pirmadienis, kovo 17, 2008

Pati tragiškiausia kelionė EVER (Prailgintas įrašas)

(Čia ne Italijos tęsinys, anas kažkada gal ir pasirodys...)

Dar praeitais metais į mano rankas pakliuvo keli AirBaltic skrydžių voucheriai, kurie buvo platinami Maximoje. Porą išnaudojau dar prieš naujus, porą skrydžiams į Italiją, o likusiais rezervavau savo pavasarinį apsilankymą Lietuvoje, iš kurio neperseninusiai grįžau. Į vizito detales nesigilinsiu, tiesiog chronologiškai išdėstysiu nesėkmes, susiėjusias su transportu. Dėl vienos dalies aš pats pakaltinamas savo išsiblaškymu, dėl kitos, ne aš... Pirminis kelionės planas buvo toks:

  • Pirmyn:
  • 7:10am Aal – Cph: traukiniu
  • 3:20pm Cph – Vln: lėktuvu
  • Atgal:
  • 6:20pm Vln – Cph: lėktuvu
  • 8:20pm Cph – Aal: lėktuvu (traukiniu važiuoti būtų buvusi visiška nesamonė, mat dėl kažkokių remontų, būtų reikėję persėsti du kartus ir užtrukti virš 8 valandų :/ )

Viskas gražu ir sklandu. Dėje, traukinys, eilini sykį buvo pramiegotas... Nu ne tai kad pramiegotas pramiegotas, mat atsikėliau 5am, palindau po dušu, tačiau tada nutariau prigulti pusvalandžiukui – BAD IDEA! :( Atsikėliau apie 10am, pasikeikiau ir nurioglinau į SAS puslapį pasižiūrėti kokios alternatyvos manęs laukia. Tada dar pasikeikiau, nors jau ne taip stipriai, mat bent jau biznio klasės bilietų neteko pirkti. Nu galiausiais nusipirkau skrydį į Cph ir sėdau į autobusą. Jame sutikau Neriu su Zophie, tai visi pasidalinom savo vargai bei skausmais ir su atsinaujinusiom šypsenom nudardėjom aerouosto link... Tolimesnė kelionė gimtinėn praėjo sklandžiai... Tačiau atėjo diena man išvykti. Šiek tiek pasinervavus dėl kamščių Savanorių prospekte, pavyko išsiveržti iš grūsčių ir pajudėti oro uosto link, tačiau, likus gal 5min iki atvykimo, susigriebiau, jog palikau pasą... taip, ir vėl... Bandžiau ir durnu apsimesti, pakišinėdamas teises, ir apie Šengeno sutartį prakalbą išsakiau – niekas nepadėjo, iš anapus check-in tesigirdėjo „Ne, ne, ne, ne, ne...“. Nu ką, nukėblinau į AirBaltic skyrių ir pradėjau organizuotis datų pakeitimus. Pasirodo ne pats blogiausias variantas dar mane ištiko, jei būčiau apsireiškęs penkioms minutėm vėliau, visi mano bilietai būtų atšaukti ir tektų per naują rezervuotis (ši nelaimė prie mano akių ištiko kelias personas). Taigi grįžimas namo atsidėjo dar pusei savaitės, o ir tvarkingai nuskausmino mano kišenę finansiškai. Tačiau, iš dalies, šis nenusisekimas buvo naudingas mano sveikatai, mat danties infekciją buvau pasigriebęs (tačiau kitu sveikatos aspektu, susiėjusiu su skrandžiu, tai atvirkščiai, netgi pražūtingas, tačiau apie tai vėliau...). Praleidau tas kelias dienas bandydamas darbuotis, bendrauti su draugais (proporcijas šių užsiėmimų manau galite nuspėti... :) ), todėl ypatingai nesigraužiau. Galiausiai, išaušus išvykimo dienai, buvau net optimistiškai nusiteikęs, iki kol mano skrandis nepradėjo reikšti pretenzijų, dėl žiauraus elgesio su juo, visos savaitės bėgyje. Jausmas toks, tarsi gyvą katę būčiau prarijęs, o dabar ji bandytų nagais išsidraskyti lauk – vos ne per ašaras prisiminiau Si-Fi klasika ‚Alien‘...Nu bet šis įrašas ne apie tai... taigi kelionė. Vėl atvykus į oro uostą, šį kartą jau su pasu (galit spėti kiek kartų tą dieną teko išgirsti klausimą „Ar turi pasą?! “ :/ ), įsichekinau dvi valandas prieš ir susirietęs nukėblinau iki kavinės, tikėdamasis maistu nuraminti savo skrandį. Tačiau dienos sriuboje, kartu su bulvėmis ir pupelėmis, plaukiojo pusės nago dydžio vabalas! Manęs atsiprašė, pinigus gražino, tačiau tuoj pat, be jokių skrupulų, pridavinėjo sriubas kitiems klientams – klausimas ar viena iš jų nebuvo manoji, kurią gražinau į virtuvę, tik su išgraibyta muse... Nu nesvarbu. Dar labiau susinervinęs ir su vis siautėjančia kate viduriuose, praslinkau pro apsaugą ir įsitaisiau prie vartų, kur jau sėdėjo kolega Marius. Pablevyzgojom apie universiteto naujienas, bei Lt akademijos situaciją, tačiau kaip vartų neatidarinėjo, taip neatidarinėjo. Galiausiai atsirado šaunus užrašiukas „Delayed“! Pradėjau nerimauti, mat flight connection‘o neturėjau. :/ Galiausiai, pralaukus papildomas dvi valandas (ačiū dievui atnaujintame terminale įrengti rūkomieji – kitaip garantuotai barzdą būčiau išsipešęs! Ir taip, vis dar nemečiau – per daug streso dabar mano gyvenime :P ), atidarė vartus. Nujausdamas artėjančias problemas Cph oro uoste, nusprendžiau stoti į patį eilės galą, o tada iš pasalų užpulti administratores ir išreikalauti, kad pakeistu man bilietą iš Cph į Aal. Tačiau naivi tai buvo viltis, vėl pasikartojo praeitas scenarijus: - „Ne, ne, ne, ne, kreipkitės į SAS, jie jums viską sutvarkys, prašau neužlaikyti lėktuvo“, kaip užsikirtusi plokštelė! Bumbėdamas įlipau į lėktuvą ir atsisėdau, prieš tai dar beviltiškai pabandęs šnekėtis su stiuardesėm, tačiau plokštelės visiems darbuotojams išdalintos vienodos... Nerimstant skrandžiui (per kvailą naivumą, ar tiesiog per užsimiršimą) užsisakiau karštą patiekalą, kuri galiausiai gražinau net neparagauta – to kosmonautų „maisto“ kvapas iš viso nunešė stogą katei, tupinčiai manam skrandyje, teliko tik giliai šnopuoti pro sukąstus dantis ir pirštais užkimšti ausis, taip bandant izoliuoti vaikų klykimus, kaip tyčia skambančius man už nugaros... Nusileidome Cph likus 10min iki sekančio lėktuvo pakilimo. Pasiimti lagaminą ir perbėgti per 3 terminalus su apsaugos patikrinimu yra neįmanoma ne vien dėl fizinių galimybių, tačiau ir dėl to, jog lagaminus iš lėktuvo pristato tik už 20min. Vienintelis likęs variantas, neprarasti bilietų, buvo brautis prie SAS langelio (dar bandėm telefonu skambinti – autoatsakikliai, tokiais atvejais, skamba kaip įžeidimas!) ir prašyti pakeisti laiką – tačiau kur tau! Pirmiausiai, tas konkretus langelis, o ir už jo sėdinti administratorė, atsakingi tik už su atvykimu susiėjusiais klausimais, antrą, tą dieną, daugiau nėra nei vieno skrydžio į Aal!!! Dabar abu su Marium keikėmės riebiai ir visai ne po nosimis... Dar bandėm atakuoti ‚Ticket Office‘, tačiau teišpešėme tiek pat, kiek ir ankstesniais kartais: - „No no no, if you don’t have flight connection, its your fault, even if you are late because of our fault.. anyway, you loose the ticket.“. Nors vieną kuriozą tai neblogą pasakė: Marius pradėjo kabinėtis prie fakto, jog šis skrydis yra atliekant bendradarbiaujant SAS ir AirBaltic, todėl už vėlavimą atitinkamai ir SAS skolingi, tačiau contra argumentas buvo toks: „Well its not really a cooperation, since SAS owns AirBaltic, thus SAS is not responsible“ (WTF?!). Supratę, jog daužom galvą į betono sieną, kaip ne kaip, monopolis suteikia jiems galimybę daryti ką nori, nupėdinom pirktis traukinio bilietų. Gavom naktinį, kurio dar laukėme tris valandas. Mariui gerai, tas alų sau gurkšnojo, o aš rijau vieną angliuką po kito ir bambėjau sau... Kelionė traukiniu, kaip visada, ilga, varginanti ir baisiai nuobodi... Grįžę dar mano apšnerkštame livingroome išgėrėm arbatos, kol pradėjo kursuoti pirmi autobusai ir Marius galėjo parsigauti namo, o tada lūžau lovon ir ilgai nebeatsikėliau...

Jei atvirai, pažiūrėti dabar oro uosto kryptimi nebenoriu! Gerai, kad labai artimu metu nėra numatyta jokių kelionių, turiu pora mėnesių užsimiršti visas nuoskaudas ir pykčius...

PS.: Užmigdžiau katę skrandyje tik šiandien ryte – dabar darau rimtą pertrauką, nuo bet kokio piktnaudžiavimo, ir ketinu palepinti save sveiku maistu. Negalima gi taip, paskui ir galus visai atiduoti gausiu...

PPS.: Kam atsibodo skaityti, tai ne mano bėdos, man reikėjo kaip nors konstruktyviai savo pyktį sublimuoti :P

2 komentarai:

Laurynas rašė...

Kažkoks košmaras :/

Nerius rašė...

Susitikimas su Nerium irgi skamba kaip košmaro dalis :)
Beje Šveicarija gerai tuo, kad ten ne EU ir galima pirkti alko be muitu. Taigis... turiu gero viskio ;) Šventu vandenėliu nuplaunam nuoskaudas ir apšylam prieš SH!