antradienis, lapkričio 25, 2008

Liūdna ir pikta ant savęs

Šiandien pagaliau nuėjom pažiūrėti „Vicky Cristina Barselona“ – puikuma(!), po kurios norėjosi prisėsti ir pašnekėti, kaip kad po kokios pjesės, tradicija yra, išgerti po taurę vyno. Sedėjom su graiku, kalėdinį alų gurkšnodami ir literatūrą/kinematografiją apkalbinėdami, kaip, eilini syki, šovė mintis apsakymo siužetui. Užsirašiau ant čekio pagrindines mintis, tačiau pykstu, jog negaliu to griebtis dabar – neatliktos pareigos ausyse spengia... O šmaikščiausia tai, jog šis prigimtinis dualizmas, perėjus į kitą barikadų pusę, verstų lygiai taip pat idealizuoti alternatyvą! Žinau aš tai, ar manau, kad suvokiu – skirtumas niekinis, neapsisprendimas ir bandymas sėdėti ant kelių kėdžių, vienu metu, automatiškai tai suoponuoja. Iš kitos pusės: „What's true for the group is also true for the individual. It's simple: Overspecialize, and you breed in weakness. It's slow death.“

Komentarų nėra: