sekmadienis, lapkričio 30, 2008

You and I are the same. We kill out of indifference, out of love sometimes, but never out of hate.

Kažkur skaičiau (ar išgirdau) mintį, jog ateina momentas, kai gyvenimas nustoja duoti ir pradeda atsiimti. Vietoje pirmų kartų atsiranda paskutiniai: paskutinį kartą matei artimą žmogų, paskutinį kartą lankeisi mieloje vietoje, paskutinį kartą… Šis lūžio taškas mane gąsdina tuo labiau, kuo geriau horizonte jį galiu įžvelgti… Gal tada išeitis yra pasinerti į atsiminimus, kaip kad aš realybę mainau į fantazijų pasaulį, tačiau nuojauta kirba, kad geriausiu atveju, tai tik placebas...

ketvirtadienis, lapkričio 27, 2008

Pradėjau galvoti

Jog tokiam tynginiui, kaip aš, gal ir visai praverstų šis robotukas. Kaina kandžiojasi - tačiau grindys užtat švarios :)

trečiadienis, lapkričio 26, 2008

Bruno Schultz - mėgaujuosi!

"Ah! how little did they demand from reality! They had everything within themselves, they had a surfeit of everything in themselves. Ah! they would be content with a sawdust Pierrot with the long-awaited word to act as a cue for their well-rehearsed roles, so that they could at last speak the lines, full of the sweet and terrible bitterness, that crowded to there lips exiting them violently, like some novel devoured at night, while the tears streamed down there cheeks"


"Deprived of all initiative, indulgently acquiescent, pliable like a woman, submissive to every impulse, it is a territory outside any law, open to all kinds of charlatans and dilettanti, a domain of abuses and of dubious demiurgical manipulations. Matter is the most passive and most defenseless essence in cosmos. Anyone can mold it and shape it; it obeys everybody. All attempts at organizing matter are transient and temporal, easy to revers and to dissolve. There is no evil in reducing life to other and newer forms. Homicide is not a sin. It is sometimes a necessary violence on resistant and ossified forms of existence which have ceased to be amusing. In the interests of an important and fascinating experiment, it can even become meritorious. Here is the new starting point of a new apologia for sadism."

Re:

Perskaičiau tą ketverto įrašą ir šyptelėjau sau – savam stiliuje anas :) Bet užkliuvo vienas sakinys, kurį anksčiau jau esu girdėjęs: „Pinigus reikia gerbti. Net ir vieną centą radęs privalai pakelti.“ Mano girdėtoje versijoje, tampi nevertas cento, jei jo nepakeli, tačiau idėja ta pati. Nu nežinau kaip jums, tačiau man, tokiam požiūryje „something smells fishy“.

(Nu va ir vėl, buvau prirašęs porą pastraipų, tačiau ištrinu – ne egzibicionizmo fazė man dabar tikriausiai. Tačiau jaučiu, kad ir vėl kaupiasi. Gerai...)
PS.: sedo, ar žinai dar kokių artscenikų blogų? (pukomuko, o ir paties išskiriant, savaima suprantama... :) )

antradienis, lapkričio 25, 2008

Šiandien, beeinant nuošalia gatvele namų link, radau besimėčią šimto kupiūrą. Nieko čia įdomaus kaip ir, tačiau nustebino mane patį kilęs pasidygėjimo jausmas, tuo banknotu, artais pačiu savim; užsimaniau po dušu palysti...

Liūdna ir pikta ant savęs

Šiandien pagaliau nuėjom pažiūrėti „Vicky Cristina Barselona“ – puikuma(!), po kurios norėjosi prisėsti ir pašnekėti, kaip kad po kokios pjesės, tradicija yra, išgerti po taurę vyno. Sedėjom su graiku, kalėdinį alų gurkšnodami ir literatūrą/kinematografiją apkalbinėdami, kaip, eilini syki, šovė mintis apsakymo siužetui. Užsirašiau ant čekio pagrindines mintis, tačiau pykstu, jog negaliu to griebtis dabar – neatliktos pareigos ausyse spengia... O šmaikščiausia tai, jog šis prigimtinis dualizmas, perėjus į kitą barikadų pusę, verstų lygiai taip pat idealizuoti alternatyvą! Žinau aš tai, ar manau, kad suvokiu – skirtumas niekinis, neapsisprendimas ir bandymas sėdėti ant kelių kėdžių, vienu metu, automatiškai tai suoponuoja. Iš kitos pusės: „What's true for the group is also true for the individual. It's simple: Overspecialize, and you breed in weakness. It's slow death.“