sekmadienis, rugpjūčio 31, 2008

Mėnesiena

Kai vakarais Merso vaikštinėdavo gatvėmis ir su pasididžiavimu žiūrėdavo, kaip Martos veide blizga čia šviesos, čia šešėliai, viskas jam atrodė nuostabiai lengva, net jo jėga ir drąsa. Jis buvo dėkingas Martai už tai, kad ji viešai, greta demonstruodavo tą grožį, kuriuo kasdiena jį užliedavo it subtiliausiu svaigalu. Jie Marta būtų pilka pelė, jis ne mažiau kentėtų, nei matydamas ją laimingą tenkinant vyrų geidulius. Merso džiaugėsi, kad įžengė su ja šį vakarą į kino salę prieš pat seanso pradžią, kai ji jau buvo beveik pilna. Marta ėjo priešais jį, lydima susižavėjimo kupinų žvilgsnių, demonstruodama savo gėlių ir šypsenų veidą ir laukinį grožį. Jis, laikydamas rankoje fetrinę skrybėlę, jautėsi nežmoniškai pakylėtas, vidujai suvogdamas savo eleganciją. Nutaisė abejingą ir rimtą miną. Buvo perdėtai mandagus, pasitraukė į šalį, praleisdamas lydinčią kontrolierę, nuleido Martos kėdę jai dar nespėjus atsisėsti. Ir ne tiek iš noro pasirodyti, kiek iš dėkingumo, kuris tvindė jam širdį ir pripildė jį meilės visiems žmonėms. Ir arbatpinigių kontrolieriai davė pernelyg dosniai kaip tik todėl, kad nežinojo, kaip sumokėti už savo džiaugsmą, ir kad šituo kasdieniniu mostu jis garbino dievybę, kurios žėrinti šypsena žvilgėjo akyse it aliejus. Per pertrauką, kai vaikščiojo veidrodžiais išmušta fojė, sienos jam atspindėjo jo laimę, užliedamos salę elegantiškais ir virpančiais vaizdais drauge su tamsiu jo siluetu ir šviesiais drabužiais vilkinčios Martos šypsena. Merso, žinoma, patiko taip regimas jo veidas, ties cigaretę virpanti burna ir aiškiai juntamas šiek tiek įkritusių akių karštis. Apskritai vyro grožis atspindi jo vidines tiesas ir pomėgius. Bet ką tai reiškia, palyginti su nuostabiu moters veido bergždumu? Merso, pataikaujantis savo tuštybei ir besišypsantis savo demonams, tai puikiai žinojo.
Vėl grįžęs į salę pagalvojo, jog vienas niekada neidavo pasivaikščioti per pertrauką, verčiau rukydavo ir klausydavosi lengvos muzikos plokštelių, kurias tuomet leisdavo. Šįvakar žaidimas vyko toliau. Visos progos ištęsti jį, atnaujinti buvo geros. Bet sėsdamasi Marta linktelėjo atsakydama už kelių eilių ją sveikinančiam vyrui. Merso, irgi pasisveikinusiam, pasirodė, kad jis pamatė vos įžvelgiamą šypseną vyro lūpų kampučiuose. Atsisėdo nepastebėjęs, kad Marta uždėjo ranką jam ant peties, kad kažką pasakytų, o prieš minutę būtų tai džiugiai suvokęs kaip naują jo galios jai įrodymą.
-    Kas jis? – paklausė Merso, laukdamas, kad ji kaip niekur nieko paklaus „Kas?“, kaip netrukus ir atsitiko.
-    Tu juk puikiai žinai. Tas vyras...
-    O, - prabilo Marta ir nutilo.
-    Taigi?
-    Taubūtina žinoti?
-    Ne, - atsakė Merso.
Jis grįžtelėjo. Vyras buvo įsmeigęs akis į Martos sprandą, bet jo veide niekas nekrustelėjo. Buvo gana dailus, su gražiomis labai raudonomis lūpomis, nors akys – neišraiškingos. Merso pajuto, kaip kraujo banga užplūdo smilkinius. Priešais pajuodusį jo žvilgsnį žvilgančios idealios aplinkos, kurioje vyriškis gyveno jau kelios valandos, spalvos staiga apsinešė suodžiais. Kam jam reikėjo išgirsti, ką ji atsakys. Jis buvo tikras, kad tas vyras miegojo su Marta. Ir mintis apie tai, ką jis galėjo pataliukais pagalvoti, augo jame lyg kokia panika. Užplūstas tų pačių minčių, Merso puikiai žinojo ką: „Gali sau puikuotis...“ Nuo minties, kad tas vyras tą pačią sekundę išvydo būdingus Martos judesius ir kaip ji pasitenkinimo akimirka užsidengia ranka akis, nuo minties, jog tas vyras irgi mėgino nustumti jos ranką, kad išvystų sujauktą tamsių dievų susitvenkimą moters akyse, Merso pajuto, kaip viskas jame susipurė, ir jo užmerktos akys pritvinko siuto ašarų, kai salėje paskelbė, jog seansas vėl prasideda. Jis pamiršo Martą, kuri buvo vien tik dingstis jo džiaugsmui, dabar ji įkūnijo jo pyktį. Ilgai sėdėjo užsimerkęs, ir atsimerkė tik ekranui įsižiebus. Apsivertė kažkoks automobilis ir, visam orkestrui nuščiuvus, vienas ratas dar sukosi iš lėto, įtraugdamas į savo atkaklią kreivę visą tą gėdą ir pažeminimą, kuris susitelkė įtūžusioje Merso širdyje. Bet būtinybė panaikinti visas abejones, plaukusi iš vidaus, vertė užmiršti orumą.
-    Marta, jis buvo tavo meilužis?
-    Taip, - atsakė ji. – Bet filmas man įdomus.
Mhm vasara baigėsi - atostogos prasideda! Nu OK, ne visai atostogos, tačiau apie tai gal kada vėliau. Blogo įrašai vėl atsiras dažniau nuo spalio, rugsėjis mano bus praleistas lėktuvuose, mašinuose ir, gal net, laivuose... CU