pirmadienis, vasario 11, 2008

Važiuojam reiškias...

Chm, taigi nuotykių Italijoje pratęsimas... Jei atvirai, tai Milanas yra beveik tragiškas miestas, atmetus katedrą ir Vittorio Emanuele II galeriją, panorama nuteikia nelabai maloniai – tundra ir nykuma. Gal pasitaikę lietingi orai prisidėjo prie šio įvaizdžio susiformavimo, tačiau grįžti į šį miestą noro nėra. Bet kuriuo atveju, tesiu pasakojimą. Šeštadienis prasidėjo menkomis komplikacijomis, kaip kad bandymai surasti vidurdienį veikianti restoraną, ar „puritoniškų pagalių kaišiojimu į ratus“ (čia be komentarų). Tačiau grįžtam prie šios kelionės leitmotyvo – spontaniškumo! (arba tinginystės, neatsakingumo, išsiblaškymo, nerūpestingumo ir kitų mano žavių charakterio savybių... :) ) Taigi šeštadieni ryte pavyko išsiaiškinti, jog į Livigno traukiniais/autobusais, tą dieną, jau net teoriškai nebegalima patekti (norit spėti iš Milano reikia, berods, išvykti vėliausiai vidurdienį), o sekančia dieną visoje Italijoje vyks visuotinis traukinių streikas :/ Per daug nesukant galvos, apsisprendžiau išsinuomoti mašinuką ir nusigauti į kurortą savom jėgom. Viskas būtų buvę šaunu, jei dar prie šio apsisprendimo, būčiau šiek tiek pagalvojęs, ko man kelionėje gali prireikti, tačiau apie tai vėliau... Dabar pakeiksiu italų kelių ženklus :) Sutinku, gal išlepino mane šiaurės Europos pedantiškumas, tačiau kai sankryžoje matai vienodus ženklus į kairę ir į dešinę, tiesiog negali nesusimėtyti. Tuo labiau, jog tie ženklai vienodi kiekvienoje ir tolimesnėje sankryžoje, ir dar tolimesnėje... Ir jokių atstumų kilometrais nenurodyta! Mano kišeninis GPS‘as šiuo atveju naudingas nepasirodė, mat aš per puse metų niekaip į jį nesugebu Europos žemėlapių patalpinti. Tačiau kažkaip, vis sustojant pasiklausti, daugiausiai pasitelkiant kurčnebylių gestus, pavyko išsiaiškinti kur esam ir kur turėtumėm būti – nieko naujo ir nieko neįprasto, gal tik kokią valandą praradom :) Žodžiu nieko įdomaus: tamsu, lyja, keliai balansuoja ties erzinančiai duobėtų riba ir nori nenori mintyse pradeda suktis tokios mintys, kaip kad: „eikite jūs žinot kur, mašina vis tiek išnuomota – važiuosiu kaip rusiškas tankas!“ Kalbant apie mašiną, tai į rankas gavau apynaujį Opeliuką su 1,2L širdele – nuo 90 iki 150km/h įsibėgėja per penkias minutes! O jau kai pasieki bent šiek tiek malonų greitį, būtinai prieš nosį išsuka koks kibiras (a.k.a. Fiat), pirpiantis arklių kinkinio greičiu! :( Arba dar geriau – koks pagyvenęs italas, vairuojantis savo Porsche, ties greičio limito riba, nusprendžia prisiminti savo jaunystės metus ir pakvailioti – spustelti akseleratoriaus pedalą ir pasidžiaugti kaip spidometro rodyklė perkops magišką 100km/h ribą. Šiam drąsiam aktui jis ryžtasi tik persirikiavęs į antrą juostą, 20 metrų man prieš nosį, ignoruodamas mano mirksėjimą ilgosiom šviesom ir signalizavimą. Jam kas, kad man vėl penkias minutes reikės ‚iki dugno‘ laikyti nuspaustą ‚gazą‘, bandant atgauti prarastą greitį... Ai čia kaip ir prie daikto – šios kelionės metu sužinojau, jog už vairo tampu isteriškas(!?), kas, jei atvirai, visiškai prieštarauja mano paties susidarytam įvaizdžiui :/ Nu ir kas, jog aš mėgstu kalbėtis su kitais vairuotojais, bent jau atsakymų iš jų nesitikiu :) Iš kitos pusės, tas pats ‚šaltinis‘ mano ūgi ‚iš akies‘ įvertino kaip 1,70m (grįžęs specialiai pasimatavau, kaip buvo 183 taip ir liko :) ), taigi labai nesuku galvos :)

Nu, kaip ten bebūtų, tačiau visus smulkius nemalonumus atpirko išnirimas iš tunelio, esančio tarp Sandalo ir Bormio. Vietoj niūraus lietaus persmelkto peizažo, mus pasitiko pati tikriausia balta žiema! Būtent tas staigus gamtovaizdžio pasikeitimas labiausiai ir nudžiugino – prieš akis atsivėrę sniegu padengti kalnai, į kurių šlaitais kylančius eskalatorius apšviečia galingi žibintai, maži kaimeliai, išsibarstę aplinkui, viskas kaip iš atvirutės! :) Nuotaikos greitai pasikeitė iš lengvai suirzusių ir pavargusių (artėjo jau gal 10 ar 11 vakaro), į entuziastingai pakylėtas, ir su šypsenomis veiduose nudardėjom Livigno link...

Nors nebe taip toli ir teko dardėti. Pasirodo visą praeitą naktį ir dieną snigo čia bilenkiek. Nors keliai ir valomi, tačiau šviežio pusšlapio sniego užteko, jog vasarinėmis padangomis apauta mašina pradėtų buksuoti. Kalnai snieguoti, pakalnės pažliugę – taip ir strigome, ties paskutiniais Bormio namais... Po penketo nesėkmingų bandymų užkilti į kalniuką, pasidarė aišku, jog be grandinių nei iš vietos nepajudėsime (šiaip jau šiek tiek anksčiau atėjo tas proto nušvitimas, tačiau dar kvaila viltis buvo). Iš kitos pusės, tai nuskilo dar labai, jog stigome ties Bormio riba, mat jei kur vidury daubos, būtume atsidūrę, tai nei pirmyn, nei atgal, o naktis šalta, gūdi... Čia atėjo puikus momentas prisiminti mašinos nuomojimąsi, kai neužteko proto paprašyti pridėti grandines, ir panosėje sau riebiai nusikeikti, nu bet c'est la vie... Grįžom atgal į Bormio ir užsukom į vis dar veikiančią kavinę, arbatos išgerti. Pasvarstėm realias galimybes (šeštadienio naktis, aplinkui nei vienos veikiančios degalinės, visos parduotuvės uždarytos, etc.) ir pradėjau derinti ‚machlę‘ su barmenu, jog jis man parduotų savo grandines (kaip tik turėjo atliekamas), kurias vėliau aš jam, mums grįžtant atgal, perparduočiau už mažesnę kainą. Planas buvo neblogas, galiausiai net visi kavinės klientai susidomėjo ir entuziastingai puolė diskutuoti, tiek kiek barmenas turėtų užsiplėšti už grandines, tiek ką mums tektų daryti, jei grandinės netiks. Deja kaip tik taip ir atsitiko – grandinės buvo per mažos...

Bus tęsinys... kažkada... :)

Komentarų nėra: