šeštadienis, gegužės 24, 2008

Raison d'être

Karnavalas Aalborge – malonumas žiūrėti į tą masę žmonių! Vieni nusitašę miega ant pievos, kiti bando sažavėti savo kostiumais, dar kiti, tiesiog chill out‘ina... Lengvas side note‘as, šis karnavalas puiki proga patapti pedofilu – keturiolikinės/penkiolikinės mergaitės demonstruoja savo kūnus su išprievartaujančiu lipido egzibicionizmu.. tačiau ne apie tai šis įrašas. Jis apie tai, ką žmogus turi daryti... Istorija paprasta – žingsniuoju aš iš maskarado, norėdamas parsirasti namo ir atsigauti prieš vakarinę dalį (neplanuotai ir šiandien turėjau filmuoti „Vimoroz“ pasirodymą, todėl šiek tiek nuvargęs ir per anksti pakeltas buvau), kaip sutinku vieną pažystamą prancūzą. Susipažinome mes irgi įdomiai. Praeitą vasarą, kažkokio koncerto metu, nufotografavau jį ir jo sūnų. Dar po poros mėnesių pagaliau jam nusiunčiau nuotrauką ir maniau, kad jau basta. Tačiau prieš pusmetį, pasigauna jis mane partyje ir pradeda dėkoti už tą nuotrauką, kuria pasirodo jo tėvai atsispausdino 20x40 ir pasikabino livingroome :) Baisiai jis tada reiškė padėką, o ir kas kart susitinkant, spaudžia ranką, tarsi būčiau koks karo bičiulis. Tačiau taip, pamatau jį gatvėje iš tolo – rankos į viršų, kojos trypia įsivaizduojamą šokį. Galiausiai gaunu alaus ir prisėdu su jo draugais ant šaligatvio. Gal tik vieną sakinį tespėjome persimesti, kaip kitoje gatvės pusėje, pastebiu moterį, apsirengusią fėjos/angelo kostumu, sėdinčią vienui vieną tokioje išraiškingoje kančios pozoje, kad aš iškarto ją įvardinau „the fallen angel“. Nežinau kodėl, tačiau perėjau gatvė, pritūpiau prie jos ir paklausiau „are you ok?“ Ašaros rieda pas ją kaip pupos, akys spinduliuoją tokį skausmą, kad net fizižkai ant savęs jausti galima – „Yes Im fine..“ bando sakyti, taičau užsikūkčioja...

Prašnekėjom gerą valandą, pirmiausiai sunkiai – natūralu, kai visiškai svetimas žmogus prie tavęs prieina.. Kalbėjom daug, pvz. apie danų kultūrą, jog taip niekas jos net nepaklausė, verkiant viduryje centrinės miesto gatvės, ‚kas tau yra?‘, tuo labiau, jei ji būtų pasakius, kad ji ka tik turėjo persileidimą, bet kas būtų pabėgęs. Kalbėjom kol ji nustojo verkti, tada pradėjo šypsotis, galiausiai juokėsi... Ne už ilgo atėjo jos draugės ir aš atsisveikinau. Bet nueidamas bandžiau suskaičiuoti tuos kartus, kai man žmonės atvėrė širdį, kai pasakė tai, ko dar niekam nėra sakę – pirštų neužteko... turiu omenyje įskaičiuojant kojų... Gal iš manęs mokslininkas niekad ir nesigaus, tačiau jaučiu, jog sugebėjimas surasti kontaktą su žmonėmis, yra vertesnis, nei bet kuris iš mano aukštojo išsilavinimo diplomų...

Komentarų nėra: