trečiadienis, liepos 16, 2008

Visiškai pieviškas įrašas:/

Sėdžiu ir laukiu kol prasidės darbo diena normaliems žmonėms, kad galėčiau užbaigti savo nenormaliąją. Greičiausiai laikas bėga ne kai dirbi rimtus darbus, bet kai niekais užsiiminėji, pvz pasineri į Google Reader atplaukiančių naujienų, nuomonių ir visiškų nesąmonių srautą. Taip užkliuvo akis už neperseninusiai ekranizuoto Chuck Palachniuk „Choke“ treilerio. Negaliu pasakyti, kad labai suintrigavo, tačiau nusprendžiau, jog vis tiek peržiūrėsiu dėl dviejų priežasčių: nes tai mažabiudžetis, nepriklausomas filmas (ai simpatizuoju aš jiems iš principo), ir kad galėčiau palyginti įspūdžius su knyga. Tačiau, kaip kad dažnai mano įrašuose pasitaiko, ne apie pradinį įrašo išeigos tašką noriu rašyti. Ši knyga sukėlė prisiminimų eilę, kuriuose bandžiau nesėkmingai surasti bendrą vardiklį, bet neįstengęs (gal kiek pavargęs būsiu), paliesiu sąmonės srautą iš praėjusių metų.
Lisabona, paskutinė mano apsilankymo diena. Visą rytą prasėdėjau parke siurbdamas limonadą, rašinėdamas nesąmones į savo užrašų knygutę (iš kurių vėliau šioks toks apsakymas susidėjo), bendraudamas su čiabuviais, atėjusiais pasisėdėti, paalkoholiauti, ar tiesiog ieškančiais iš ko cigarečių nugręžti. Visą rytą ta knyga gulėjo mano kuprinėje nepaliesta, nors buvau apsisprendęs, jog iki išvykimo iš Portugalijos ją suvalgysiu. Atsiverčiau tik pavakaryje, grįžęs į ‚jaunatvinį bardaką‘ (ta prasme youth hostel – išverskite, kad jau tokie gudrūs :P ) su keliais vyno buteliais. Lounge jau buvo prisirinkę žmonių: gal keturios italės, trys prancūzai ir šiaip bilenko ir bilenkiek – tikrai virš tuzino. Visi jie, lengvai pasibarstę po kampus, bendravo savo kompanijose. Aš pats, būdamas ne ypatingos nuotaikos (dėl dabar šypseną keliančių priežasčių), susirangiau ant kėdės ir, atsikimšęs vyną, įsigilinau į knygą. Po gerų dešimties minučių lounge publika ėmė į mane šnairuoti, mat aš įnikau prunkšti ir krizenti (spėju vynas neapsunkino nuotaikos prašviesėjimo), dar po dešimties, kai jau mano krizenimas sporadiškai pereidavo į juoką, žmonės pradėjo šypsotis į mane žiūrėdami (kas mane tik dar labiau linksmino!), vakarui įsilingavus, visi sėdėjom prie bendro stalo, o knyga keliaudavo į to rankas, kas sugebėdavo raiškiausiai skaityti, pro nuolatinius juoko priepuolius...
Kitas epizodas iš, vėlgi paskutinės, nakties NY praleistos, vėlgi, janatviniame bardake, kuriame susimečiau su danų grupele. Ot tai, atrodo perskrendi per vandenyną vien tam, kad leistum laiką su tais pačiais daniokais! Nu bet šitie buvo meno žmonės, tai su jai pasilinksminom iš peties galiausiai, o čia noriu paminėti tik vieną epizodą iš to vakaro. Kaip kad dažnai būną tokių susėdimų metu, išsekus pradinėms pažintinėm temom, jei tik yra pakankamai proto vengti visokių kontraversiškų temų, kaip kad ‚jūs visi durni‘, lengviausias kelias griebtis anekdotų. Taip ir tada, vienas per kitą veržėmės, vos ne pertraukinėdami, jei jau pasakojamasis buvo girdėtas. Galiausiai viskas baigėsi anekdotu apie du bebrus. Tie, kas su juo pažystami, žino kad jis ilgokas ir gana vingiuotas, tik pačioje pabaigoje surišantis visus palaidus galus į vieną šmaikštą, taip ir aš tada, su lengvu rūpesčiu jį pasakojau, mat kuo toliau, tuo labiau jų akyse atsispindėjo abejonė – ‚what the hell is he talking about?‘ Tačiau tą vakarą šis anekdotas atsiskleidė visa savo sprogstamąją juoko galia, vos užbaigus paskutinius žodžius – iš pradžių aš tik šypsojausi, žiūrėdamas kaip jie leipsta, paskui jau pradėjau juoktis iš to, kaip jie juokiasi, galiausiai manau nei vienas iš mūsų nesuprato, kodėl mes, praėjus gerom 15 minučių, vis dar negalime sustoti juoktis už pilvų susiėmę... O ir visą likusį vakarą, niekados neužbaigiamas sakinys ‚No you should have see a guy, two weeks ago...‘, sukeldavo isterišką juoką...
Tai va, apie ką aš čia? Greičiausiai apie juoką, juk nuo komedijos kaip ir pradėjau, apie juokus tik ir tekalbėjau, tačiau nuojauta kužda, kad ne tik. Kaip ne kaip, teko skaityti straipsnį, kur teigė, kad juokas ir humoro jausmas yra evoliucijos metu išsivystęs socialinių įtampų sumažinimo mechanizmas. Tai ar šiame kontekste žiūrėti komediją vienam nėra gana absurdiška? Nežinau, tyngiu galvoti...

1 komentaras:

Laurynas rašė...

Anekdotas apie du bebrus? Negirdėjau tokio, papasakosi :)