penktadienis, gegužės 30, 2008

Kosmosas ir lietuviški runkeliai


Smagi socialinė reklama šiaip, o ir su paskutinės mergaitės svajone aš pilnai solidarizuojuos. Dėje... ESA (European Space Agency) gegužęs 19 atidarė registraciją, naujiems kandidatams į astronautų pozicijas - tai bus tie išrinktieji, kurie skraidys į ISS (International Space Station) ir gal net į Marsą! Dėje dėje, lietuvių tame tarpę net ir teoriškai negali atsirasti. Čia ne vien dėl tokių 'Prūnskieniškų' debilų, kurie įsitikinę, kad lietuviams tik nosimi rūnkelių laukus verta arti, tačiau ir dėl flegmatiškų apsukų akademinės bendruomenės, kuri dar tik pradeda svarstymus, ar verta Lietuvai į ESA gretas stoti. Pikta ir gėda man - nors imk ir atsisakyk pilietybės, emigruok į kokią UK ir, tokiu būdu, bandyk įsilieti į kosminę programą. Juk dabar, dėl Lietuvos pilietybės, negaliu įsidarbinti net ir researcher'iu :( Net ir jei dabar Lietuva pradėtų derybas dėl įstojimo, procesas užtruktų minimum 8 metus. Šmaikštaujam mes kad estai yra flegmos, dėje dėje, Estija jau priėmusi sprendimą ir stojimo procesas vyksta...

šeštadienis, gegužės 24, 2008

Raison d'être

Karnavalas Aalborge – malonumas žiūrėti į tą masę žmonių! Vieni nusitašę miega ant pievos, kiti bando sažavėti savo kostiumais, dar kiti, tiesiog chill out‘ina... Lengvas side note‘as, šis karnavalas puiki proga patapti pedofilu – keturiolikinės/penkiolikinės mergaitės demonstruoja savo kūnus su išprievartaujančiu lipido egzibicionizmu.. tačiau ne apie tai šis įrašas. Jis apie tai, ką žmogus turi daryti... Istorija paprasta – žingsniuoju aš iš maskarado, norėdamas parsirasti namo ir atsigauti prieš vakarinę dalį (neplanuotai ir šiandien turėjau filmuoti „Vimoroz“ pasirodymą, todėl šiek tiek nuvargęs ir per anksti pakeltas buvau), kaip sutinku vieną pažystamą prancūzą. Susipažinome mes irgi įdomiai. Praeitą vasarą, kažkokio koncerto metu, nufotografavau jį ir jo sūnų. Dar po poros mėnesių pagaliau jam nusiunčiau nuotrauką ir maniau, kad jau basta. Tačiau prieš pusmetį, pasigauna jis mane partyje ir pradeda dėkoti už tą nuotrauką, kuria pasirodo jo tėvai atsispausdino 20x40 ir pasikabino livingroome :) Baisiai jis tada reiškė padėką, o ir kas kart susitinkant, spaudžia ranką, tarsi būčiau koks karo bičiulis. Tačiau taip, pamatau jį gatvėje iš tolo – rankos į viršų, kojos trypia įsivaizduojamą šokį. Galiausiai gaunu alaus ir prisėdu su jo draugais ant šaligatvio. Gal tik vieną sakinį tespėjome persimesti, kaip kitoje gatvės pusėje, pastebiu moterį, apsirengusią fėjos/angelo kostumu, sėdinčią vienui vieną tokioje išraiškingoje kančios pozoje, kad aš iškarto ją įvardinau „the fallen angel“. Nežinau kodėl, tačiau perėjau gatvė, pritūpiau prie jos ir paklausiau „are you ok?“ Ašaros rieda pas ją kaip pupos, akys spinduliuoją tokį skausmą, kad net fizižkai ant savęs jausti galima – „Yes Im fine..“ bando sakyti, taičau užsikūkčioja...

Prašnekėjom gerą valandą, pirmiausiai sunkiai – natūralu, kai visiškai svetimas žmogus prie tavęs prieina.. Kalbėjom daug, pvz. apie danų kultūrą, jog taip niekas jos net nepaklausė, verkiant viduryje centrinės miesto gatvės, ‚kas tau yra?‘, tuo labiau, jei ji būtų pasakius, kad ji ka tik turėjo persileidimą, bet kas būtų pabėgęs. Kalbėjom kol ji nustojo verkti, tada pradėjo šypsotis, galiausiai juokėsi... Ne už ilgo atėjo jos draugės ir aš atsisveikinau. Bet nueidamas bandžiau suskaičiuoti tuos kartus, kai man žmonės atvėrė širdį, kai pasakė tai, ko dar niekam nėra sakę – pirštų neužteko... turiu omenyje įskaičiuojant kojų... Gal iš manęs mokslininkas niekad ir nesigaus, tačiau jaučiu, jog sugebėjimas surasti kontaktą su žmonėmis, yra vertesnis, nei bet kuris iš mano aukštojo išsilavinimo diplomų...

penktadienis, gegužės 23, 2008

Vizija į Europa

Netyčio sužinojau, kad vyko pusfinalis - šiaip visiškai indifferent buvau, bet kai užmačiau pracūzų klipą, tai užsimaniau viską to atlikėjo susirasti - iš kur vizijoje tokių gerumų gali atsirasti?!

antradienis, gegužės 20, 2008

Praeitis

Yra toks animacijos rinkinys, pavadintas "Masters of Russian Animation" - 4 DVD kupini pilno džiaugsmo. Jei įdomu ir galite - nusipirkit, jei ne - galima, laužant įstatymus, susišaudyti internete... Ir taip - pakarkit mane, tačiau vis dar noriu tikėti į kūrybą dėl kūrybos. Ir (labai grubus, tačiau emocijas atspindintis išsireiškimas) "pisau ir spardžiau" aš tuos gariūninkus, nesvarbu, jog jų apyvarta yra dešimtuoju laipsniu pakelta - apribotas vertelgos mentalitetas ir tiek.


Nesigilinant kas, kaip ir už ką, įdedu vieną iš šmaikščiausių filmukų...

sekmadienis, gegužės 18, 2008

Nacionalizmas ir impotencija

Vakar minėjome Gedimino gimtadienį. Ramus buvo pasisėdėjimas iki paryčių su daug kalbų, sangrija ir vynu. Nedaug mūsų svečiavosi, bet pačiais paryčiais iš svečių telikau aš ir Donatas, kuris šiek tiek padauginęs sangrijos, jog teko man tempti jo dviratį iš Nørresundby į Aalborgo centrą. Šeštą ryto pėdinome sau ramiai, šnekėdami apie nesąmones, vis grįždami prie pradėto pokalbio, jog mano šaipymaisi iš žmonių bukumo yra blogas dalykas, kuo jis karštai stengėsi mane įtinkinti :) Nuotykis prasidėjo priėjus Studenthuset aikštę. Pirmiausiai man nuo galvos nuskrido skrybėlius ir pajutau smūgį į nugarą. Net dorai nespėjęs susigaudyti kas ir kaip, atsisukau ir automatiškai žiebiau į dantis. Iki šiol viskas vyko lyg pagal standartinį užpuolimo scenarijų, tačiau vėliau išsirutulioja įvykiai, dabar kelia man keistą šypsenos ir sumišimo derinį. Taigi, pradžioje apibūdinsiu situaciją. Esam keturiese: aš, Donatas, nelabai besiorientuojantis erdvėje, ir du danai (~27-30 metų). Vienas iš jų, su kuriuo jau spėjau apsikumščiuoti, labai panašios būsenos kaip ir Donatas, o kitam, drimba iš burnos putos, berėkiant ant mūsų– „You fucking german bastards!“. Kodėl mes patapome vokiečiais taip pat nežinau, tačiau neketinau gilintis į šias peripetijas. Dabar prasidėjo keistumai – vietoje to, kad mus pultų spardyti, jie tiesiog pašiaušė savo uodegų plunksnas ir svaidėsi keiksmais. Nu ką, jei jau suteikė šiek tiek laiko, nusprendžiau tuo pasinaudoti ir nusimečiau nuo pečių paltą su švarku – labai šie rūbai nepraktiški muštynėse, teko tą Lietuvoje dar išsiaiškinti. Susigrupavimas įvyko irgi natūraliai, Donatas ir pirmasis danas, kuriam jau buvau smogęs, stovėjo vienas prieš kitą, linguodami kaip du beržai vėjyje, o aš su antruoju pradėjau sukti ratus, iškėlę kumščius. Patiems danams, man atrodo, aš taip ir neištariau nei žodžio, tačiau daugiau nei pakankamai teko išgirsti: „I will fucking kill you, you funcking shit. Ill give you a first swing – take your best shot you bitch“ taip toliau ir panašiai... Bandžiau Donatui parodyti, kad dviese griebtume agresyvųjį, tačiau jis buvo taip įsisvyravęs, jog nelabai ar gaudėsi situacijoje. Taigi, apsukome su danu kokius du ar tris ratus, vienas apie kitą, tačiau kaip nepuolė jis manęs, taip nepuolė. Visa situacija atrodė tragikomiškai todėl nesusilaikiau nepradėjęs juoktis, šiek tiek turėjo tai juos nustebinti. Kas vyko toliau, dar komiškiau – tiesiog nuleidau rankas, atsukau jam nugarą ir nuėjau pasikelti rūbų. Letai apsirengiau, besiklausydamas keiksmų, pakėliau dviratį ir stumtelėjau Donatą, kad išjudinčiau iš svyravimo ir pajudėtų jis. Taip ir nuėjome. Sekė jie mus dar kokius penkiasdešimt metrų, rėkdami pavymui, vienas kuris dar pastūmė (ar nuspyrė) Donatą taip, jog jis pačiuožė asfaltu gerus du metrus, tačiau šis, būdamas prie nutrūkimo ribos, nelabai gaudėsi situacijoje ir net neparodė jokio supykimo ar suvokimo kas vyksta, tik bumbėjo sau kažką po nosimi. Priėjus Bulvardeną, kuriame jau buvo ankstyvų žmonių, mūsų „pažystami“ atsikabino, tik prieš tai mūsų link sviedę medinį balkį... Tai vat, likau su į dantis nubrozdintu krumpliu ir keistu jausmu. Kaip ne kaip, tai buvo nacionalistinis išpuolis, paskatintas neapykantos svetimtaučiams, bet labiausiai mane stebina jų iškastruota agresija – nors ir jie užpuolė mus, tačiau po pirmų niuksų, jie tebandė išprovokuoti agresiją, kad turėtų pasiteisinimą mus suspardyti! Žinau, jog pagal Dk įstatymus tas, kuris pradeda muštynes, yra kaltas, tačiau tokia impotentiška ir baimės persunkta agresija kelią pasigailėjimą. Kažkaip tikrai su didesne pagarba (nelabai tinkamas žodis, tačiau kito nerandu) žiūriu į žmones kurie atiduoda savo pasirinkimui, o ne trypčioja vietoje, bijodami savo elgesio padarinių... Keista ką iš mūsų daro civilizacija.

P.S.: dar sukant ratus, su iškeltais kumščiais, kai maniau, jog muštynės garantuotai įvyks, nusišypsojau sau pagalvojęs, jog mano profesorius išvažiavo mėnesiui į US – iki kol grįš, spės fanarai išnykti.. :D

trečiadienis, gegužės 14, 2008

Roger Waters - Kai kiaulės pradeda skraidyti

Vakar išsinuomavom mašiną ir nulėkėm iki Odensės. Lėkėm tiesiogine ta žodžio prasme, mat vietoj rezervuoto 1.2l kubatūros opeliuko, gavome Audi A3 su 2l dyzeliniu varikliu – gerai, kad DK keliuose karai nevyksta, tai ir policijos net su žiburiu nerasi :) O vykom ten mes į Roger Waters (Pink Floyd co-įkurėjo) koncertuką. Dabar jau galite pradėti mums pavydėti :) Koncertas buvo labai geras, plius tikrai nedaug publikos (~5000-7000), tai galėjom džiaugtis muzika ir nesijaudinti, kad sutrins mus pamišusių fanų minia (o pamišusių vidutinio amžiaus personų ten buvo daugiau nei puse – muzika turi tendencija priminti praėjusius gyvenimo etapus ir leisti užsimiršti, jog tau jau reikia gerti vaistus nuo prostatos padidėjimo... ). Nu bet jei turite entuziazmo, neužilgo vyks jo koncertas Londone – gal dar spėtumėte...

O šiaip pas mane naujo nieko daug nėra. Aplankiau Paryžių, tačiau be privalomų miesto simbolių, į kuriuos ir taip su lengva ironija žvelgiau, jokių maniakiškų turistavimų neatlikinėjau; puikus maistas, geras vynas, draugų kompanija ir gyvenimas Montmartre – mano polinkis į hedonizmą ir tinginystė vis bujoja... Tačiau jei jums atrodo, kad padariau klaidą, neskirdamas atitinkamo dėmesio visiems tiems architektūros ir meno stebuklams, sukauptiems mažiausioje didelėje sostinėje, siūlau užmesti akį į vieno tokio tūlo vaikino, „shetonu“ pasivadinusio, kelionės raportą. Dvejopas emocijas kelia jo tekstas: pirmiausiai akivaizdu, jog tai ‚savas bičas‘, nepasižymintis nei išskirtiniu IQ, nei mintimis (dar pastebėkite tą labai keistą veido išraišką, kuri, kaip spėju, šypsena turėtų būti, tačiau labiau burunduko fizionomiją primena..), tačiau toks nuoširdus pas ji rašymo stilius, jog tiesiog negalima nesimpatizuoti, nors ir minimaliai :)

Ir pabaigai trumpas offtopicas maisto tema: neskaitant tradicinių virtuvių, mano ragauto maisto sąraše dabar yra arklys, šuva (Paryžiuje užkandžiavau šlaunelę :) ) ir meksikietiški skėriai (DaliaV parsivežė iš komandiruotės, tačiau pati nevalgo, ot ir durna – labai skanūs :) ). Kelias dienas mes čia vis šia tema kalbėjom, šmaikštavom, kol vieną naktį, pradėjau sapnuoti kanibališkus sapnus... :/ Ai dabar gal kurį laiką apseisiu su vištiena ir jautiena...