penktadienis, vasario 01, 2008

Turisto lituano

Turiu keleta valandų iki darbo pradžios, taigi nusprendžiau brūkštelti šiek tiek apie praėjusias atostogas – gal jūms smagu bus paskaityti ;) Ir taip, šiandien nusprendžiau nueiti iki ofiso :) Kaip ne kaip, vakar kėliausi 7pm, tai vis dar pakankamai darbingas esu :)

Pati idėja vykti paslidinėti kilo spontaniškai, nors apie tai liežuviu maliau jau gerą pusmetį, tačiau konkrečiai nieko neplanavau. Netikėtai į rankas pakliuvo AirBaltic skrydžių voucheriai, kelionės tikslas, kurortinis miestelis Livigno, Italijos-Šveicarijos pasienyje, taipogi buvo pasirinktas tik todėl, jog giminės nusprendė ten vykti, kelionės datos vos ne iš oro išburtos – žodžiu viskas pagal tikriausias fatalizmo/improvizacijos tradicijas :) Gal ir būtų buvę gerai, jei improvizacija čia ir būtų pasibaigus, tačiau man taip nebūną... Viešbutį, šiaip ne taip, gavom likus pusantros savaitės – sezono metu, tai vos ne stebuklas! :) Bet nesvarbu... Kaip ne kaip, šioks toks planas buvo sudarytas: penktadieni pirmiausiai susitinkam Milane Symką ir prasikošiam pro klubus, šeštadienį, traukiniu nusigauname į Torino, o iš ten, autobusu, į Livigno... Kadangi laikas yra labai brangus visokiems karjeristams, tai grįžimas suplanuotas trečiadieniui – tik dar daugiau motyvacijos išnaudoti kiekvieną akimirką maksimaliai.


Bėje, dar šiek tiek, apie planavimą. Paskutinę dieną, likus 5h iki lėktuvo, paklausiau Neriaus, vieno iš vietinių slidinėjimo ekspertų, ką reikia pasiimti – jo patarimas buvo paprastas: „Kreditinę kortelę ir draudimą“. Draudimas... ups net nebuvau apie tai pagalvojęs, todėl tekinomis nusigavau į draudimo kompaniją, kur man buvo išaiškinta, jog draudimą kelionei galiu gauti tik tada, jei apsidrausiu ir butą...:/ Bandymai kalbėtis logiškai, atsiremdavo į tokius ‚argumentus‘, kaip kad: „- O jei jus kas nors apiplėš, kol išvykęs būsite?“. Susirinkau dokumentus ir patraukiau link turizmo agentūros (kur draudimą gavau be jokių sunkumų), atgalios mesteldamas, jog niekas kitas, išskyrus jį (suprasti draudimo kompanijos klerką), nežino, jog išykstu, taigi, jei būsiu apiplėštas, nusikaltelį surasti bus labai paprasta... Jis kažkodėl išblyško... Šiaip tai dar nėra tekę matyti juodaodį išblyškusį... :)


Kelionės lėktuvais jau įgrisusios iki kaulų smegenų – up and down (Kopenas), up and down (Milanas). Nors sutemus skrendant virš Šveicarijos (o gal tai buvo Bavarija, tiksliai nežinau, ne su airbus‘u skraidžiau) pro iliuminatorių stebėjau apšviestus miestus – atrodo kaip kokie oranžu spindintys neuroniniai tinklai! Kilo mintis ar yra atlikta studijų, tyrinėjančių sporadišką mietų augimo paterną... nu bet čia offtopic‘as... Taigi Milanas – bagažų susirinkimas ir tekinom į traukinį, net parūkyti nespėjus. Galiausiai visi susitinkam vienoje iš traukinių stočių, pasiglėbesčiuojam, prisiperkam bilenkiek metro daypass‘ų (ar esu minėjęs kad nekenčiu metro? :) ) ir patraukiam pas Symką namolio. Ten susipažįstam su dviem jos bučiokėmis: lenke (man iš anksto buvo prisakyta: Kazyma, tik nebandyk nei vieno bajerio, NEI VIENO! Ji neturi humoro jausmo!!!) ir romune. Šiaip, pasak Symkos, lenkė paprastai apsiriboja vienskiemeniais žodžiais (maksimum 3 per dieną) arba mykimu, tačiau dėl nežinomu priežasčių (Symkos spėjimas buvo, jog gavo algą pagaliau, mano, jog į akį jai krito Francesco :) ), tą vakarą ji pliurpė nesustodama. Kad vaizdingiau perteikčiau situaciją, pabandysiu nupiešti jos portretą: anoreksikė, cilindriniai akiniai, kartais žvairuojančios akys, šaižus, beveik spiegiantis balsas ir isteriškai besitąsančios galūnės... Gana greitai ji pasipasakojo, jog jos abu tėvai yra profesoriai, vyresnis brolis chirurgas, ir tik ji viena šeimoje ‚a little different..‘ – sprukau iš virtuvės susikišęs kumštį į gerklę, nes juoko priepuolis užklupo taip netikėtai, jog ne žmogaus jėgoms tai būtų buvę iškęsti.. (plius visas potencialiai galimas panaudoti lazdavojimo arsenalas... jei atvirai, tai visą laiką, kol buvom pas Symką, aš prikandęs liežuvį vaikščiojau, praktiškai kraujo ašarom vergdamas, kaip tokia galimybė uždrausta man... :) ) Šiaip ne taip susivaldžiau, vis dėlto Symka prižadėjo mus priglausti... Numetę lagaminus ir ‚pabendravę‘ su bučiokėmis, keturiese patraukėm į Milano naktinio gyvenimo apžiūrinėti :) Įdomių dalykų teko išgirsti, pvz. manekenėms įėjimai į klubus nemokami, patekti į klubus lengviausia, jei kompanijoje yra blondinė (mūsiškėje buvo net visos dvi, taigi jautėmės didžiai privilegijuoti :) ), kad paprastai muzika groja tragišką, publika, arba Jomfru stiliaus, arba snobai (neapturėjom džiaugsmo tokiam klube lankytis), bei kad kokteiliai bent po 10eu kaštuoja – naktis klube ir poros šimtų eu nėra... Rimuojasi atsitiktinai, tačiau greitai šios kelionės moto patapo – ‚pasišvaistykime!‘ :) Nu ok, gal ir ne toks, gal greičiau ‚spontaniškumas ir nuotykiai!‘, tačiau apie tai jau sekančiame įraše, šis per ilgas gavosi...

Komentarų nėra: