prasideda, reikalauja, kad melui vadovautų kieta ranka, su fanatiškai daužomu kumščiu. Toks yra Zimanas.
Jam atėjus, tarp redakcijos bendradarbių, kurie savo vidine laikysena stovį nuošalyje arba net pasyvioje opozicijoje, kurie savitarpyje vadina šią įstaigą bala, kyla baimė. Zimanas yra agresyvus komunistas. Norėdamas būti tikras savo bendradarbių atsidavimu, jis įrengia kadrų skyrių, kurio vedėju pastato rusą, apsitaisiusį enkavedisto uniforma. „Gabiesiems“ laikraščio rašeivoms Zimanas pažada už taiklius kovingus straipsnius, kuriuose bus demaskuojami buržuaziniai nacionalistai, gražiai pavaizduojamas naujasis „aukso“ gyvenimas Lietuvoje, mokėti didžiausius honorarus. Pvz., už propagandinę atkarpą ar vedamąjį moka iki 400 rublių, o tai yra darbininko pusantro mėnesio uždarbis. Tuo metu ir pradeda Jonas Dovydaitis Ragažiaus slapyvarde pulti Lietuvos išvadavimo kovotojus ir eilinius valstiečius už prievolių nevykdymą. Zimanas įsako savo bendradarbiams bet kuria kaina išplėšti pasisakymus laikraščiui iš. tų Lietuvos inteligentų, kurie nepasitraukė į vakarus, bet dabar savo neveidmainišku tylėjimu traukias nuo komunizmo.
— Dauguvietis, Matulis, Bieliukas, Vabalas-Gudatis, Korsakas — ne, ne ... šitų įžymybių pasisakymai manęs nevilioja. Kiekviena proga jie buvo spausdinami ir taip atrodo, kad tik jie vieni pritaria mūsų reikalui. Atneškite man Balio Sruogos ir panašių pasisakymą. Tie žmonės turi didelį pasitikėjimą tautoje, ir jų žodis mūsų laikraštyje būtų labai svarus ir reikšmingas rinkiminei kampanijai, — taip Zimanas kartą kalba savo reporteriams, netiesiogiai teigdamas, kad Dauguviečiai, Korsakai ir jiems panašūs jau yra parade lietuvių tautoje pagarbą ir pasitikėjimą. Tauta jų žodžiais šlykštisi.
Pas Zimaną į redakciją beveik kas antrą vakarą, atsilanko Dauguvietis. Abu „bičiuliai“ kombinuoja pjesę (Dauguvietis rašo, Zimanas iš pagrindų pertaiso), kuri vėliau pastatoma Vilniaus dramos teatre. Nors rašoma, kad tai yra Dauguviečio veikalas, bet visi puikiai žino kad ji yra didesne dalimi Zimano parašyta (kaip vadinasi, neatsimenu, berods „Žmonės audroje“ ar panašiai).
Prieš pačius rinkimus, 1946 metų sausio pabaigoje, eina kalbos mieste, kad bolševikai yra pasirengę, jeigu tik rinkimai bus boikotuojami, imtis keršto priemonių — išvežti Rusijon 20.000 jaunimo. Sunku pasakyti, ar tai yra tik bolševikų paskleistas gandas, norint įbauginti žmones rinkimų išvakarėse, ar iš tikrųjų naujasis smūgis, okupantų ruošiamas lietuvių tautai. Šiaip ar taip, apie tai kalba ne tik netarybiniai žmonės paslapčiomis, bet ir patys komunistai, kaip kad „Tiesos“ red. pavaduotojas Karosas. Jo žodžiais, lietuvių jaunimas daro didelę klaidą, nestodamas į komjaunimą. Reikia imti pavyzdį iš latvių, kur dauguma jaunimo tapo komjaunuoliais. Po šio samprotavimo Karosas kai kam pakužda apie artėjančius suėmimus ir apie aną minėtą tūkstantinį skaičių.
Rinkimų dieną matau, kaip Didžiojoje gatvėje du komjaunuoliai tempia už pažastų senutę moterį į rinkiminę būstinę. Gi namo ši paliegėlė moteris pargrįžta jau be palydovų. Ji negali eiti. Jai silpna. Pargriūva nualpusį ties dailės muziejumi. Praeiviai pakelia ją ir nuveda į namus, iš kurių ją grasindami buvo ištempę komjaunuoliai, sakydami, kad visa Lietuva privalo balsuoti.
Suvalkijoje valstiečiai beveik nebalsavo. Lietuva savo procentų kiekiu yra viena paskutiniųjų iš visų Tarybų Sąjungos „respublikų“. Skandalas. Lietuvos komunistai kramto nagus. Jie yra įtūžę. Lietuva „balsavo“ tik 97,9%, o kur dar 2,3%. Už šį nepriteklių, kuris tikrovėje buvo dešimteriopai didesnis (nuostabu, nežiūrint visų grasinimų ir NKVD durklų), tuoj pat po rinkimų prasideda masinis ištisų kaimų deportavimas Suvalkijoje. Aš tuo pats savo akimis įsitikinu savo pabėgimo dieną.
Kai turiu kišenėje visus suklastotus dokumentus, kurių reikia norint tapti iš Vilniaus (pagal Maskvoje pasirašytą lietuvių lenkų sutartį) besievakuojančiu lenku, su didžiausiu nekantrumu laukiu transporto dienos. Kovo pradžioje jau esu su lagaminais stotyje. Apie tūkstantis lenkų repatrijantų, kurie taip pat džiaugiasi galėdami palikti šitą pragarą, laukia vagonų. Naktį suliepsnoja laužai. Žmonės šąla, vaikai klykia, tačiau rusai vagonų nesiskubina atvežti. Prasėdime lauke 48 valandas. Iš geležinkeliečių sužinau, kad toliau nuošalėje stovi transportas su žmonėmis iš Suvalkijos, kuriuos rusai deportuoja į Sibirą. 70 vagonų! Tai yra demokratiškiausių pasaulyje rinkimų rezultatas. Vargšė mano Lietuva, vargšė mano Suvalkija, kurioje aš gimiau ir praleidau savo vaikystės pirmąsias dienas. Išveš žmones, iškirs miškus, išdegins sodybas, nualins laukus ir daržus ir šauks pasauliui — visa Lietuva džiaugiasi tarybiniu laimingu gyvenimu.

Fix idėja

Man reiktų susiorganizuoti kokią pensiją (rašyti ‚invalidumo‘ nesinori, tačiau iš esmės, tai jo), dėl per lakios vaizduotės. Manau didelių problemų nekiltu. Jau prieš akis stovi vaizdais, kaip vyktų viskas pas gydytoją kabinete:

-„Daktare, man reikia pensijos.“
-„O tai kuo skūdžiamės“
-„Pas mane per laki vaizduotė – labai sunku gyventi“
-„Ta prasme?!“
-„Nu matote, aš vat kaip tik dabar lengvai galiu įsivaizduoti, kad po jūsų stalu yra šuo, o stalčiuje jūs laikote riešutų sviesto stiklainį...“
-„Gerai gerai – užtenka! Štai tau pažymėjimas ir milijono litų mėnesinė pensija, daugiau negrįžk ir gink dieve niekam apie šunį neprasitark...“

Nu ar kažkas panašaus... :)

Biški niūru

Klausausi rudenį pražiopsoto TV on the Radio albumo „Dear Science“, kuris šiaip labai maloniai nuteikia, tačiau vis tiek nedžiugina. Skirtingai nei tikėjausi, nuo vietinės „pelkės“, net Lietuvoje praleistos atostogos negelbėja – o gal ir naivu iš mano pusės buvo viltis, jog praūliavojus tris savaites, kas nors pasikeistų (ne, ne išorėje, aš apie emocinę būseną kalbu...) Norėjau apžvelgti tuos kelis spektaklius, kuriuos spėjau pamatyti, ar nuotykius Amsterdame patirtus, tačiau dabar beprasmiška tai atrodo, mat vis tiek papasakojau jums tet-a-tet jau viską. Dar knygas šviežiai perskaitytas galima būtų suminėti, mat jų gausu, ar filmus, peržiūrėtus... O gal geriausiai palaukti tinkamesnės nuotaikos, kai ir arbata skaniau gersis ir dūmas saldesnis bus. Dabar tik viena daina pasidalinsiu – pasinerkite...