antradienis, vasario 26, 2008

British humour

Paskutinė dalis po Italijos kalnus jau pabaiginėjama, tačiau tuo tarpu norėčiau pasidalinti su jumis šiek tiek šmaikščių filmukų, kuriuos ką tik, rekomendavus, turėjau smagumo peržiūrėti. Savaime suprantama, čia tik ironiškas priėjimas (nu nebent ponaičiui Gediminiu tai gali būti educational), tačiau britiškas jumoras (net ir toks main streaminis) yra pui kipramoga


How To Be The Perfect Girlfriend


How To Be The Perfect Boyfriend


How Can I Tell If She Is Attracted To Me?

ir kiti - kai turėsite laisvo laiko, užmeskite akį, ironijos ir faktų mišrainė labai gerai sužaidžia :)

Pvz sėdžiu dabar ir varvinu selę vien žiūrėdamas į šį sushi...

How To Eat Sushi

pirmadienis, vasario 18, 2008

Beveik leitmotyvas

"How did I get here? The pain so unexpected & undeserved & for some reason cleared away the cobwebs. I realized I didn't hate the cabinet door, I hated my life, my house, my family. My backyard, my power mower. Nothing would ever change, nothing new would ever be expected; it had to end, & it did. Now in the dark world where I dwell ugly things & surprising things, & sometimes little wondrous things spill out at me constantly, & I can count on nothing."

Čia šiaip, prisiminiau tiesiog, kažkada pamaniau, jog NeExpertui tiktų. Tačiau nebe...

pirmadienis, vasario 11, 2008

Važiuojam reiškias...

Chm, taigi nuotykių Italijoje pratęsimas... Jei atvirai, tai Milanas yra beveik tragiškas miestas, atmetus katedrą ir Vittorio Emanuele II galeriją, panorama nuteikia nelabai maloniai – tundra ir nykuma. Gal pasitaikę lietingi orai prisidėjo prie šio įvaizdžio susiformavimo, tačiau grįžti į šį miestą noro nėra. Bet kuriuo atveju, tesiu pasakojimą. Šeštadienis prasidėjo menkomis komplikacijomis, kaip kad bandymai surasti vidurdienį veikianti restoraną, ar „puritoniškų pagalių kaišiojimu į ratus“ (čia be komentarų). Tačiau grįžtam prie šios kelionės leitmotyvo – spontaniškumo! (arba tinginystės, neatsakingumo, išsiblaškymo, nerūpestingumo ir kitų mano žavių charakterio savybių... :) ) Taigi šeštadieni ryte pavyko išsiaiškinti, jog į Livigno traukiniais/autobusais, tą dieną, jau net teoriškai nebegalima patekti (norit spėti iš Milano reikia, berods, išvykti vėliausiai vidurdienį), o sekančia dieną visoje Italijoje vyks visuotinis traukinių streikas :/ Per daug nesukant galvos, apsisprendžiau išsinuomoti mašinuką ir nusigauti į kurortą savom jėgom. Viskas būtų buvę šaunu, jei dar prie šio apsisprendimo, būčiau šiek tiek pagalvojęs, ko man kelionėje gali prireikti, tačiau apie tai vėliau... Dabar pakeiksiu italų kelių ženklus :) Sutinku, gal išlepino mane šiaurės Europos pedantiškumas, tačiau kai sankryžoje matai vienodus ženklus į kairę ir į dešinę, tiesiog negali nesusimėtyti. Tuo labiau, jog tie ženklai vienodi kiekvienoje ir tolimesnėje sankryžoje, ir dar tolimesnėje... Ir jokių atstumų kilometrais nenurodyta! Mano kišeninis GPS‘as šiuo atveju naudingas nepasirodė, mat aš per puse metų niekaip į jį nesugebu Europos žemėlapių patalpinti. Tačiau kažkaip, vis sustojant pasiklausti, daugiausiai pasitelkiant kurčnebylių gestus, pavyko išsiaiškinti kur esam ir kur turėtumėm būti – nieko naujo ir nieko neįprasto, gal tik kokią valandą praradom :) Žodžiu nieko įdomaus: tamsu, lyja, keliai balansuoja ties erzinančiai duobėtų riba ir nori nenori mintyse pradeda suktis tokios mintys, kaip kad: „eikite jūs žinot kur, mašina vis tiek išnuomota – važiuosiu kaip rusiškas tankas!“ Kalbant apie mašiną, tai į rankas gavau apynaujį Opeliuką su 1,2L širdele – nuo 90 iki 150km/h įsibėgėja per penkias minutes! O jau kai pasieki bent šiek tiek malonų greitį, būtinai prieš nosį išsuka koks kibiras (a.k.a. Fiat), pirpiantis arklių kinkinio greičiu! :( Arba dar geriau – koks pagyvenęs italas, vairuojantis savo Porsche, ties greičio limito riba, nusprendžia prisiminti savo jaunystės metus ir pakvailioti – spustelti akseleratoriaus pedalą ir pasidžiaugti kaip spidometro rodyklė perkops magišką 100km/h ribą. Šiam drąsiam aktui jis ryžtasi tik persirikiavęs į antrą juostą, 20 metrų man prieš nosį, ignoruodamas mano mirksėjimą ilgosiom šviesom ir signalizavimą. Jam kas, kad man vėl penkias minutes reikės ‚iki dugno‘ laikyti nuspaustą ‚gazą‘, bandant atgauti prarastą greitį... Ai čia kaip ir prie daikto – šios kelionės metu sužinojau, jog už vairo tampu isteriškas(!?), kas, jei atvirai, visiškai prieštarauja mano paties susidarytam įvaizdžiui :/ Nu ir kas, jog aš mėgstu kalbėtis su kitais vairuotojais, bent jau atsakymų iš jų nesitikiu :) Iš kitos pusės, tas pats ‚šaltinis‘ mano ūgi ‚iš akies‘ įvertino kaip 1,70m (grįžęs specialiai pasimatavau, kaip buvo 183 taip ir liko :) ), taigi labai nesuku galvos :)

Nu, kaip ten bebūtų, tačiau visus smulkius nemalonumus atpirko išnirimas iš tunelio, esančio tarp Sandalo ir Bormio. Vietoj niūraus lietaus persmelkto peizažo, mus pasitiko pati tikriausia balta žiema! Būtent tas staigus gamtovaizdžio pasikeitimas labiausiai ir nudžiugino – prieš akis atsivėrę sniegu padengti kalnai, į kurių šlaitais kylančius eskalatorius apšviečia galingi žibintai, maži kaimeliai, išsibarstę aplinkui, viskas kaip iš atvirutės! :) Nuotaikos greitai pasikeitė iš lengvai suirzusių ir pavargusių (artėjo jau gal 10 ar 11 vakaro), į entuziastingai pakylėtas, ir su šypsenomis veiduose nudardėjom Livigno link...

Nors nebe taip toli ir teko dardėti. Pasirodo visą praeitą naktį ir dieną snigo čia bilenkiek. Nors keliai ir valomi, tačiau šviežio pusšlapio sniego užteko, jog vasarinėmis padangomis apauta mašina pradėtų buksuoti. Kalnai snieguoti, pakalnės pažliugę – taip ir strigome, ties paskutiniais Bormio namais... Po penketo nesėkmingų bandymų užkilti į kalniuką, pasidarė aišku, jog be grandinių nei iš vietos nepajudėsime (šiaip jau šiek tiek anksčiau atėjo tas proto nušvitimas, tačiau dar kvaila viltis buvo). Iš kitos pusės, tai nuskilo dar labai, jog stigome ties Bormio riba, mat jei kur vidury daubos, būtume atsidūrę, tai nei pirmyn, nei atgal, o naktis šalta, gūdi... Čia atėjo puikus momentas prisiminti mašinos nuomojimąsi, kai neužteko proto paprašyti pridėti grandines, ir panosėje sau riebiai nusikeikti, nu bet c'est la vie... Grįžom atgal į Bormio ir užsukom į vis dar veikiančią kavinę, arbatos išgerti. Pasvarstėm realias galimybes (šeštadienio naktis, aplinkui nei vienos veikiančios degalinės, visos parduotuvės uždarytos, etc.) ir pradėjau derinti ‚machlę‘ su barmenu, jog jis man parduotų savo grandines (kaip tik turėjo atliekamas), kurias vėliau aš jam, mums grįžtant atgal, perparduočiau už mažesnę kainą. Planas buvo neblogas, galiausiai net visi kavinės klientai susidomėjo ir entuziastingai puolė diskutuoti, tiek kiek barmenas turėtų užsiplėšti už grandines, tiek ką mums tektų daryti, jei grandinės netiks. Deja kaip tik taip ir atsitiko – grandinės buvo per mažos...

Bus tęsinys... kažkada... :)

penktadienis, vasario 01, 2008

Turisto lituano

Turiu keleta valandų iki darbo pradžios, taigi nusprendžiau brūkštelti šiek tiek apie praėjusias atostogas – gal jūms smagu bus paskaityti ;) Ir taip, šiandien nusprendžiau nueiti iki ofiso :) Kaip ne kaip, vakar kėliausi 7pm, tai vis dar pakankamai darbingas esu :)

Pati idėja vykti paslidinėti kilo spontaniškai, nors apie tai liežuviu maliau jau gerą pusmetį, tačiau konkrečiai nieko neplanavau. Netikėtai į rankas pakliuvo AirBaltic skrydžių voucheriai, kelionės tikslas, kurortinis miestelis Livigno, Italijos-Šveicarijos pasienyje, taipogi buvo pasirinktas tik todėl, jog giminės nusprendė ten vykti, kelionės datos vos ne iš oro išburtos – žodžiu viskas pagal tikriausias fatalizmo/improvizacijos tradicijas :) Gal ir būtų buvę gerai, jei improvizacija čia ir būtų pasibaigus, tačiau man taip nebūną... Viešbutį, šiaip ne taip, gavom likus pusantros savaitės – sezono metu, tai vos ne stebuklas! :) Bet nesvarbu... Kaip ne kaip, šioks toks planas buvo sudarytas: penktadieni pirmiausiai susitinkam Milane Symką ir prasikošiam pro klubus, šeštadienį, traukiniu nusigauname į Torino, o iš ten, autobusu, į Livigno... Kadangi laikas yra labai brangus visokiems karjeristams, tai grįžimas suplanuotas trečiadieniui – tik dar daugiau motyvacijos išnaudoti kiekvieną akimirką maksimaliai.


Bėje, dar šiek tiek, apie planavimą. Paskutinę dieną, likus 5h iki lėktuvo, paklausiau Neriaus, vieno iš vietinių slidinėjimo ekspertų, ką reikia pasiimti – jo patarimas buvo paprastas: „Kreditinę kortelę ir draudimą“. Draudimas... ups net nebuvau apie tai pagalvojęs, todėl tekinomis nusigavau į draudimo kompaniją, kur man buvo išaiškinta, jog draudimą kelionei galiu gauti tik tada, jei apsidrausiu ir butą...:/ Bandymai kalbėtis logiškai, atsiremdavo į tokius ‚argumentus‘, kaip kad: „- O jei jus kas nors apiplėš, kol išvykęs būsite?“. Susirinkau dokumentus ir patraukiau link turizmo agentūros (kur draudimą gavau be jokių sunkumų), atgalios mesteldamas, jog niekas kitas, išskyrus jį (suprasti draudimo kompanijos klerką), nežino, jog išykstu, taigi, jei būsiu apiplėštas, nusikaltelį surasti bus labai paprasta... Jis kažkodėl išblyško... Šiaip tai dar nėra tekę matyti juodaodį išblyškusį... :)


Kelionės lėktuvais jau įgrisusios iki kaulų smegenų – up and down (Kopenas), up and down (Milanas). Nors sutemus skrendant virš Šveicarijos (o gal tai buvo Bavarija, tiksliai nežinau, ne su airbus‘u skraidžiau) pro iliuminatorių stebėjau apšviestus miestus – atrodo kaip kokie oranžu spindintys neuroniniai tinklai! Kilo mintis ar yra atlikta studijų, tyrinėjančių sporadišką mietų augimo paterną... nu bet čia offtopic‘as... Taigi Milanas – bagažų susirinkimas ir tekinom į traukinį, net parūkyti nespėjus. Galiausiai visi susitinkam vienoje iš traukinių stočių, pasiglėbesčiuojam, prisiperkam bilenkiek metro daypass‘ų (ar esu minėjęs kad nekenčiu metro? :) ) ir patraukiam pas Symką namolio. Ten susipažįstam su dviem jos bučiokėmis: lenke (man iš anksto buvo prisakyta: Kazyma, tik nebandyk nei vieno bajerio, NEI VIENO! Ji neturi humoro jausmo!!!) ir romune. Šiaip, pasak Symkos, lenkė paprastai apsiriboja vienskiemeniais žodžiais (maksimum 3 per dieną) arba mykimu, tačiau dėl nežinomu priežasčių (Symkos spėjimas buvo, jog gavo algą pagaliau, mano, jog į akį jai krito Francesco :) ), tą vakarą ji pliurpė nesustodama. Kad vaizdingiau perteikčiau situaciją, pabandysiu nupiešti jos portretą: anoreksikė, cilindriniai akiniai, kartais žvairuojančios akys, šaižus, beveik spiegiantis balsas ir isteriškai besitąsančios galūnės... Gana greitai ji pasipasakojo, jog jos abu tėvai yra profesoriai, vyresnis brolis chirurgas, ir tik ji viena šeimoje ‚a little different..‘ – sprukau iš virtuvės susikišęs kumštį į gerklę, nes juoko priepuolis užklupo taip netikėtai, jog ne žmogaus jėgoms tai būtų buvę iškęsti.. (plius visas potencialiai galimas panaudoti lazdavojimo arsenalas... jei atvirai, tai visą laiką, kol buvom pas Symką, aš prikandęs liežuvį vaikščiojau, praktiškai kraujo ašarom vergdamas, kaip tokia galimybė uždrausta man... :) ) Šiaip ne taip susivaldžiau, vis dėlto Symka prižadėjo mus priglausti... Numetę lagaminus ir ‚pabendravę‘ su bučiokėmis, keturiese patraukėm į Milano naktinio gyvenimo apžiūrinėti :) Įdomių dalykų teko išgirsti, pvz. manekenėms įėjimai į klubus nemokami, patekti į klubus lengviausia, jei kompanijoje yra blondinė (mūsiškėje buvo net visos dvi, taigi jautėmės didžiai privilegijuoti :) ), kad paprastai muzika groja tragišką, publika, arba Jomfru stiliaus, arba snobai (neapturėjom džiaugsmo tokiam klube lankytis), bei kad kokteiliai bent po 10eu kaštuoja – naktis klube ir poros šimtų eu nėra... Rimuojasi atsitiktinai, tačiau greitai šios kelionės moto patapo – ‚pasišvaistykime!‘ :) Nu ok, gal ir ne toks, gal greičiau ‚spontaniškumas ir nuotykiai!‘, tačiau apie tai jau sekančiame įraše, šis per ilgas gavosi...