šeštadienis, lapkričio 14, 2009

Žmonės jūroje


Taigi su šiokiais tokiais nesklandumais, pora dienų pavėlavęs, sėdėjau kelte, plaukiančiam link Klaipėdos ir gurkšnojau bendroje salėje alų. Keturvietė kajutėje, kurioje man buvo priskirtas vienas iš viršutinių gultų, buvo okupuota jūreivių, atplaukiojusių po šiaurines jūras pusę metų. Susigrūdo jų ten gal dvylika ir degtinės buteliai ritinėjosi grindimis, keltui skrodžiant pasišiaušusią Baltiją. Nelikau kajutė ne vien dėl triukšmo, vietos trūkumo, rėkavimų ar nuolatinių raginimų sugerti, tačiau ir dėl kvapo – bjaurybės bezdėjo, gausiai ir griausmingai. Taigi sėdėjau atokiai sau salėje, žiūrėdamas filmą po filmo ir gurkšnodamas alų. Tiek vietinė krovininių sunkvežimių vežėjų kompanija, tiek jaunųjų UK emigrantų šaika, vis pažvairuodavo į mane, karts nuo karto suburbėdami kokį „Sasha Song‘as“ ar „Maiklas Džeksonas“, kai eidavau į denį parūkyti, tačiau bendrai ignoravau anuos. Tokią „pozą“ laikiau iki susimąsčiau koks sušiktas snobas darausi ir, susipakavęs kompą, pasiprašiau priimamas į kompaniją. Kalba sukosi lengvai, mat mano automobilio variklis Kylyje į komą pateko ir visi gavo progą paspėlioti kas jam galėjo nutikti. Vėliau jau temos pakrypo apie šalis, apie karus (su situacijom artimom muštynėms, kai lietuviai su rusais apie Afganistaną aiškintis pradėjo), apie gyvenimą, etc. Žodžiu veiksmo buvo įvairaus, tačiau kelis personažus noriu paliesti.

Pirmasis priklausė tai jaunųjų emigrantų šaikai. Vaikinas perkopęs dvidešimtmetį papasakojo apie savo 14likmetį pusbrolį, kurį vidurį gatvės papjovė Afganistano karo veteranas. Šiaip sau – po ranka pasimaišė. Berods pora metų atgal Panevėžyje ar Pakruojyje tai vyko, berods nacionalinis skandalas buvęs, tačiau aš kriminalinių kronikų neseku iš principo, tai nieko nebuvau girdėjęs. Vaikinas papasakojo priešistorę, kaip jis pats ten atsidūręs, kas per fruktas tas veteranas, kaip jis pirmas prie to savo pusbroliuko pribėgęs ir kaip ant jo rankų anas numiręs. Istorija tragiška. Pastačiau alaus vaikinui. Tada prasidėjo antroji ir didesnė pasakojimo dalis. Veiksmas čia jau sukosi aplink žurnalistus ir studijas, laidas kuriose jam teko duoti interviu ir svarbūs žmones kuriems reikėjo raportuoti. Tik po gero pusvalandžio pavyko pusiau mandagiai nusiplauti man, nors jutau anas turėjo dar daug ką, o ir ne po vieną kartą pasakyti...

Antrasis personažas tai jureiviukas, vienas tų, su kuriais teko kajute dalintis. Šnekėjom apie jūras, bangas sulig dešimties aukštų pastatais, izoliaciją ir juodą fizinį darbą. Dar kalbėjom apie tikslus, norus ir motyvacijas – ką veikti gyvenime. Stengdamasis nepasistatyti savęs į kažkokią povišką pozą lengvai paeskizavau savo ateinančių 6-8 metų planelį ir tikslus – nu gerai gerai, buvo tame ir tuštybės elementas, neneigiu :P tačiau dariau tai tikslingai, mat anas skundėsi jis jog nežino ką jam dabar daryti ir teks jam uždirbtus pinigus išleisti ant bobų ir alkoholiui, nes daugiau nėra ką veikti. Anie po pusmečio jūroje parsiveža gal 50k sąskaitoje – nu nemenkas vakarėlis išeiti gali šiaip :) Atlikęs elementarią algebrą ir paskaičiavęs jog aš kalbu apie ~15 metų zulinimąsi vien tam, jog galėtum atsistoti į starto pozicijas, anas atmetė tokias galimybes. Tiems, kas manęs nepažysta, pasakysiu jog esu aš iš tų sapaliotųjų prigimties, tų kurie vis prisisvajoja kokių nesąmonių, prisikuria fantazijų ir, išgyvendami jas savo galvose, jaučia laimingi kaip slyvos, retai kada besiimdami anas realizuoti. Tokia prigimtis veda į tai, jog tų svajonių bagažas galiausiai tampa toks platus ir įvairialypis, jog atrodo galėtum vos ne kiekvienam sutiktam žmogui po svajonę asmeniškai surasti ir atiduoti, jei jis savosios neturi. Taip atsitiko ir šįkart – prieš gerą pusmetį svaigau aš apie galimybę plaukti aplink pasaulį su jachta. Realiai planas nors ir didžiai finansiškai rizikingas, tačiau labai man imponavo savo originalumu kaip surinkti ir gauti pinigus, jog net esanti tikimybė ne tik už laivą išsimokėti ir kelionę padengti, bet dar ir užsidirbti jos metu. Tai ėmiau ir išdėsčiau jam visą tą planą, turėdamas omenyje jog anas yra smarkiai apgirtęs ir vargiai ar beprisimins ką iš pokalbio ryte. Vaikino reakcija buvo atominė: „Nu blet kas per debilas! Nu lochas koks! Tu ką mane durniu laikai? Ką per šūdus čia šneki? Tu man normalią įdėją duok, kaip aš greit galėčiau daug balkių pasidaryti, o tu čia bylius kažkokius varai. Ne nu lochas bletnachui...“ murmėjo taip nusisukęs į sieną iki kol užmigo.

Personažas Nr.3 – devyniolikinis jūreiviukas atėjo į kajutę mums likusiems trims jau sugulus. Didžiai linkęs bendrauti pasitaikė. Taip didžiai, jog prieš tai artimai sukontaktavo su viduramžiu mariaku ruseliu, kreivai pažvelgusį į ištaturuota močiutės atvaizdą ant jo širdies. Močiutė tatuiruotėje su skarele ir maldai suglaustom rankom. Jinai jį viena užauginus, amžiną jai atilsį. Vaikinas daug kalbėjo, su savim paprastai, kartas nuo karto pavemdavo, tai per lovos kraštą (tuo momentu aš džiaugiausi, jog viršutiniame gulte guliu), tai vis kitame kajutės kampe. Galiausiai padariau didžią klaidą ir į, pasirodo retorinį, klausimą „ką norit veikti?“ atsakiau jog norim miego ir tylos – tuoj užsidegė šviesa, buvo pagriebtas nuo stalo tuščias butelis degtinės ir gana nedviprasmiškai paaiškinta jog „užmuš mane čia nachuiblet vietoje kaip šunį, kad negerbiu ir nenoriu su juo kalbėtis“. Situacija išsukau taikiai, tačiau vaikinas ryte labai stebėjosi, kodėl jo krumpliai kraujuoti (čia kai ruselį baladojo) ir kodėl apsikabinęs tuščią degtinės butelį miegojo...

PS.: Kelto apsauginiai visiški chamai...

sekmadienis, lapkričio 01, 2009

Personal Jesus


Tai va, eucharistijos stebuklas yra rimtas reikalas, pasirodo. Teks man dabar atsiversti ir patikėti, jog Adomą iš dulkių, o Ievą iš šonkaulio sukūrė barzdotas patriarchas vardu Jehova, o jo vienatinis sūnus mindžiojo šios planetos paviršių sandalais apautomis kojomis (ai dar kartais ant asiliuko pajodinėdavo irgi). Tačiau jei jau taip yra, tai galima gal ir pragmatiškiau pažvelgti į situaciją. Kodėl tik mažą jo gabaliuką apeigose reanimuoja? Gal būtų galima ir daugiau? Gal galima jį visą? Nu logiškai mąstant, tai ar didelis skirtumas tarp vienos ostijos pavertimo kūnu ir kelių tūkstančių? Kaip ne kaip, juk kas diena šimtai tūkstančių mišių yra atlaikoma pasaulyje. Tai va, idėja labai paprasta: prikepti pakankamai neraugintos tešlos sausainiukų, nusipirkti puse tuzino bonkų vyno ir atgaivinti Jėzų Kristų! Greičiausiai reikėtų pasitelkti skulptorių paslaugomis, nes jei negrabiomis rankomis bus daromos Jo kūnas iš tos neraugintos tešlos, tai gautųsi koks Kvazimodas dar, kurio į dienos šviesą išleisti nesinorėtų ir tektų laikyti kur rotušės bokšte. Žinau žinau, jog kiek drastiška ši idėja, tačiau pagalvokite apie perspektyvas! Pirmiausiai, galima būtų pasekti Vilniaus rajono pavyzdžiu ir atiduoti Jėzui visą Lietuvą. Kaip ne kaip, net ir prezidentė D. Grybauskaitė nublanksta prieš Dievo sūnų. Tik įsivaizduokite kokį svori tarptautinėje arenoje Lietuva įgytų, jei mus reprezentuotų Jėzus – tiek Barakui Obamai (vos neparašiau „Barabui“), tiek Medvedevui, o ir visiems likusiems, tektų suglausti ausis ir nusilenkti. Gal problematiškiau būtų su žydais tik, o likusieji nesispardytų. Net musulmonams jis juk šventas pranašas yra, kad ir pats pats, nu bet vis tiek pranašas. Tai va, skaitau dėl taikos pasaulyje net nepabandyti prikelti Jėzaus yra baisi nuodėmė!

Tačiau apsiriboti vienu Jėzum būtų dar naiviau – gal išeitų pasidaryti kokius du, tris, o gal ir išvis nėra kvotos! Kaip Lietuvos vaikas, turiu aš irgi tą verslumo gyslelę, kad ir kokia ji rudimentinė manyje, ir matau kokį kolosalinį bizniuką čia būtų galima susukti! Išsiemam patentus „Jėzaus reanimavimo“ procesui ir galim imti eksportuoti Jėzulius į visą pasaulį. Įmanomi net keli variantai, pvz tingesniems galima Jėzų jau gyvą siųsti, tiems kas turi kūrybinių aspiracijų, galima pardavinėti „Jėzus – pasigamink pats“ rinkinį. Taigi milijardinis biznis garantuotas! Nu kas nenorėtų turėti asmeninio Jėzaus? Juk jis būtų šauniausias pagalbininkas namuose! Pasibaigė maistas? Duodat trupinius Jėzui ir tas tik makt šmaukšt ir pridaugina duonos! Pasibaigė vynas? Tik pripildykite asočius... Taigi pasaulinė bado problema būtų išspręsta tą pačią dieną! O ką kalbėti apie dvasinio gyvenimo aspektus. Padarėt kokią nuodėmę? Ne bėda – paimate savo asm. Jezulį, prikalate prie sienos kur nors salone, virtuviniu peiliu dar galite pabaksnoti, kad greičiau nusibaigtų, ir paskui trims dienoms į sklepą uždarote, šalia raugintų kopūstų ir agurkų net galima. Anam kas, juk prisikels ant sekmadienio, o ir atleisti jis iš prigimties linkęs yra, o jūsų nuodėmės švariai nuplautos! Dar pamąsčius, juk ir nemirtingą (tiesiogine ta žodžio prasme) Jėzų armiją būtų galima Lietuvai pasidaryti, nu bet gal čia jau kiek šventvagyste kvepia...

sekmadienis, spalio 18, 2009

Jei gali nerašyti

Tai nerašyk.

Nežinau kiek dar negalėsiu...

antradienis, liepos 21, 2009

Plytos

Mano blogas komoje. Kaip tais facebook'o statuso atnaujinimas patenkina elementariausius egzibicionizmo poreikius, o platesnėm temom rašyti trūksta energijos. Šiuo metu, kai turiu laisvo laiko, nuo anksčiau minėto facebook'o ir filmų žiūrėjimo, bandau analizuoti ir sistemizuoti eksperimentų rezultatus, bei išvesti ir įrodyti naują teoriją (baisu pagalvoti pačiam net!). Kalbant apie duomenis, tai vat žiūrėdamas į kairėje besančią vizualizaciją, aš beveik masturbuotis galiu - taip gražiai viskas atrodo! :) Tačiau ne apie tai sėdau rašyti. Vėl pradėjau aktyviai dalyvauti CouchSurfing'e - priiminėju žmones savo svetainėje. Sekmadieni sulaukiau dviejų danių. Pasibeldė anos į virtualias duris su short notice ir priemiau tik todėl, jog suintrigavo kaip asmenybės: viena studijuoja literatūrą, kita dirba kino filmų studijoje - neabejojau, jog turėsim apie ką pakalbėti. Neaprašinėsiu aš nei jų, nei vykusių pokalbių, tik vieną trumpą epizodą iš pokalbio, kurio metu likau tarsi su plyta per galvą gavęs. Taigi sėdime tokiam tipineme Aalborgo alchašų barelyje, gerdami alų iš butelių ir kalbam apie fiziką, mokslininkus (vienos jų tėvas Kopene profesoriauja), televizija, kai prisiminiau kažkada iš kolegos girdėtą istoriją, kaip vieną danijos fizikų genijų, televizijoje išdurnino, mat anas nesugebėjo sujūngti DVD grotuvo su televizorium ("matai koks genijus, o net paprasčiausio playerio nesugeba pajūngti" - saldainis debilams) Pradėjau pasakoti, tik pavardė buvo užstrigus, ir aš bandydamas prisiminti sakau joms - "You should know him, hes a great physicist", ir viena iš jų linktelėjo - "Yes we know him, Hes Niels Borh, he was her grandfather" sako rodydama į savo draugę. Tada ir nukrito ta "plyta", kai suvokiau, jog prieš mane sėdinčios mergaitės, tiek senelis, tiek tėvas, po nobelio premija už atomo fiziką yra gavę! Jei jūs nesuprantat kas čia tokio, tai jūs debilai esat :) O šiaip ir pati mergaitė baisiai protyngom akim - susimąsčiau apie paveldimumą... Šiandien laukiu tryjų mergyčkų iš romunijos - tikiuosi nei vienos pavardė nebus Ţepeş :)

sekmadienis, gegužės 17, 2009

Rinkimai

Ar kas žinote, kas būtų, jei Butkevičius džentelmeniškai atsiimtų kandidatūrą po šio etapo? Ty ar Grybauskaitė automatiškai taptų nugalėtoja, ar į antrą turą išeitų sekantis po Butkevičiaus? Logika paprasta gi - tiek ano savigarba, tiek ekonominiai sumetimai, krizės laikotarpiu implikuoja tokį žingsnį.

Psiaudomokslas (Psiaudoistorija)

Esu įsitikinęs, kad žmogus, skaitantis fantastiką, yra jau pakeliui į prašviesėjimą” Tokį sakinį perskaičiau Katkevičiaus bloge ir pakilo mano kairysis antakis – nesitikėjau. Pats nelaikau ‚fantastikos‘ būtina, o tuo labiau privaloma sąlyga žmogaus „šviesėjime“, tačiau jaučiu jai šiokius tokius sentimentus iš paauglystės laikų, kai krimtau knygą po knygos. Bėda tik ta, jog kokybiškos, ‚cerebral‘, fantastinę knygą ar filmą rasti yra tragiškai sunku. Fantastika baisiai imli klišėm ir copy-paste approach‘ui, todėl pats jau senai nustojau vargintis ir ieškoti, tik retkarčiais į nagus pakliūna tokie perliukai, kaip kad anksčiau minėtas „The Man from Earth“. Būten todėl, matau prasmę diskusijoje, ar daugiau naudos jį teikia, atpalaiduodama mąstymą ir plėsdama fantaziją, ar daugiau žalos, grūzdama į sąmonę makdonaldines idėjas apie ateivius ir žalodama kritinį mąstymą. Nujaučiu, jog daugumai tai yra trade-off situacija – arba arba, o tokios išimtys kaip kad C. Sagan tik patvirtina taisyklę. Tačiau šiame įraše į tai nesigilinsiu. Dabar noriu paliesti fantastikos išvestinę – psiaudomokslą. Turiu pora draugų, kuriems kiek stogas nučiuožęs šiuo klausimu, nors kitais požiūriais tai protingi ir talentingi žmonės. Su jais logika pasitelkus galima kalbėtis tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus, „moksliniais faktais“ tampa bet koks internetinis gandas ir pliurpalas. Pvz kalbos jog nešiojant varinius ir bronzinius papuošalus, žmogaus kraujyje geležies vietą užima varis, ir to pasėkoje kraujas tampa mėlynas (ištrauka iš pasakos apie ufonautų palikuonis...), kas šiaip net teoriškai nesusisumuoja, atsižvelgiant į skirtingas vario ir geležies susiejimo su proteinais savybes, nu bet kam tai rūpi – konspiracija gi :) Paprastai aš tik šypsodavausi ir nebandydavau net ginčytis, pats buvau neapsišvietęs šioje sferoje, o šie apaštalai paprastai pasikliauja ne gilia analize, tačiau didelių srautu „faktų“ ir skystais sąryšiais, sugebėdami „įrodyti“, jog ateiviai lankosi žemėje, nes šiemet užaugo pi pakelta šešiasdešimt šeštuoju laipsniu skaičius kiaulių, kas taipogi įrodo, jog jie yra velnio pasiuntiniai, nes Vanga išpranašavo, kad Liepos pradžioje brolis nužudys brolį... etc. (Jei ieškoma, tai ir randama – duokite man grindinio plytą, ir rasiu joje aš ir ‚pi‘, ir ‚e‘ ir dar Fibernačio seką, kas iškarto įrodys, kad ji nežemiškos civilizacijos buvo pagaminta... ) Tačiau prieš pora sav nusprendžiau vakarais vis pasikapstyti, gal ką smagaus rasiu. Nieko nuostabaus nesitikėjau, nieko nuostabaus kaip ir neradau, tačiau laiką linksmai praleidau, o ir amunicijos prisirinkau sekančiam pokalbiui su paranojikais (There is no knowledge that is not power! :) ), o su jumis norėčiau viena prezentacija pasidalinti – jei žiūrėsite į ją kaip į fantastinį filmą, tai tikrai smagiai laiką praleisite.


PS.: Peržiūrėjes aš kiek likau nustebęs, kai „Eglę Žalčių karalienę“ prisiminiau... ;)

trečiadienis, balandžio 15, 2009

Susan Boyle - ideali manipuliacija

Delfis apie vakar užsiminė - šauni istorija. Smagiausia jos dalis yra pačios Suzanos atlikta psichologinė manipuliacja: paryškintas kaimietiškas akcentas kalbant, "niekada nebučiuotos" amplua, tas klubų sukiojimas prieš pat dainavimą, momentinis "durnės" įvaizdis tik tam, kad atsirastu kontrastas tarp to ko tikimasi iš jos ir to jos pasirodymo, kurį ji pristatė. O ir daina pasirinkta akivaizdžiai neatsitiktinai. Viskas tai buvo sąmoningai surežisuota, kad emociškai įtraukti žmones. O ir suveikė kuo puikiausiai - statau jai plius penkis tiek už dainavimą, tiek už gudrumą. Žmonėms tokios dramos patinka, jau kuriasi jos fanų klubai :)

antradienis, kovo 31, 2009

We Feel Fine

Check it out! Pats apie šitą nesu dar girdėjęs. Toks automatizuotas, bet kartu ir spontaniškas "Post Secret" variantas.

pirmadienis, kovo 30, 2009

TED

Nuo Grafomanijos blogo nusižiurėjęs esu šią konferenciją ir siurbiu jų kalbas, bandydamas apsiriboti vienu per dieną, kas labai sunkiai sekasi, nes protingų minčių troškulys tiesiog gniaužia - neturim gi kas diena prabangos pasiklausyti tokių protingų ir išsilavinusių žmonių įžvalgų (apie pasikalbėjimą tai tik kukliai nutylėsiu). Labai labai rekomenduoju: TED Ideas Worth Spreading.

Galit pradėti nuo pvz šio - puikus jumoras ir šauni tema, kuriai pats simpatizuoju:

Real Doll - Verry high form of masturbation

OK, tema smarkiai kontraversiška. Užkliuvau už vieno dokumentinio filmo ir tiesiog užkabliavo savo keistumu, grynai dėl psichologinio aspekto. Pirma šovusi mintis, buvo Fight Club citata: "We're a generation of men raised by women. I'm wondering if another woman is really the answer we need." ir berods šis dėsnis galioja tokiems asmenims, tačiau paskui prisiminiau Čekuoliuo straipsnį apie Kinijos rūpesčius, nekalbant šiaip apie socialinius outlainerius, ir kilo natūralus klausimas - ar tai taps norma? Netempiant gumos pirma dalis iš penkių, likusias rasite tenpat, tiesiog šių klipų embedding is disabled. Smerkti ar šlykštėtis būtų kvaila, o ir gailesčio anie vargiai ar pageidauja - tačiau kas belieka?! Aš jau nekalbu, kad jie kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso, tačiau ir šiaip infantilai visiški! Modeliukai, lėktuvėliai, superherojai... Čia taip pat apgailėtina, kaip kad suaugusios moters kambarys, pripildytas rūžavų pliušinių žaislų... Vis dėlto graudu...

penktadienis, kovo 27, 2009

Problemos

Vat turiu problemą - gyvenu su totalia extraverte, tačiau užtikau labai fainą postą apie intravertus (gaila jog lietuviškai, ir anai personai nepritaikoma) tačiau nesvarbu), bet kuriuo atveju dalinuosi: šaltinis.


Rūpinkis savo intravertu
Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?
Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?
Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai. Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.
Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.
O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.
Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą (kuriuo nustatomi charakterio tipai ir yra aptariami šiame blog‘e). Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.
Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“
Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.
Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.
Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.
Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)
Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.
Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.
Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“
Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.
Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“
Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.

antradienis, kovo 24, 2009

Pagonybė arba Lozoriaus lūpos

Žvelgiant į tuos kelis išlikusius akmenis, nuskaldytas nosis, į tą gyvenimą, pradingusį laike, kokios gilesnės išminties galima tikėtis pasisemti? Su kokiomis dvasiomis galima susitikti tokiame Disneilende, kad ir ne iš plastmasės nulietame? Gi nevaikšto čia nei tie didieji išminčiai, mokslininkai, valdovai, kariai, etc. Jie nebegyvi, o ir jų idėjos vargiai ar suprasto daugumos po tiek metų. Ta praeitis, ta dingusi realybė, dabar tik amusementas – dar viena schema globaliame pasaulyje. O kaip tokioje šviesoje atrodo mūsų gerbiami lietuvninkai, iš rūgščių pelkių betraukią mumifikuotą pagonybės lavoną? Nejau tikimasi įpūsti dvasios šiam trūnijančiam kūnui? Nejau elektrošoku bandoma atgaivinti jį? Sakote kad kojos jau virpa ir pirštai juda? Sakote - „Gyva ji!“? Bet tai juk tik elektronų srovės stimuliuojami atrofuotų raumenų traukuliai, bet kokią nudvėsusią varlę galima priversti krutėti su eilinėm 9V baterijom. Pagonybė gi net ne komoje, ji numirusi ir vienintelis dalykas, kurį jūs galite išgauti yra monstras – Frankenšteinas! Ar jūs suprantate ką jūs darote? Šią jūsų reanimuotą anomaliją išpreparuos, supjaustys gabaliukais ir parduos kaip Macono vaikį, o jūs, kaip paskutiniai kvailiai, liksite mikeymauselandų globoje, 9to5 dėvintys kostiumus ir besišypsantys tūkstančiams blyksčių. Pakaskite ją atgal į rūdines durpes – pamirškite! Leiskite garbingai supūti ir išnykti, nes dabar jūs pučiate orą į lavono plaučius ir masažuojate senai nurimusią širdį. Neieškokite savo praeities ir nesipurtykite mankurtiškumo, tai vienintelis jus beišgelbėsiantis kelias. Dabar jūs nardote po seną pūlių jūra ir tikrai pasigausite sepsį. Pasauliui jūsų nereikia. Jūsų dievai senai mirę ir pakeisti naujais. Jūsų šimtamečiai ąžuolai transformuoti į sofas-lovas, ant kurių vakarus leidžia šūdašikiai, jūsų giraitėse stovi kioskai, pardavinėjantys gipsus ir alų, kuriuo labiausiai didžiuojamės. Nebijokite, jūsų ugnis jau neužges niekados, lai vaidilutės geriau eina išsilavinimą igyti ar teatsiduoda grubiai meilei, o ne leidžia beprasmes valandas prie aukurų – nykščio sprigtelėjimu aš savo zippu prisidegu cigaretę. O ir jūsų dievas-tėvas Perkūnas, jau senai yra mano vergas, tekantis pro transformatorius ir aukštos įtampos laidus, jog aš galėčiau mygtuko paspaudimu pasigaminti espresso. Jūsų pastangos beprasmės, nereikalingos ir blogiausiai, jog žalingos. Nerkite į pelkę paskui grimztantį pagonybės lavoną ir bučiuokite į lūpas, nes ji jus užkrėtė puvimo liga. Užsimerkite ir išpūskite orą iš plaučių, lai paskutinė mintis, perskrodžianti jūsų sąmonę, būna savo naivumo supratimas. Nesigailėkite savęs, bent jau mums jūsų nebus gaila. Amen.

antradienis, kovo 10, 2009

Urban Hunter Gatherers

Čia pas mus toksai sekmadieninis diskusijų klubelis užsivedė, kurį aš vis pražiopsau. Sekančios terapinės sesijos tema: "Waste of Food". Teks ir šį kartą nebūti, tačiau iš Augusto nusižiurėjau promotion filmuką - be abejonių ne dažnam priimtinas life style, tačiau toks back to the roots - Urban Hunter Gatherer. Nu OK, tik Urban Gatherer, nes nemedžioja ir nevalgo nei šuniukų, nei kačiukų, anei balandžių :))

PS.: juokingiausia čia, jog temos iniciatoriai Augustas ir Katja patys to negalėtų daryti, mat abu kažkokios formos veganai ir valgo tik tris produktus plius vandenį :)) Nu nebent išdalinėtų pabadėjusiems international studentams :P

PPS.: Prisiminiau Kobo Abės Dėžiažmogį ir tą epizodą, kur kalba sukasi apie maistą iš šiūkšliadėžių - didžiausia problema, pasak jo, kai vieno produkto skonis persiduoda kitam. Kiek pamenu buvo pateiktas pvz. apie silkės skonio bananą... O gal čia iš Molojaus? nu nesvarbu, mintis ta pati.

pirmadienis, kovo 09, 2009

Faith Deficient Disorder

Man tai neišeina, gal tiesiog neduota, kaip kad rašyti be klaidų :) Pvz. vienas epizodas iš vaikystės – stojimas į gimnaziją (katalikišką). Išlaikius visus egzaminus papildomai buvo pokalbis su komisija, visokios ten mokytojėlės ir direktorius, kunigas. Pokalbiui besibaigiant šis ir klausia: „- Tai ar tiki į Dievą?“, pasakiau jog nelabai. Priėmė vis tiek. Šis epizodas man buvo toks natūralus, kad aš jį ir užmiršau iki kol per išleistuves fizikė nepriminė ir pasak jos vien už šį mano stačiokiškumą ji pakentus mane visus likusius keturis metus – keista kai pagalvoji :) Betgi grįžtam prie tikėjimo: vakar eilinį kartą perlituodamas plokštes peržiūrėjau šitą interviu – 50min. Pirmoji reakcija buvo lengvai išsiplėtę vyzdžiai – nu aš naivus žmogus šiaip, lengvai pasiduodu įtikinėjimams, tuo labiau kai kalba profesionalus smegenų naršytojas, žinantis ką kaip ir kada sakyti. Bet ir pati idėja yra tokia miela, kad tiesiog norisi tikėti. Čia jūms ne prikaltas prie pliauskos dievo sūnus, prieš kurį reikia keliaklupsčiauti ir atgailauti, tai ir ne tas senas krienas Jehova, reguliariais intervalais siunčiantis skėrius, marus ir kartais moteris prievartaujantis, čia ir ne ateiviai, su kosminiais laivais atskrisiantys, kai tik jūs išgersite tą skanų kokteilį iš plastikinio puoduko – čia jus myli, čia jumis rūpinasi, niekas neteisia ir visi užjaučia. O ir visos jūsų nedorybės tai arba genetikos/aplinkos suteikti išbandymai, arba tik dar vienas niekniekis, kurį per ateinančius kelis tūkstantmečius galėsite ištaisyti. Visi draugiški, visi nemirtingi ir žaidžia žaidimus. Visos mieliausios budizmo ir filosofijos idėjos suplaktos į viliojantį milksheiką!
Iš kitos pusės pažiūrėjus, tai vertinu pačią idėją kaip psichoterapiją – kas gali būti geriau, nei už kelis šimtus dolerių sužinoti, jog esi nemirtinga esybė, jog jau gyvenai tūkstančius kartų ir dar tūkstančius gyvensi, kad nėra pragaro ir turi ratą sielos draugų, o ir dvasios vadovų! Jei tik aš galėčiau tikėti, tuojau pirkčiausi bilietą! Artimiausias šios mokyklos atstovas, atliekantis šiuos seansus, berods yra Londone... :)

penktadienis, vasario 27, 2009

Ne

Tai vis dėlto atsakė tiesiai šviesiai -"Ne". Iš kitos pusės aš tik galiu įsivaizduoti kokia reakcija būtų kilus, jei būtų pasakiusi "Taip" :) Ta prasme visi kunigėliai būtų iš sakyklų tokias kalbas rėžę, dorovės sergėtojai ir patrijotai visokio plauko ant bačkų ropštųsi, - mano protas nėra pajėgus suvokti tos isterijos, kuri būtų kilus! Kiek gaila, kad tokio cirko išvengėme, būtų buvę labai linksma :)

ketvirtadienis, vasario 26, 2009

Balsuojam

Nu ką, teks prieš beveik metus duotą pažadą vykdyti - kaip užsiregistruoti sistemoje, kad paštu būtų galima tai atlikti?

PS.: Berods su Egle kalbėjom mes jog gali prasidėti homofobiška kompaniją prieš ją (kaip ne kaip krikdemai gi nesutiko jos paremti dėl "asmeninių" artais "biografijos" niuancų :) ), tačiau kuo toliau, tuo labiau manau, jog jai tai privalumas. Garsiai apie tai niekas nešnekės - nepolitkorektiška, tačiau gi vyrų akyse amazonės, kurios nusipjaudavo dešinę krūtį, kad galėtų geriau iš lanko šaudyti, buvo matomos kaip lygevertės (jei net ne labiau už pačius pagarbos vertos...)

pirmadienis, vasario 16, 2009

Skaitalai #n+4

"Reikia pripažinti, kad pesimizmas, kurį daugelis supranta pažodžiui ir klaidingai painioja su hipochondrija, iš tiesų padeda tiesmukai žiūrėti į gyvenimą ir teikia daug paguodos. Kadangi viskas yra tik reliatyvus Niekas, kam tada kelti šitiek triukšmo; tuo labiau kad pati tiesa taip pat tik tą akimirka tiesa?" Čia galima būtų ir jau baigti, tačiau dar pora sakinių kolegoms studentams "Juk neseniai buvo atrasta, jog vakarykštė tiesa rytojaus dieną gali tapti nesąmone. Taigi ar verta eikvoti jėgas ir jaunystę, kad atrastum daugiau nesamonių?" Ir po šio sakynio jau reikėtų sustoti, tačiau negaliu dėl paskutinio jaustuko: "Vienintelis tikras dalykas - mūsų laukia mirtis. Ir vis dėlto gyvenkim! - Kam? Dėl ko?.. Et!..."
PS.: Per daug citatom užverčiau, tačiau nesinori tuščiažodžiauti ir pilstyti iš tuščio į kiaurą :/ Nu sekantis įrašas jau bus normalus...

šeštadienis, vasario 14, 2009

Skaitalai #n+3 (teminė)

"Buvo tame visame ir dalelė vienišumo - juk taip lengva būti mylimam ir taip sunku mylėti"

penktadienis, vasario 13, 2009

Googlo jumoro jausmas!

Katik pabandžiau išsiųsti emeilą, rekomenduodamas draugams dokumentikos filmą, nusižiūrėtą iš Almos blogo - štai ką googlas iškretė!


Edit: pasirodo čia senas reikalas šiaip, tačiau pats nežinojau :)

ketvirtadienis, vasario 12, 2009

Skaitalai #n+2 (šį karta be saiko asorti)

"Prieš vakarienę buvo vėl sutikęs ją vestibiulyje, ir šį kartą ji gana palankiai nužvelgė jį, tačiau jis visą laiką galvojo: "Okam to reikia? Buvo metas, kai galėjau turėti daugybe gražių moterų, tik reikėjo pamoti pirštu, bet kam pradėti tai dabar, kai iš ankstesnių troškimų belikęs šešėlis, menki trupiniai? Kam?" "

"Jį pagavo didžiulis noras joms padėti, o gal ir sužavėti. Jis ėmė jas linksminti, traukinyje surizikavo pasiūlyti vyno ir su malonumu stebėjo, kaip jos atsigauna ir ima gerai apie save manyti"

"Ji jauna ir patraukli, bet tą patį galima pasakyti ir apie Topsę. Per tuos keturis metus tikriausiai turėjo meilužių ir mylėjo juos. Juk niekados negali pasakyti, kiek vietos užimi kito žmogaus gyvenime."

"Jis perskaitė telegramą dar kartą. Sunkiai alsuodamas, įsmeigęs akis į vieną tašką, atsisėdo ant lovos; ir pirma mintis buvo ta pati, visuomet ateinanti į galvą egoistui vaikui, netekusiam tėvų: kaip man atsilieps, kad nebėra tų, kurie buvo pati pirmoji ir pati tvirčiausia apsauga gyvenime?"

Skaitalai #n+1

"Jis nutilo, kad nebereikėtų ištarti neišvengiamos tos minties pabaigos: "...sąmonės ribas". Tos ribos, kurias menininkas turi pažinti, jau ne jai. Ji neatspari, išsigimusi... gal kada ir suras atilsį kokiame ramiame misticizme. O tyrinėjimai - toms, kurios turi kaimiečių kraujo, plačias strėnas ir storas blauzdas, kurios bet kokius kūno ir dvasios išbandymus sutinka paprastai, tartum tai būtų duona ir druska. "...Ne jums, - vos neištarė jis. - Jums tai pernelyg sunku".

antradienis, vasario 10, 2009

Mizantropija

pirmadienis, vasario 09, 2009

Minus kokie šeši metai atgal - citrina, ežerai ir dalykai apie kuriuos viešai nekalbama

Skaitalai #n

"O aš tų apibendrinimų nemėgstu. Ilgai nelaukęs tu pradėsi rašinėti brošiūrėles, pavadintas "Apmąstymai neprofesionalams", kurviskas bus taip supaprastinta, jog perskaičius garantuotai niekam nekils noras mąstyti."

"Kaip ir daugelis kitų, jis jau įsitikino, kad teturi vieną ar dvi idėjas ir kad nedidelis straipsnių rinkinys, jau penkiasdešimtą kartą išleistas Vokietijoje, yra kvintesencija visko, ką jis galvoja ir žino."

trečiadienis, vasario 04, 2009

Skaitalai #n-1

"Tai buvo didžiulis žydintis kaštonas, vežamas į Eliziejaus laukus; pririštas prie ilgos platformos jis visas tirtėjo iš juoko - tartum gražus žmogus neorioje padėtyje, žinantis, kad jis vistiek gražus."

The Eulogy

Netyčiom perskaičiau ją (praise the "God of Chaos" for Wikipedia!) ir negaliu pasakyti nieko kito, jog tik tokios atmosferos pats vilčiausi per savo laidotuves...

"Graham Chapman, co-author of the Parrot Sketch, is no more.


He has ceased to be. Bereft of life, he rests in peace. He's kicked the bucket, hopped the twig, bit the dust, snuffed it, breathed his last, and gone to meet the great Head of Light Entertainment in the sky. And I guess that we're all thinking how sad it is that a man of such talent, of such capability for kindness, of such unusual intelligence, should now so suddenly be spirited away at the age of only forty-eight, before he'd achieved many of the things of which he was capable, and before he'd had enough fun.


Well, I feel that I should say: nonsense. Good riddance to him, the freeloading bastard, I hope he fries.


And the reason I feel I should say this is he would never forgive me if I didn't, if I threw -- threw away this glorious opportunity to shock you all on his behalf. Anything for him but mindless good taste. I could hear him whispering in my ear last night as I was writing this:


"All right, Cleese," he was saying, "you're very proud of being the very first person ever to say 'shit' on British television; if this service is really for me, just for starters, I want you to become the first person ever, at a British memorial service, to say 'fuck'".


You see, the trouble is, I can't. If he were here with me now I would probably have the courage, because he always emboldened me. But the truth is, I lack his balls, his splendid defiance. And so I'll have to content myself instead with saying 'Betty Mardsen...'


But bolder and less inhibited spirits than me follow today. Jones and Idle, Gilliam and Palin. Heaven knows what the next hour will bring in Graham's name. Trousers dropping, blasphemers on pogo sticks, spectacular displays of high-speed farting, synchronized incest. One of the four is planning to stuff a dead ocelot and a 1922 Remington typewriter up his own arse to the sound of the second movement of Elgar's cello concerto. And that's in the first half.


Because you see, Gray would have wanted it this way. Really. Anything for him but mindless good taste. And that's what I'll always remember about him---apart, of course, from his Olympian extravagance. He was the prince of bad taste. He loved to shock. In fact, Gray, more than anyone I knew, embodied and symbolized all that was most offensive and juvenile in Monty Python. And his delight in shocking people led him on to greater and greater feats. I like to think of him as the pioneering beacon that beat the path along which fainter spirits could follow.


Some memories. I remember writing the undertaker speech with him, and him suggesting the punch line, 'All right, we'll eat her, but if you feel bad about it afterwards, we'll dig a grave and you can throw up into it.' I remember discovering in 1969, when we wrote every day at the flat where Connie Booth and I lived, that he'd recently discovered the game of printing four-letter words on neat little squares of paper, and then quietly placing them at strategic points around our flat, forcing Connie and me into frantic last minute paper chases whenever we were expecting important guests.


I remember him at BBC parties crawling around on all fours, rubbing himself affectionately against the legs of gray-suited executives, and delicately nibbling the more appetizing female calves. Mrs. Eric Morecambe remembers that too.


I remember his being invited to speak at the Oxford union, and entering the chamber dressed as a carrot---a full length orange tapering costume with a large, bright green sprig as a hat - and then, when his turn came to speak, refusing to do so. He just stood there, literally speechless, for twenty minutes, smiling beatifically. The only time in world history that a totally silent man has succeeded in inciting a riot.


I remember Graham receiving a Sun newspaper TV award from Reggie Maudling. Who else! And taking the trophy falling to the ground and crawling all the way back to his table, screaming loudly, as loudly as he could. And if you remember Gray, that was very loud indeed.


It is magnificent, isn't it? You see, the thing about shock... is not that it upsets some people, I think; I think that it gives others a momentary joy of liberation, as we realized in that instant that the social rules that constrict our lives so terribly are not actually very important.


Well, Gray can't do that for us anymore. He's gone. He is an ex-Chapman. All we have of him now is our memories. But it will be some time before they fade."

John Cleese, 1988

pirmadienis, vasario 02, 2009

"Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad labiau rūpi kitiems, negu taip yra iš tikrųjų, - jie mano, kad sukelia kam nors didžiulę simpatiją ar antipatiją." Šis sakinys lengvai priminė man kelis straipsnius: 1 ir 2 (buvau kiek įnikęs į šį puslapį, jei ką... :) ).
P.S.: Peržiūrėjau "The Death of the Salesman" (Dustin Hoffman, John Malkovich...) - tiesiog replika apie "teorinius melejonierius"...

šeštadienis, sausio 31, 2009

Autoironija

Tik šiandien atradau:


O bet tačiau realiai tai juk skauda tokie dalykai, kaip kad "Dilbertai" ar PhD komiksai.Bet pasijuoki pats iš savęs, nuleidi garą ir atgal prie  lažo grįžti... :) (vėliau kada išsiplėsiu ties šia tema)

Užsikabliavau eilini sykį



Vat prasukau šią jau gerus trisdešimt kartų ir sėdžiu susiraukęs, su smilkstančia cigarete ir puodu arbatos - kodėl aš ne kokių Raimštainų klausaus?! :/

antradienis, sausio 20, 2009

RE: "Teorinio milijonieriaus patarimai"

Ne, Lauri, šį karta pilnai negaliu sutikti. Pas jį gi copypaste iš visokių knygų/žiurnalų - žmogeniukas bando dalintis tuo pačiu metu kaupdamas "išmintį" sau. Kas dėl pretenzijų, ty ir mes patys juk pakaltinami "teorinių mokslininkų" ambicijom :) Tačiau aš ne tiek norą akcentavau, kiek pasirinktą tikslą, todėl ir Cleesio interviu įdėjau. Galima būtu užsiiminėti tokia didaktika kaip kad čia, tik kad iš to jokios naudos, niekas vistiek nepatikės ir toliau sapalios apie melejonierius... Telieka tik atsipalaiduoti ir žavėtis tokiais žmonėmis:
















Edit: Nusprendžiau paplėtoti šia tema keliais epizodais, kuriuos prisiminiau, indus beplaudamas. Abu kurie susiėję su viena bendra pažystama. Taigi vyksta lengvo turinio pokalbis apie ateities planus ir ši mergina atskleidžia, jog jos gyvenimo tikslas yra būti turtingai. Spėju, jog mano veido išraiška mane išdavė, gal akys, gal nesuvaldytas šypsnis, nežinau, tik kad jis staiga susimėtė ir leptelėjo: „ – Nesuprantu, kodėl kai aš pasakau, kad noriu būti turtinga, mane apima jausmas, kad man dėl to turėtų būti gėda...“(!!!) Kitas epizodas nutiko visai nesenai. Sėdėjome mažoje grupelėje ir kalbėjom apie gyvenimą, keliones, profesijas, etc. kai palietėm aktorystę. Čia ji irgi sugebėjo tikrą perlą išrėžti: „ – Anksčiau aš norėjau būti aktore, nu žinot, būti populiaria, dalyvauti visokiuose renginiuose, dėvėti vis naujas sukneles... Bet pas mus labai sunku išgarsėti, yra gal trisdešimt žinomų aktorių, o visi kiti – niekas. Todėl nusprendžiau pasirinkti marketingą.“ Likę trys susižvalgėm ir apsimetėm, jog viskas OK.

šeštadienis, sausio 17, 2009

Įvairių žmonių yra, įvairių ir reikia, čia net kvaila būtų ginčytis, tačiau kartais ima ir nupurto mane 'protingųjų' bukumas. Ir aš neturiu omenyje kvailumo, ar debilumo, ne, net ir protingi žmonės gali būti buki. Netyčiom užklydau į vieną lietuvišką blogą "Teorinio milijonieriaus patarimai" ir 'apakau'... Labiausiai mane ta fanatiška obsesija sutrikdė, tačiau, logiškai mąstant, nieko čia stebuklingo – didžiausia nuostaba atsirado, kai supratau, jog nieko negaliu prieš pastatyti! Taip, neapsimetinėsiu, manau jog pats plačiau matau, tačiau kai prie realių darbų prieinam, prie to, ką paliesti būtų galima, to kas peržengia ‘idėją‘ - Im just all talk and no show. Jie gi monetas mėto! 
Ka gi, dar viena grupė, kuriai parodyti reikia, kaip tai daroma su ‘klase‘ :))

Pabaigai vienas interviu pateikti kitą perspektyvos tašką:





I spy something beginning with "S" - Čia visai nejuokinga šiaip...

Belaukiant kol "Striped" DVD išleis (nusprendžiau live nedalyvauti, nes nemėgstu didelių masių, išskyrus teatrą, kur dar toleruot pavyksta), galima magiškame youtube rasti tai, ko P2P neturi:



















PS.: tikrai nesukite galvos, jei nesupratot - jūs kartu su dauguma!

penktadienis, sausio 16, 2009

What You Can't Say

Užkliuvau už labai smagios ese internete - rekomenduoju. Kaip ir bet kuri lazda, ši taip pat turi du galus ir pasiduoda demagogijai, tačiau kito kelio nėra, savarankiškas mąstymas vis tiek yra vertybė, kurią reikia puoselėti... (O gal ne? :) )


pirmadienis, sausio 12, 2009

Iš http://aidai.us

Straipsnio autorius: J. ŽALTVYKSTIS
(1944—1946 METAI VILNIUJE)
„Tikiuosi bent šita nuogų faktų medžiaga prisidėti prie bendro šaukiančiųjų choro — tų, kurie šaukia pasauliui apie bolševikų grėsmę“, šiais žodžiais įteikė mums šitą raštą žmogus, prasiskverbęs pro geležinę uždangą.
Red.
Išsinuomoju kambarį pas lenkus. Išdaužytas langas. Stalas ir siaurutė lova su blakių rujomis tai vieninteliai baldai, kuriuos man pasiūlo šeimininkė. Neturėdamas maisto kortelių ir pinigų, gyvenu pusbadžiu.
Vilniaus universitete nyku kaip kapinyne. Raštinėje sužinau, kad filosofijos skyrius yra išbrauktas iš humanitarinio fakulteto programos, Įsiregistruoju į pedagogikos skyrių.
Tamsiuose universiteto koridoriuose pastebiu kelis slankiojančius studentus. Noriu prieiti ir pasikalbėti. Tačiau jie, mane pamatę, pradingsta. Pasirodo, ir čia jaunimas slapstosi nuo persekiojimo. Visur gatvėse patruliai nuodugniai tikrina dokumentus. Todėl studentai, kurie atvyksta iš kitur, yra priversti ištisas dienas slapstytis tamsiose universiteto rūmų angose ir kertėse.
* * *
Vieną rugsėjo vidunaktį pažadina mane garsūs rusiški žodžiai. Girdžiu už durų kalbančią šeimininkę. Iškišu galvą pro kiaurą langą ir matau tamsius raudonarmiečių siluetus ir blizgančius automatus gatvėje.
— Ablava, — topteli mintis.
Durys atsiveria, ir į kambarį krenta šviesos pluoštas. Šeimininkė laiko žvakę. Šalia stovi ginkluoti bolševikai. Įeina į vidų.
— Dokumenty, — sako man rusas. Pro langą skverbiasi nakties drėgmė. Mano rankos virpa. Vos iškrapš-tau iš švarko kišenės lietuvišką asmens liudijimą ir paduodu jį rusui.
— Eto čto, — sušunka rusas, — nepanimaju. Kur tavo kariniai dokumentai?
Imu aiškintis tuo pačiu rėkiančiu balsu, kaip kad rusai yra įpratę į mus kalbėti.
— Esu trečiojo kurso studentas, o karinį dokumentą universitetas išduos po kelių savaičių studijoms prasidėjus. Man buvo pasakyta, kad trečiojo kurso studentai
turį teisę į studijas dabartiniu metu.
— Rengtis, paidiom znamy....
Ir išveda.
Panašiu būdu esu suimamas ir paleidžiamas tris kartus. Antrą kartą suima Aušros Vartų gatvėje, vidudienį, trečią kartą Radvilaitės gatvėje. Nežinau, ar tai laimė, ar tai rusų kalbos mokėjimas, ar Universiteto pažymėjimas prisideda, kad kiekvieną kartą pavyksta ištrūkti iš jų nagų. O galbūt todėl, kad jie dabar yra užsiėmę su baltaisiais lenkų partizanais, kurių surenka per trumpą laiką apie 10 000 ir ištremia. Todėl lietuvius studentus suima, palaiko ir laikinai paleidžia.
* * *
Jieškau darbo. Sunku yra gyventi be kortelių ir badauti. Nusprendžiu daryti vertimus, kadangi tai neatitrauks daug laiko nuo studijų. Dauguma studentų, kurie neturi paramos iš namų, eina į tarybines įstaigas uždarbiauti. Vieną dieną sustoju ties „Tiesos“ redakcija, žinodamas, kad čia tikriausiai reikalingi vertėjai. Nuotaika yra slegianti, nes lįsti į komunistų propagandos gūžtą tikrai yra kažkas baisaus, smukdančio, ardančio įsitikinimų pagrindą. Tačiau keistas smalsumas mane paskatina. Kada stoviu prie durų dar svyruoju, bet kažkoks vyriškis išeidamas atveria duris. Aš įeinu.
Mane priima redaktorius Šarmaitis. Jis atrodo toks išsekęs ir išblyškęs. Popierinis veidas su rausvomis džiovininko dėmėmis. Lipšnus, liūdesio kupinas, bet toks tiriantis, nepasitikintis žvilgsnis. Jis kalba gražia ukmergiečių tarme, ir aš pajuntu, kad jis man, kaip nepažįstamam žmogui, nori pabrėžti savo „lietuviškumą“. Jis pažymi, kad verčiant reikia labai saugotis, kad rusiškoji sintaksė neįsibrautų į lietuvišką sakinį. Kai jis paduoda man versti ilgoką straipsnį „Tarybų Sąjungos galia“, jam yra taip jau nepatogu jo ranka virpa. Jis pasako, negalėdamas savo žodžiuose nuslėpti pasiteisinimo:
— Tai yra jums pirmasis bandymas. Ir jeigu pavyks, vertimų ateityje bus pakankamai. Nieko nepadarysi, mes šiuo metu daugiausia talpiname tik vertimus, nes trūksta savų žmonių, kurie taip parašytų.
Vėliau patiriu, kad Šarmaitis yra ne tik partijos įrankis, bet ir auka. Partija :yra šito žmogaus vampyras, savo juodais sparnais apgobęs jo gyvenimą, čiulpdamas jo gyvybinius syvus, jo kraują iki nusilpimo, paversdamas jį popierine išblyškusia lėle. Jis paskęsta redakciniame darbe ne tiek iš darbštumo, kiek iš baimės ir nepasitikėjimo savo bendradarbiais, kurie, žiūrėk, įsuks kokį nors antitarybinį liapsusa į laikraštį, ir tada partija jį pamins po kojomis. Todėl jis ir sėdi redakcijoje nuo ankstyvo rytmečio ,su trumpomis pietų pertraukomis iki vidunakčio. Atvykęs iš Sąjungos ir ketverius metus nematęs savo motinos, kuri gyvena kaime, Šarmaitis nesiteikia josios aplankyti tik dėl minėto nepasitikėjimo savo sėbrais. O gal jis bijo ten pas savo motiną susitikti akis į akį su baisiąją Lietuvos tikrove, girdėti kenčiančių gyventojų, priekaištus ir partizanų kulkų zvimbimą?
* * *
Kas yra kiti redakcijos žmonės? Mažesniąja redakcijos kolektyvo dalį sudaro tikrieji komunistai, žmonės, kurie savo melą parašo be jokių skrupulų ir sąžinės graužimo. Jie jau yra užmiršę, kas yra sąžinė, todėl savo pozicijoje jie jaučiasi tvirti ir laimingi. Materializmas, puiki nuovoka, kur reikia šaukti „urra“ .... tegyvuoja, ir kada laikyti liežuvį sukandus, bolševikinis siaurumas ir pasitenkinimas pigia tarybine tikrove, — visa tai jau srovena jų gyslose. Jie nesuabejoja nei viena akimirka. Visi jie daugiausia eina skyrių vedėjų pareigas. Feigelšonas yra propogandos ir agitacijos skyriaus vedėjas, Šmitaitė— partinio, Messie (save vadina Mėšiu) — pramonės vedėjas, o Chienas yra redakcijos partinis organizatorius. Parašyti draugui Mešiui kokio nors fabriko darbininko vardu pasisakymą „Tiesos“ puslapiuose (be to darbininko žinios ir sutikimo) apie dėkingumą didžiajam Stalinui, apie laimę gyventi ir dirbti bolševikams valdant yra paprasčiausia „žurnalistinė“ priemonė, kada redaktorius reikalauja, o darbininkai su lazdom jį varo lauk (kaip kad kartą atsitiko odos kombinate). Tokiu būdu šitie draugai be sąžinės graužimo falsifikuoja visą Lietuvos gyvenimą ir kaip maži vaikai džiaugiasi savo melu, vis galvodami, kaip čia jį geriau padailinus. Jie ir yra nuolatiniai redakcijos stilisto kankintojai.
Yra redakcijoje ir kitokios rūšies rašeivų. Vieni jų, aš neabejoju, dar puoselėja troškimą apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, apie gyvenimą be komunistinio smurto ir melo. Tai yra jų paslaptinga, giliausiame širdies kampelyje glūdinti svajonė, kaip vos vos rusenanti gęstančios žvakės liepsnelė, be jėgos, kuri juos galėtų pakelti prieš tironus ir prieš tą, melą, kuri jie rašo. Kai jie fabrikuoja savo melą, visos jų mintys yra dirbtinės ir padiktuotos; jie puikiai žino, kokia schema rašyti straipsnį ar reportažą, kad jis atitiktų propogandos reikalavimus ir kad už jį galima būtų gauti honorarą. Jie žino, kad tai yra blogis, bet jie tai daro, nes jie kitaip negali. Jie bijo savo fizinės pražūties. Tačiau retkarčiais, kada kenčiančios tautos balsas per stipriai atsimuša į aną slaptingą, sielos kampelį, juos ima kankinti kaltės jausmas. Tomis dienomis jie yra neramūs, nuliūdę; jie bėga nuo redakcijos, tarsi čia siaustų užkrečiamoji liga, kuria jie serga, jie vengia tiriančių komunistų akių. Tada jie geria ir prageria savo sielos kančią. Bet nevisuomet pavyksta... Vieną redakcijos bendradarbį, ši kančia padarė pamišėliu. Savo psichozės akimirkomis, palikęs vienas kambaryje, jis sėdi lyg suakmenėjęs ir vis kartoja tuos pačius žodžius: „Juoda kiaulė ant juodo akmens kriuksi ir t.t.“ Vėliau jis pasitraukia iš redakcijos kaip nepagydomas ligonis Kitas bendradarbis atvirai man prisipažįsta:
— Kas iš to, jeigu aš pabėgčiau j mišką, ar į vakarus, ar kur nors į patį pasaulio galą, kas iš to... Įrašė NKVD mandatą ant mano kupros ir, jei panorės, suras mane ir pragare. Nusižudyti nelabai dar norisi, perdaug aš branginu ir myliu gyvenimą. Juk jis jau niekad ne pasikartos ... O į kalėjimą, į ištrėmimą savanoriškai. Niekados... Jie ir patys vieną gražią dieną, susipras
ir uždarys mane...
Redakcijoje dažnai pasirodo garsusis Jonas Marcinkevičius. Jis ateina čia tada, kada yra gerokai įkaušęs. Kai jis susmunka minkštoje sofoje, kuri stovi redakcijos priėmimų kambaryje, visi laukia, kada Jonas ims kalbėti. Ypač „antitarybinės laikysenos“ bendradarbiai laukia jo monologų. Jono išsiveržimai yra triukšmingi. Nežinau, kas jį verčia taip kalbėti: ar pyktis, ar nepasitenkinimas tuo gyvenimu, ar degtinė, kuri drąsina ir parodo, koks jis yra suskilęs. Laikydamas rankoje „Tiesos“ numerį, jis pradeda savo monologą:
— Ar jūs manote, kad tai, ką aš pritepliotu „Tiesoje“ yra verta mano sudriskusių batų? Cha . . cha . . cha . . Čia ne Marcinkevičius rašo, tai kažkoks dvasios nuskurėlis, kažkoks susmirdėlis, atsiprašau už žodį.
Nutyla, bet tuoj pat tęsia toliau:
— Aš, raudonosios armijos karininkas, tėvynės karo dalyvis, nužygiavęs pergalingą kelią nuo Oriolo ligi Vilniaus, aš tarybinis rašytojas Jonas Marcinkevičius, garsenybė... Bet ką padarė iš manęs, kai aš grįžau į tėvynę? Nuskurdino... Sunaikino Marcinkevičių... Girtuokliu padarė... džindžininku. Cha... cha... cha...
Juozeli, dūšele, pasakyk, ar nėra Marcinkevičius džindžininkas, — lyg kreipiasi į vieną bendradarbį, kuris sėdi šalia jo, bet kalba toliau, nelaukdamas atsakymo. — Sakykite, ar aš galiu doram lietuviui pažvelgti į akis, ar aš galiu būti laimingas? . . Ne, draugai. Mano dalia yra šuniška, reikalas kiauras, jūs matote tai iš mano suplyšusių batų. Aš pavydžiu tiems, kurie šiandien sėdi kalėjimuose: jie yra daug laimingesni už mane. Jie ir mirdami yra laimingesni...
Jis pakyla nuo kėdės ir blaškosi po kambarį, lyg uždarytas narve žvėris. Didelė plati galva, pasišiaušę plaukų gaurai daro jį panašų į liūtą.. Pamatęs kampe susigūžusį, išsigandusį jo drąsaus išsišokimo redakcijos partorgą Menašą Chiena, Jonas primerkia akis ir nusijuokia, kad net langų stiklai sudreba:
— Cha... chaaa... draugas Chienai, ko tu žiūri taip į mane? Juk aš nieko blogo nepasakiau. Iš tavo akių aš matau, kad tu nori mane pasmaugti. Klausykite, — kreipiasi jis į aplinkui sėdinčius, tylinčius ir besišypsančius redakcijos bendradarbius, — klausykite, štai, žmogus, kuris mane papjaus...
Ir Chienas šypsosi, nes jis galvoją, kad visa ši scena tik juokai... Įkaušusio juokdario nekaltos išdaigos.
Marcinkevičius yra literatūrinio skyriaus, vedėjas. Kiekvieną savaitę turi parengti „Tiesai“ specialų literatūros ir kultūros puslapį. Bet redaktorius jo darbu nėra patenkintas. Jis nepateikia laiku medžiagos, ateina girtas. Vis dėlto, kaip žmogus su rašytojo autoritetu, su plačiausiomis komunistinėmis pažintimis, mokąs kai kada iš tiesų gabiai pasitarnauti bolševikinei melo propogandai, yra dar pakenčiamas.
Apsiavęs jis sudriskusiais kariškais batais, dėvi kariškas kelnes ir žalią amerikietišką apsiaustą — šitų apdarų jis nenuvelka ištisus mėnesius. Jį pažįsta visas Vilnius dėl jo gauruotos galvos ir dėl nuotykių miesto karčiamose. Jo dainelės tampa populiarios. Kai „Tiesa“ pradeda varyti didelę sėjos propogandą, ragindama valstiečius tinkamai pravesti pavasario sėją.
Marcinkevičius redakcijoje užtraukia: „Ar tu sėsi, ar nesėsi, o badu vis tiek padvėsi“. Į jį komunistai žiūri kaip į nepakeičiamą girtuoklį. Todėl ir paramos iš jų jis negauna. Jis skundžiasi, kad vok. okupacijos metu jo žmona, kuri buvo Lietuvoje, gyvenusi geriau, negu dabar. Jo šeima gyvena bute, kurio languose nėra stiklų. Nusivylęs, susiradęs kelis likimo draugus — tarybų sąjungos „didvyrį“ Bernotėną, kažkokį nuskurusį buhalterį ir pamišusi tapytoją K., Jonas keliauja dienas naktis nuo vienos iki kitos smuklės (vadindamas jas karstais po grybu) ir klimpsta į skolas. Ilgainiui pasitraukia iš redakcinio darbo.
Norėdamas kuo nors prasiversti ir pagerinti savo materialinę padėtį, atidaro Tilto gatvėje smuklę ir pats savo geriems pažįstamiems sveteliams šinkuoja alų ir degtinę.
* * *
Judriausias „Tiesos“ bendradarbis yra Dovydaitis. Jis veda žemės ūkio skyrių, rašo reportažus, apybraižas apie mašinų traktorių stotis, apie tarybinius ūkius, apie „naujakurių“ „laimingą“ gyvenimą. Jis turi dešimt slapyvardžių. Dėl įžūlumo ir grubios elgsenos niekas jo nemėgsta. Aš stebiuosi, kaip gali žmogus per vieną dieną sufabrikuoti tiek daug melagysčių. Jo mėnesinės įplaukos siekia iki 6—8 tūkstančių rublių, tuo tarpu kai fabriko darbininkas vos uždirba 200 rublių, o redakcijos ekspeditorius — 300. 1941 metais jis buvo ištremtas. Karo metu jam pavyko kažkokiu suktu būdu prisišlieti prie Maskvoje esančių lietuvių komunistėlių, parduoti savo gabumus jų propogandai, įrodyti ištikimybę Lenino-Stalino linijai. Mane perspėja — Dovydaičio akivaizdoje neišsitarti, nepasakyti ko nors antitarybiško. Girtuokliauja jis nemažiau už Marcinkevičių. Kartą jį spaustuvės darbininkai suranda negyvai nusigėrusį priešais. NKVD rūmus, Katedros aikštėje. Girtas jis yra kandus kaip gyvatė. Grasina:
— Ir tavęs laukia NKVD rūsys. Ar tu žinai, kas tai yra NKGD, palauk, vieną gražią dieną sužinosi.
Jis dažnai išvažiuoja su redakcijos džipu į Lietuvos kaimus ir miestelius pamedžioti medžiagos. Pasakojama, kad Dovydaitis ten tiesiog terorizuoja žmones. Grasindamas išpeikti „Tiesoje“, jis reikalauja iš valsčių pareigūnų degtinės ir užkandos. 1944 metų vėlyvą rudenį, naktį, Dovydaitis yra pašaunamas Gedimino gatvėje. Tačiau, po kelių savaičių išėjęs iš ligoninės, savo straipsniuose vėl aršiai garbina komunistų partiją ir puola taip vadinamuosius buržuazinius nacionalistus (netarybinės nuotaikos žmones). Kartą jis girtas, pamatęs mane su draugų sėdint užkandinėje, neprašomas nudrimba Į kėdę prie mūsų stalelio ir ima barbaliuoti:
— Jūs, durniai, nemokate gyventi, jūs esate bailiai. Knygų žiurkės ir nieko daugiau. Jūs sugraušite savo knygas ir dvėsite. Jūsų kišenėse vėjas, o mano ... štai.., žiūrėkite, — jis ištraukia iš kišenės saują červoncų, gniaužo juos kumštyje, rodo mūsų panosėje ir šaukia:
— Ei, drauge padavėja, dar alaus! Dešimt bokalų, šitoms knygų žiurkėms ...
Rėkdamas jis apsvaigsta ir savo sunkiu išpenėtu kūnu virsta ant stalelio. Stiklai byra ant grindų. Jis keliasi skeryčiodamas rankomis ir ima spardyti nukritusius bokalus, su gyvulišku pasitenkinimu rėkdamas:
— Gol, gol... Argi aš nesu geras futbolistas.
Mažiau girtas būdamas, jis mėgsta pasakoti nebūtus gandus. Tie gandai yra ne kas kita kaip jo klastingas tikslas išprovokuoti žmones. Aš girdžiu jį kartą pasakojant, kad Suvalkijoje esanti sudaryta Pyragiaus divizija, kuri greit atžygiuosianti į Kauną.
* * *
Marcinkevičiui pasitraukus, į jo vietą ateina Liūne Janušytė. Gerokai senstelėjusi, bet dar elegantiškai apsitaisiusi, su riebiai ir ryškiai dažytu veidu. Ji visiems pasako, kad jai čia rūpi tik pinigas užsidirbti, nes jai gyventi yra sunku. Negaliu teigti, kad Liūne pritartų bolševikinei okupacijai. Ji dažnai mėgsta kitus graudinti savo pasakojimu, kaip ją tardymo metu kankino vokiečių gestapas, bet iš josios lūpų aš niekad neišgirstu protarybinių kalbų. Ji net rašyti jau nesugeba, ką ji dabar rašo yra tik seni feljetonėliai, perdirbti pagal tarybinius propogandos reikalavimus. Ir ji savo nepasitenkinimą gyvenimu, kaip ir daugumas „Tiesos,, bendradarbių, maldo degtinėje. Kas jai yra likę tikro ir savito, nemeluoto — tai yra josios aistra, erotika, kuriai ji atsiduoda iki kraštutinumo. Visa kita, anot jos žodžių, yra baisiai nuobodu ir neprasminga. Keli stikleliai degtinės rytą (ji geria su Dovydaičiu netoli redakcijos esančioje smuklėje) pataiso jos nuotaiką dienai. Tada tik ji gali kalbėti su tarybiniais žmonėmis ir perdirbinėti savo feljetonus.
Kartą (tai atsitinka inteligentų suvažiavimo metu) ji galbūt apsirikusi, parašo tiesą „Tiesoje“ atspausdintam feljetone. Jį rašo, kad valgyklose, kuriose yra maitinami suvažiavę inteligentai, tiek daug prineša visokių skanių valgių (tai bolševikai darė tyčia, norėdami pyragaičiais ir pupelių kava patraukti inteligentus savojon. pusėn), kad inteligentai tiesiog jų nepajėgia sušveisti — likučius slapčia vynioja į laikraščius ir neša savo vaikučiams, jau seniai nemačiusiems tokių skanėstų. Tai yra didžiausias netaktas bolševikų vyriausybės akyse. Pats Paleckis užsipuola redaktorių dėl neapsižiūrėjimo; Liūne yra išbarama ir perspėjama.
* * *
Istorijos ir filologijos fakultetas (nekalbant apie anglistikos katedrą ir anglų kalbos kursus, į kuriuos susirenka didžiausi būriai klausytojų) nėra populiarus studentų tarpe. Ir senesnieji studentai retas kuris pasilieka šitame fakultete — jie pereina į mediciną, techniką, ir matematiką. „Taip pasakė Leninas ar Stalinas“, „tokia yra neklaidingosios marksizmo pasaulėžiūros tiesa“, „taip moko mus VKP(b) istorijos trumpasis kursas“ ir panašios frazės yra girdimos vis dažniau ir dažniau iš humanitarinio fakulteto dėstytojų lūpų. Tai ir yra svarbiausioji priežastis, kodėl studentai vengia fakulteto, atsižadėdami keturių penkių ir daugiau jau išklausytų semestrų. Fakulteto dekanu yra Vabalas-Gudaitis. Jo pataikavimas yra toks akivaizdus ir nevykęs, jog atrodo, kad jis nėra profesorius, o kažkoks menkutis bolševikų ir jų pasaulėžiūros tarnas. Tuo mes įsitikiname, lankydami jo priešmokyklinio amžiaus vaikų pedagogijos paskaitas. Jau pačioje pirmoje paskaitoje jis primena studentams apie „naujuosius laikus“ ir kad „socialistinis“ gyvenimas reikalauja iš studentų laikytis naujosios drausmės, kuri jau seniai klesti tarybiniuose universitetuose. Savo dalyko aiškinimą jis stengiasi kuo arčiau suglausti su marksistine pasaulėžiūra. Jis tiek įsibėgėja, kad ima galų gale bėgioti į „Tiesos“ redakciją, nešiodamas įvairius diskusinius straipsnius, prašyte prašydamas redaktoriaus Šarmaičio talpinti „Tiesoje“ jo straipsnius, kaip būtinai reikalingus mūsų visuomenei populiarinti marksizmą ir leninizmą,. Visomis progomis jis su didžiausiu pasitenkinimu talpina savo pasisakymus „Tiesos“ puslapiuose.
Komunistinei valdžiai negali patikti Gudaičio vaikiškas pataikavimas, iš kurio visi juokiasi ir kuris tuo kenkia bolševikų gudriems maskuotiems kėslams. Todėl jie į Gudaičio vietą pasodina komunistų partijai ne tik ištikimą, bet ir gudrų tarną Korsaką, prieš tai pakeldami jį į docentus.
Negalėdamas pakęsti Vabalo, aš atsisakau pedagogikos skyriaus ir įsiregistruoju į visuotinę istoriją. Iš nemaloniųjų dalykų lieka tik TSRS tautų istorija ir marksizmo leninizmo pagrindai, kaip privalomas dalykas, skaitomas Meškausko. Marksizmo leninizmo studentai turi klausytis per savaitę net 10 valandų! Į kursą įeina taip pat ir Stalino knygos „Tarybų Sąjunga didžiajame tėvynės kare“ nagrinėjimas. Joje yra sutalpintos visos Stalino kalbos, pasakytos karo metu. Bolševikai laiko (tai yra ypač pabrėžiama Meškausko), kad tai yra genialiausias karo meto veikalas, žymiai pagilinęs ir praplėtęs Markso Lenino mokslą. Šiai knygai nagrinėti partijos įsakymu yra steigiami specialius būreliai įmonėse bei įstaigose.
* * *
Karas yra pasibaigęs. Garsintuvai triukšmauja Gedimino gatvėje. Ožeškienės aikštėje, prie generolo Černiachovskio paminklo (jis bolševikų laikomas Lietuvos „išvaduotoju“ ir jo vardu norėta pavadinti Vilniaus miestą, šoka raudonarmiečiai ir tarybinė publika. Vakare iš visų miesto galų sudunda patrankos, saliutuodamos raudonosios armijos garbei. Pakiemiais tarškina iš automatų nusigėrę raudonarmiečiai. Kažkur klaikiai suklinka peršauta moteris. Ramūs gyventojai suguža į namus ir užsirakina duris, bijodami įkaušusių bolševikų. Pavergtai tautai šita šventė neatneša didelio džiaugsmo. Ji galbūt kelia viltį apie artėjantį kitą, tikrąjį išvadavimą. Skausmas yra didelis, pagalvojus, kad karo pabaiga, kuri kitoms tautoms atnešė džiaugsmą ir ramybę, čia, Lietuvoje, ji nieko nepakeičia: ir toliau plūsta nekaltų žmonių kraujas, ir toliau raudoja motinos ir žmonos, netenkančios savo sūnų ir vyrų. Visi mato, kad dabar bolševikai dar skaudžiau raižys Lietuvos kūną.
NKVD komisaras Lietuvai Bartašiūnas išleidžia atsišaukimą į kovojančius miškuose Lietuvos partizanus, žadėdamas jiems neliečiamybę, paramą ir darbą, jeigu jie išeisią iš miško ir pasiduosią. Kad tai yra velniškas melas įrodo tie faktai, kad tuo metu, kai šis atsišaukimas tūkstančiais lipinamas ant tvorų kaimuose ir miesteliuose išmėtomas pamiškėse, Vilniuje ir Kaune skubiai tuštinami kalėjimai. Visus kalinius tremia į Rusijos gilumą.
* * *
Gyvenu Tauro bendrabutyje. Vieną rytmetį pažadina mane keistas kaukšėjimas gatvėje. Liudas irgi nemiega.
Kariuomenė žygiuoja? Padai kaukši, lyg būtų mediniai.
Šokame prie lango. Skystose rytmečio miglose linguoja žengiančių žmonių gretos. Viena, antra, trečia, ketvirta, vis daugiau ir daugiau, ir susilieja į vieną pilką žmonių masę.
— Kaliniai! ... Iš Lukiškių varo ... į stotį. Tiek daug!
Jie eina išsirikiavę po keturis. Šaligatviais kas keli metrai eina automatais ginkluoti raudonarmiečiai. Jų ginklai yra parengti šūviui ir nukreipti į kalinius. Kaliniai neša ryšulėlius. Kai kurie yra be kepurių. Šeštoje gretoje a,š pastebiu einančius valstiečius. Vienas jų, kurio apžėlęs veidas ir juoda ilga sermėga išsiskiria melsvose miglose, yra aukštas stambus vyras. Jis žengia tvirtai, atmetęs į priekį kaktą, lyg didingas pranašas. Jo rankose nėra ryšulėlio. Iš kažkur atklydęs rytmečio šviesos pluoštas nukrenta ant jo veido, ir aš pastebiu jo lūpas, virpančias lūpas, galbūt kuždančias maldos ar atsisveikinimo žodžius. Kai kurie kaliniai maišelius turi prisirišę ant pečių, o rankose laiko klumpes ir eina basi. Seni ir jauni, ir septyniolikamečiai vaikai, ir paliegę senukai — visi vienoje tūkstantinėje voroje. Iš paskos juos lydi raiti kareiviai, rėkdami ir plūsdami atsiliekančiuosius. Vora praslenka, palikdama širdį veriantį kaukšėjimą.
Tokia yra lietuvių tautos ėdikų tiesa, jų pažadai, jų saldūs užtikrinimai. Dabar jie masiškai tuština kalėjimus, kad būtų kuo daugiau vietas naujų masinių suėmimų aukoms.
* * *
Universitete įvairiomis progomis yra rengiami mitingai, kurių metu į studentus kalba žymiausieji komunizmo skelbėjai Lietuvoje: Gedvilas, Paleckis, Preikšas ir kiti. Čia jie nesivaržydami puola jaunimą dėl netarybinės laikysenos, dėl nenoro įsijungti į „atkuriamąjį tarybų Lietuvos darbą“. Jie perspėja studentus, kad partija ir vyriausybė negalės ilgiau kęsti tokios laikysenos, kad atėjo pats laikas „susiprasti ir prisidėti prie bendro darbo“. Jie įsakmiai pabrėžia, kad „laukti amerikiečių ar anglų išvadavimo yra ne tik kad didžiausia nesąmonė, bet kartu pražūtis tiems, kurie puoselėja tokius troškimus“. Per kiekvieną mitingą ant studentų kaip iš maišo byra kaltinimai ir grasinimai, lyg tik jie vieninteliai, o ne visa lietuvių tauta būtų priešiška bolševikiškiesiems okupantams. Po grasinimų Paleckis ir jo kompanijonai kelia studentams reikalavimus ir įvairius įpareigojimus. „Kuo jūs galite įrodyti savo tarybinį susipratimą, savo meilę brangiajai Lietuvai ir josios didžiausiam bičiuliui draugui Stalinui“, — kalba jie mokslo metams pasibaigus. „Jūs žinote, kad buržuaziniai nacionalistai savo ideologija nuodija kaimo žmonių sąmonę, jie sėja ten neapykantą tarybų valdžiai, todėl jūsų uždavinys, nuvažiavus j savo gimtąjį sodžių, atitaisyti tai, ką žmonių sąmonėse sugriovė buržuazinė ir fašistinė ideologija, jūsų pareiga ugdyti savo tėvų, giminių, savo kaimynų širdyse meilę mūsų partijai, jūs turite kaimo žmogui parodyti tikrąjį tarybinės santvarkos veidą, josios privalumus ir laimėjimus, kurie yra didžiausi pasaulyje“. Taip jie neparausdami išdrįsta kalbėti tiems jauniesiems lietuviams, kurių krūtinėse liepsnoja neapykanta bolševikų smurtui, kurie dar labiau, negu jų tėvai bjaurisi tuo melu, kurį skleidžia komunistinė propoganda.
* * *
Pasyvus studentijos pasipriešinimas yra labai ryškus. Kai bolševikai iš studentų reikalauja įtikėjimo į marksizmo stalinizmo stabus, studentai 4 tai atsiliepia savo dar gilesniu tikėjimu į Dievą, prisirišimu prie Bažnyčios (pažymėtina, kad ir ateistinių nuotaikų jaunimas stropiai lanko pamaldas), kuri dabar yra jiems vienintelė užuovėja ir nusiraminimo šaltinis. Nuo Aušros Vartų ir iš Šv. Jono bažnyčios kiekvieną sekmadienį gaudžia galingos, jaunimo giedamos giesmės, užliedamos didžia tikėjimo srove siauručius Vilniaus skersgatvius, įžiebdamos praeivių (jie sustoja ir klausosi) širdyse vilties kibirkštį, keldamos pavergėjams nerimą.
Vasaros metu bolševikai sugalvoja pamaldas trukdyti privalomosiomis sekmadieninėmis talkomis. Sekmadieninės talkos, kurių metu žmones varo prie griuvėsių, kaip tyčia yra rengiamos nuo 9 iki 1 valandos. Visi, kurie neina yra griežtai baudžiami, o studentai šalinami iš universiteto. Talkų metu nieko gero nėra padaroma, keli plytgaliai perkeliami iš vienos vietos į kitą, tačiau bolševikams rūpi visai kita — atpratinti žmones nuo šventadieniško susimąstymo ir maldų.
Kai gegužės pirmosios dieną visi Vilniaus pastatai „pasipuošia“ raudonomis vėliavomis ir skraistėmis, kai įstaigų balkonai ir langai lūžta nuo didžiausių marksizmo kūrėjų galvų, toks didelis pastatas, kaip studentų Tauro bendrabutis turi tik vienintelę „puošmeną“ — pusės metro pločio Lenino atvaizdą: kreivai pakabintą, o pats Leninas taip pirkliškai šypsosi paveiksle, kad net raudonarmiečiai eidami pro šalį juokiasi. Suimamas bendrabučio administratorius.
Iš komjaunimo juokiamasi ir į komjaunuolius žiūrima kaip į parsidavėlius. Universitete komjaunimas, nors partija tiesiog spirte spiria studentus, beveik neegzistuoja. Yra keliolika studentų komjaunuolių daugiausia su nelietuviškomis pavardėmis. Bendrabutyje ant skelbimo lentos komjaunuolių atsišaukimai neišbūna nė vieno pusvalandžio. Kas juos nuplėšia, tai yra mįslė NKVD agentams, kurių bendrabutyje netrūksta.
Komunistai įsitikina, kad nei pažadais, nei viliojimu, nei glostymu, nei grasinimais nepatrauks jaunimo savojon pusėn. Jie atvirai ima kalbėti (ir „Tiesos“ redakcijoje išgirstu tokius priekaištus), kad studentija yra nepagydomai užkrėsta buržuazinių idėjų. Todėl 45 metų viduryje „prieš lietuviškąją valdininkiją, nukreipta valymo operacija savo žudikišku pjautuvu paliečia ir studentus. Iš mano pažįstamų suimami broliai Miniai, nors jų tėvas yra iš tiesų socialistinių pažiūrų žmogus, bet ir jis, džiova sergąs, su savo sūnumis patenka į Lukiškių kalėjimą.
Naktimis studentų bendrabutyje vyksta kratos ir dokumentų tikrinimas. Vieną vasaros popiet}, apsupę bendrabutį, įsiveržia enkavedistai ar nori suimti trečiame aukšte gyvenančius paskutiniojo kurso medikus. Studentai priešinasi. Vienas medikų sprunka laiptais žemyn ir pasislepia rūsyje. Enkavedistai seka iš paskos, jieško įeina į tamsų rūsį ir šaudo į visas kertes. Jų kulka pataiko į pasislėpusį studentą. Netgi paprasto žmogelio, bendrabučio sargo, kuris yra labai mylimas studentų tarpe, bolševikai nepalieka ramybėje. Ir jį suima.
Per tas dienas Tauro bendrabutis visiškai praretėja. Daugumas studentų, pasiėmę savo būtiniausius daiktus, sutemų metu pasišalina iš bendrabučio ir slapstosi mieste pas pažįstamus, o kurie jų neturi, tai bent miesto griuvėsiuose — ten yra saugiau ir daugiau laisvės.
***
Zimanas — vyriausioji komunistų propagandos galva Lietuvoje — 1945 metų rudenį perima vadovauti dvi aukštas vietas. Jis tampa „Tiesos“ redaktoriumi ir marksizmo leninizmo katedros vedėju Vilniaus nuiversitete, Partija dar labiau nori sukietinti savo propogandinę politiką krašte. Buvęs redaktorius Šarmaitis, kaip žmogus, nors iki paskutinio plaukelio atsidavęs bolševizmui, lėtas ir neryžtingas, yra nustumiamas Į kitas pareigas, sakoma, „tylaus mokslinio darbo dirbti“. Rinkiminė kampanija, kuri jau prasideda, reikalauja, kad melui vadovautų kieta ranka, su fanatiškai daužomu kumščiu. Toks yra Zimanas.
Jam atėjus, tarp redakcijos bendradarbių, kurie savo vidine laikysena stovį nuošalyje arba net pasyvioje opozicijoje, kurie savitarpyje vadina šią įstaigą bala, kyla baimė. Zimanas yra agresyvus komunistas. Norėdamas būti tikras savo bendradarbių atsidavimu, jis įrengia kadrų skyrių, kurio vedėju pastato rusą, apsitaisiusį enkavedisto uniforma. „Gabiesiems“ laikraščio rašeivoms Zimanas pažada už taiklius kovingus straipsnius, kuriuose bus demaskuojami buržuaziniai nacionalistai, gražiai pavaizduojamas naujasis „aukso“ gyvenimas Lietuvoje, mokėti didžiausius honorarus. Pvz., už propagandinę atkarpą ar vedamąjį moka iki 400 rublių, o tai yra darbininko pusantro mėnesio uždarbis. Tuo metu ir pradeda Jonas Dovydaitis Ragažiaus slapyvarde pulti Lietuvos išvadavimo kovotojus ir eilinius valstiečius už prievolių nevykdymą. Zimanas įsako savo bendradarbiams bet kuria kaina išplėšti pasisakymus laikraščiui iš. tų Lietuvos inteligentų, kurie nepasitraukė į vakarus, bet dabar savo neveidmainišku tylėjimu traukias nuo komunizmo.
— Dauguvietis, Matulis, Bieliukas, Vabalas-Gudatis, Korsakas — ne, ne ... šitų įžymybių pasisakymai manęs nevilioja. Kiekviena proga jie buvo spausdinami ir taip atrodo, kad tik jie vieni pritaria mūsų reikalui. Atneškite man Balio Sruogos ir panašių pasisakymą. Tie žmonės turi didelį pasitikėjimą tautoje, ir jų žodis mūsų laikraštyje būtų labai svarus ir reikšmingas rinkiminei kampanijai, — taip Zimanas kartą kalba savo reporteriams, netiesiogiai teigdamas, kad Dauguviečiai, Korsakai ir jiems panašūs jau yra parade lietuvių tautoje pagarbą ir pasitikėjimą. Tauta jų žodžiais šlykštisi.
Pas Zimaną į redakciją beveik kas antrą vakarą, atsilanko Dauguvietis. Abu „bičiuliai“ kombinuoja pjesę (Dauguvietis rašo, Zimanas iš pagrindų pertaiso), kuri vėliau pastatoma Vilniaus dramos teatre. Nors rašoma, kad tai yra Dauguviečio veikalas, bet visi puikiai žino kad ji yra didesne dalimi Zimano parašyta (kaip vadinasi, neatsimenu, berods „Žmonės audroje“ ar panašiai).
Prieš pačius rinkimus, 1946 metų sausio pabaigoje, eina kalbos mieste, kad bolševikai yra pasirengę, jeigu tik rinkimai bus boikotuojami, imtis keršto priemonių — išvežti Rusijon 20.000 jaunimo. Sunku pasakyti, ar tai yra tik bolševikų paskleistas gandas, norint įbauginti žmones rinkimų išvakarėse, ar iš tikrųjų naujasis smūgis, okupantų ruošiamas lietuvių tautai. Šiaip ar taip, apie tai kalba ne tik netarybiniai žmonės paslapčiomis, bet ir patys komunistai, kaip kad „Tiesos“ red. pavaduotojas Karosas. Jo žodžiais, lietuvių jaunimas daro didelę klaidą, nestodamas į komjaunimą. Reikia imti pavyzdį iš latvių, kur dauguma jaunimo tapo komjaunuoliais. Po šio samprotavimo Karosas kai kam pakužda apie artėjančius suėmimus ir apie aną minėtą tūkstantinį skaičių.
Rinkimų dieną matau, kaip Didžiojoje gatvėje du komjaunuoliai tempia už pažastų senutę moterį į rinkiminę būstinę. Gi namo ši paliegėlė moteris pargrįžta jau be palydovų. Ji negali eiti. Jai silpna. Pargriūva nualpusį ties dailės muziejumi. Praeiviai pakelia ją ir nuveda į namus, iš kurių ją grasindami buvo ištempę komjaunuoliai, sakydami, kad visa Lietuva privalo balsuoti.
Suvalkijoje valstiečiai beveik nebalsavo. Lietuva savo procentų kiekiu yra viena paskutiniųjų iš visų Tarybų Sąjungos „respublikų“. Skandalas. Lietuvos komunistai kramto nagus. Jie yra įtūžę. Lietuva „balsavo“ tik 97,9%, o kur dar 2,3%. Už šį nepriteklių, kuris tikrovėje buvo dešimteriopai didesnis (nuostabu, nežiūrint visų grasinimų ir NKVD durklų), tuoj pat po rinkimų prasideda masinis ištisų kaimų deportavimas Suvalkijoje. Aš tuo pats savo akimis įsitikinu savo pabėgimo dieną.
Kai turiu kišenėje visus suklastotus dokumentus, kurių reikia norint tapti iš Vilniaus (pagal Maskvoje pasirašytą lietuvių lenkų sutartį) besievakuojančiu lenku, su didžiausiu nekantrumu laukiu transporto dienos. Kovo pradžioje jau esu su lagaminais stotyje. Apie tūkstantis lenkų repatrijantų, kurie taip pat džiaugiasi galėdami palikti šitą pragarą, laukia vagonų. Naktį suliepsnoja laužai. Žmonės šąla, vaikai klykia, tačiau rusai vagonų nesiskubina atvežti. Prasėdime lauke 48 valandas. Iš geležinkeliečių sužinau, kad toliau nuošalėje stovi transportas su žmonėmis iš Suvalkijos, kuriuos rusai deportuoja į Sibirą. 70 vagonų! Tai yra demokratiškiausių pasaulyje rinkimų rezultatas. Vargšė mano Lietuva, vargšė mano Suvalkija, kurioje aš gimiau ir praleidau savo vaikystės pirmąsias dienas. Išveš žmones, iškirs miškus, išdegins sodybas, nualins laukus ir daržus ir šauks pasauliui — visa Lietuva džiaugiasi tarybiniu laimingu gyvenimu.