ketvirtadienis, liepos 10, 2008

Gyvenimas su deadline ant nosies...

Jau beveik mėnuo praėjo nuo paskutinio mano įrašo. Įnikęs į darbus esu visa galva (ok ok, tinginiauju irgi bilenkiek... ). Artėjančios projektų deadlines verčia mano skrandį susitraukinėti. Neturiu aš reikalingų savybių gyventi ramia širdimi. Vat prisimenu vieną kursioką, su kuriuo įstojom į universitetą vienu metu – jis dievų palaimintas yra žmogus. Kai aš baigiau bakalaurą, jį pagaliau perkėlė į antrą kursą – neįsivaizduoju kiek kartų jam teko išsiiminėti skolų lapelius, kiek kartų jis už jas susimokėjo ir kiek kartų, egzaminui pasibaigus, priduodavo tuščią lapą, tačiau visada buvo kalti kiti: tai dėstytojai, kurie specialiai jį sukirtinėja užduodami klausimus, kurių atsakymų jis nežino, tai sekretorės, kurios neleidžia penktą kartą perlaikyti egzamino, tai dekanas, kuris neperveda į antrą kursą su šešiomis skolomis – palaimintas jis, man taip neišeina... Norėtųsi kaltę versti ant kitų žmonių, tikiu kad tada tikrai geriau jaustis būtų, tačiau tiesa bado man akis ir neišeina sau meluoti. Blogiausia kai nežinia gniaužia gerklę, gali tada nors sienomis lipti, nagus graužti ar bandyti užsimiršti, vis tiek niekas nepadeda. Mintys, kur buvusios, kur ne, tuoj pat grįžta prie problemos, kaip kad nubaidytos musės, vėl sutupiančios ant suvažinėtos katės lavono. Kuo ilgiau išliekama šioje pasyvioje būsenoje, tuo labiau baimė stiprėja ir graužia – vienintelis variantas yra nutraukti ją aktyviu veiksmu. Čia labai tinkama būtų citata iš Stefan‘o Zweig‘o apsakymo „Baimė“, deja šią knygą („Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo“) į Milaną Symka išsivežė ir iki šiol neatpaštuoja (Symka, čia toks labai jau akivaizdus namiokas iš mano pusės :P ). Žmogus, veikiamas baimės, yra linkęs jos nusikratyti bet kokia kaina, tačiau čia ir glūdi visi spąstai – labai jau sunku išlikti kritiškam ir teisingai įvertinti veiksmą tokioje emocinėje būsenoje. Nu gi pagyvensiu ir pamatysiu, kaip su dabartiniais iššūkiais pavyks man susitvarkyti... Linkėjimai iš laboratorijos linksmai praleiskite vasarą :)


PS.: dabar autobusuose skaitau Jurgio Kunčino „Tūlą“ – visiškas malonumas! Pvz trumpa citata, puikiai atskleidžianti autoriaus subtilią ir lengvą ironiją: „Kažkuri Daševskos duktė vėl pagimdė (Viešpatie, vos nepasakiau – atsivedė!) dar du vaikučius – teko mikliai nešti muilą.

Komentarų nėra: