šeštadienis, gruodžio 27, 2008

Praeities beieškant

Kas kiek laiko vis išlenda naujienos, kad kokioje Indijoje, 50 moterų buvo nužudytos už 'raganavimą' ar albinosai sukapojami, mat tikima, jog jų kūno dalys turi 'magiškų' galių. Bet tai toli ir ne mes - mes juk civilizuoti ir kultūringi, ar ne? Nepradėsiu aš apie prietarus čia kalbėti, mane sudomino kitas aspektas tokio 'mąstymo'. Vat iš Vyčio gavau nuorodą į šią laidą prieš kurį laiką, tačiau, manydamas jog ten komedija, nežiūrėjau. O ir pats durnas - užkabinta tema labai įdomi, o ir aktuali Lietuvai (ne tik, bet irgi). Pažiūrėkite:





Šios laidos vedėjas šiek tiek primena man Carl Sagan bandymus kovoti su psiaudomokslu, kurie patenka į tą patį donkichotišką stalčiuką, mat 'tikėjimas' į ateivius ir horoskopus nūdienoje bujoja... Klausiat ką bendro turi falsifikuota istorija su raganom, prietarais (nuo kurių pradėjau) ir ateiviais? Pasinaudosiu vieno pažįstamo dailininko terminu - hipotetinis mastymas. Dėje anas mano jog svarstyti apie roplių rasę, valdančią žmoniją per roplių-žmonių hibridus, kurie gali transformuotis iš vienos formos į kitą, išgėrę žmogaus kraujo, ir t.t. yra intelektualinis iššūkis... Prisiminiau tą istoriją apie radijo transliaciją, kur DJ pradėjo skaityti Wells'o "War of the Worlds"...

Pabaigai šmaikštaujam: ne vien Lietuva Karkleliais žymi - arba How gay can one get:

šeštadienis, gruodžio 20, 2008

On S'Embrasse?

antradienis, gruodžio 09, 2008

Yet another sleepless night

Vyliausi pramiegoti bent dvylika valandų, tačiau pražadino žmonių buities garsai, o dabar jau įprotis neleidžia užmigti. Rytoj į kelią – pagaliau!

ketvirtadienis, gruodžio 04, 2008

Dienos/Naktys

Jaučiu kad man žiauriai reikia atostogų, produktyvumas prastesnis nei Zimbabvės fermerio. Reiktų pradėti organizuoti laiką Lietuvoje, tačiau tegaliu skaičiuoti dienas... Pagaliau parsiuntė Proust'ą - teko papildomai sumokėti muitininkams ir, antra tiek, paštui, už "tarpininkavimą" (bjaurybės). Skaitymą pataupysiu naujiems metams, dabar tik labai elegantiškais viršeliais pasidžiaugiau ir susištampavau visas :) O šiaip reiks kam nors atiduoti lietuviškas versijas, berods tik dvi dalys yra pas mane.

antradienis, gruodžio 02, 2008

Visgi didžiausias interneto šarmas yra pasirodyti savo tikrąją forma – kaip ne kaip, niekas juk nepatikės....

pirmadienis, gruodžio 01, 2008

Some things are not worthy to be made perfect

Vakar buvo šioks toks pokalbis, apie mano lyrinius nukrypimus. Turiu omenyje žaidimus su fotografijom, manipuliacijom, etc. Atrodytų vienas iš tų beprasmių balbatavimų, kurie pasibaigia be jokių išvadų, tačiau pats klausimo išsakymas balsu, automatiškai sukelia nuosėdas. Priežasčių ieškoti kvaila, sutinku, greičiausiai jų net nėra (kaip nebebėra ir pretenzijų), tačiau vienas aspektas, manau, yra vertas aptarimo. Tai priėjimas prie pačio proceso. OK, pradėsiu iš kito galo, pateikdamas kontrastą. Bevaikštant po Čikagą užsukome į padėvėtų ir retų knygų parduotuvėlę (lengvas beviltiškumo jausmas apėmė, suvokus jog tik kelias knygas tegalėsiu parsiskraidinti!), iš kurios išėjau su Oscar Wilde beletrizuota ir Vincent van Gogh psichologine biografijom, „The Soul of A New Machine“ ir Emily Dickinson(!!!) poezijos ir prozos analizę. Pirmiausiai griebiausi Emily raštų ir perskaitęs kelis skyrius, likau su nemaloniu prieskoniu burnoje... Viskas šaunu ir puiku – anos eilės tebežavi mane kaip ir anksčiau, tik užkliuvo ta „duona kasdieninė“, frazės ieškojimas ir tobulinimas, tos pačios formos panaudojimas skirtinguose laiškuose/eilėraščiuose (tai labiausiai nuvilgdė). Aš nenoriu tobulumo, nenoriu ir tęstinumo, man specifinės akimirkos žavesio tereikia, improvizacijos ir savęs paties nustebinimo, užtikus povandeninę emociją/mintį slypinčią ten, kur net pats nesitikėjau... Diletantas? Taip. Galit mėtyti į mane tuos visus liumpeno, ADD, bipolar, shizo ar velniai težino kokius akmenis, už tinginystę ir intereso nebuvimą, tačiau sintetika (turint omenyje, jog iteracijose pradingsta nustebimas) manęs nedžiugina. Iš kitos pusės, tai irgi suprantu, jog aš taip apsiriboju tik „masturbacija“ – kuo greičiau ir efektyviau sublimuoti susikaupusį ‚š‘ kepenyse, tačiau, kaip jau rašiau, pretenzijų nulis :P

PS.: Dar vienas nepakomentuojamas įrašas... :)

sekmadienis, lapkričio 30, 2008

You and I are the same. We kill out of indifference, out of love sometimes, but never out of hate.

Kažkur skaičiau (ar išgirdau) mintį, jog ateina momentas, kai gyvenimas nustoja duoti ir pradeda atsiimti. Vietoje pirmų kartų atsiranda paskutiniai: paskutinį kartą matei artimą žmogų, paskutinį kartą lankeisi mieloje vietoje, paskutinį kartą… Šis lūžio taškas mane gąsdina tuo labiau, kuo geriau horizonte jį galiu įžvelgti… Gal tada išeitis yra pasinerti į atsiminimus, kaip kad aš realybę mainau į fantazijų pasaulį, tačiau nuojauta kirba, kad geriausiu atveju, tai tik placebas...

ketvirtadienis, lapkričio 27, 2008

Pradėjau galvoti

Jog tokiam tynginiui, kaip aš, gal ir visai praverstų šis robotukas. Kaina kandžiojasi - tačiau grindys užtat švarios :)

trečiadienis, lapkričio 26, 2008

Bruno Schultz - mėgaujuosi!

"Ah! how little did they demand from reality! They had everything within themselves, they had a surfeit of everything in themselves. Ah! they would be content with a sawdust Pierrot with the long-awaited word to act as a cue for their well-rehearsed roles, so that they could at last speak the lines, full of the sweet and terrible bitterness, that crowded to there lips exiting them violently, like some novel devoured at night, while the tears streamed down there cheeks"


"Deprived of all initiative, indulgently acquiescent, pliable like a woman, submissive to every impulse, it is a territory outside any law, open to all kinds of charlatans and dilettanti, a domain of abuses and of dubious demiurgical manipulations. Matter is the most passive and most defenseless essence in cosmos. Anyone can mold it and shape it; it obeys everybody. All attempts at organizing matter are transient and temporal, easy to revers and to dissolve. There is no evil in reducing life to other and newer forms. Homicide is not a sin. It is sometimes a necessary violence on resistant and ossified forms of existence which have ceased to be amusing. In the interests of an important and fascinating experiment, it can even become meritorious. Here is the new starting point of a new apologia for sadism."

Re:

Perskaičiau tą ketverto įrašą ir šyptelėjau sau – savam stiliuje anas :) Bet užkliuvo vienas sakinys, kurį anksčiau jau esu girdėjęs: „Pinigus reikia gerbti. Net ir vieną centą radęs privalai pakelti.“ Mano girdėtoje versijoje, tampi nevertas cento, jei jo nepakeli, tačiau idėja ta pati. Nu nežinau kaip jums, tačiau man, tokiam požiūryje „something smells fishy“.

(Nu va ir vėl, buvau prirašęs porą pastraipų, tačiau ištrinu – ne egzibicionizmo fazė man dabar tikriausiai. Tačiau jaučiu, kad ir vėl kaupiasi. Gerai...)
PS.: sedo, ar žinai dar kokių artscenikų blogų? (pukomuko, o ir paties išskiriant, savaima suprantama... :) )

antradienis, lapkričio 25, 2008

Šiandien, beeinant nuošalia gatvele namų link, radau besimėčią šimto kupiūrą. Nieko čia įdomaus kaip ir, tačiau nustebino mane patį kilęs pasidygėjimo jausmas, tuo banknotu, artais pačiu savim; užsimaniau po dušu palysti...

Liūdna ir pikta ant savęs

Šiandien pagaliau nuėjom pažiūrėti „Vicky Cristina Barselona“ – puikuma(!), po kurios norėjosi prisėsti ir pašnekėti, kaip kad po kokios pjesės, tradicija yra, išgerti po taurę vyno. Sedėjom su graiku, kalėdinį alų gurkšnodami ir literatūrą/kinematografiją apkalbinėdami, kaip, eilini syki, šovė mintis apsakymo siužetui. Užsirašiau ant čekio pagrindines mintis, tačiau pykstu, jog negaliu to griebtis dabar – neatliktos pareigos ausyse spengia... O šmaikščiausia tai, jog šis prigimtinis dualizmas, perėjus į kitą barikadų pusę, verstų lygiai taip pat idealizuoti alternatyvą! Žinau aš tai, ar manau, kad suvokiu – skirtumas niekinis, neapsisprendimas ir bandymas sėdėti ant kelių kėdžių, vienu metu, automatiškai tai suoponuoja. Iš kitos pusės: „What's true for the group is also true for the individual. It's simple: Overspecialize, and you breed in weakness. It's slow death.“

pirmadienis, spalio 27, 2008

Leitmotyvai

Prieš du metus pasakė man: "Success has many fathers, but failure is an orphan...". Kas labai tiesa yra; arba iš kito taško:

Success is counted sweetest
By those who ne'er succeed.
To comprehend a nectar
Requires a sorest need.



O ir šiaip man artima...

Dreams — are well — but Waking's better,
If One wake at Morn —
If One wake at Midnight — better —
Dreaming — of the Dawn —




sekmadienis, spalio 26, 2008

Not For The Easily Offended

Oi senai jau ką ir berašiau į blogą. Ta prasme pusiau parašyta yra, bet užbaiginėti tyngiu - man ADD, ot :P Hokai, ADD paminėjau ne šiaip, po ranka pateko vienas US komikas, kuris nors ir prie cerebral comedie nepriskirtinas, tačiau turi pora teisingų minčių ir juokelių, kur jau net ašaros gali ištrykšti: valanda laiko žiūrėjimo - paprokrestinuokite! Vis tiek žinau, kad vakar jūs alkaholikai prisiliuobėt ir šiandien nieko doro nenuveiksite :P Nu ok, aš čia iš pavydo, mat savaitgalį leidžiu vienas, užsidaręs labaratorijoje.. :/


OK, pradžiai vienas trumpas:


Du labai geri apie silpnapročius (taip, jis šaiposi ir iš anų):



Ir pabaigai full fledged stand-up show:






penktadienis, rugsėjo 26, 2008

Rinkimai ne tik pas mus idiotizmu kvepia

OK ok ok – retai aš įsiveliu į tokius dalykus, tačiau nuo to tik pradedu: respublikonų kandidatė į vice prezidetus – Sarah Palin. Pasiklausykite:



Jau prirašiau keturias pastraipas apie nuomonės formavimąsi, kritinį mąstymą ir panašų ‚š‘, tačiaiu kam to reikia – tuoj 5am, laikas parūkyti ir eiti miegoti, geriau jau entertainment'o šiek tiek! Taigi pabaigai dar keli šmaikštūs sakiniai, šį kartą iš „žvaigždės“ lūpų (ne tai kad stebuklas koks, tačiau pasimaišė po ranką, tai ir įdėjau)

ketvirtadienis, rugsėjo 25, 2008

Pamečiau užrašų knygutę ir ne tik

Atlantos oro uosto tualetas, po veidrodžiu lengva rašysena parašyta: „Trade sex for affection. Janine“ ir pridėtas telefono numeris. Nuoširdesnio atvirumo nesu matęs... Vėliau, besėdint jau Kopenhagos Kastrup oro uoste, kramtant itališką pastą, gurkšnojant sauvignon blanc ir rašinėjant įvairias nesąmones ant čekio, atėjo suvokimas, kad kitokios kelionės pabaigos ir negalėjo būti. (su užrašu tuolete nesusiėje, jei ką... ) Nors tai dar nebuvo pabaiga, pabaiga buvo kai aš keturioms ropščiausi iš traukinio, pramiegojęs vieną stotelę ir vos spėjęs išsirutulioti sekančioje, pro beužsiveriančias duris (už kurių ir liko mano „užrašalkė“), bet šie įvykiai tik sekė kelionės leitmotyvą. Tačiau tada, valgant tą pastą ir geriant vyną, kažkodėl jaučiausi gerai, grįžęs į Daniją. Ilgai čia neužtruksiu – nėra reikalo, o ir Laurynas, pas kurį už kampininką dabar esu, nemanau kad ilgai džiaugtųsi mano svečiavimusi (ypač po to, kai ant grindų jam purpurinę dėmę įtaisiau :) ). Beprasmis šis įrašas. Ne tai kad netūrėčiau ką rašyti, priešingai, tačiau atėjusio rudens nuotaikos verčia pereiti į intravertinę/depresinę fazę... Ups and downs – niekis, visą tai nesvarbu yra – Harder, Better, Faster, Stronger! O gal ir ne…

sekmadienis, rugsėjo 14, 2008

Mmm jo...

Sėdžiu dabar Holliday Inn ir ruošiuosi traukti pasidairyti po miestą (kas, savaime suprantama reiškia pub'us, barus, bendravimą su vietiniais, pokalbius ir bent vieną kokį nuotykį). Šiaip tai kažkokos keistas miestelis, tačiau bent jau greitkelis ne lygumomis, o kalneliais į jį atvedė. Aplamai tai man čia tarpukelė tarp Chicago's ir East Coast - ryt mano road trip pasibaigs (žiūrėti žemėlapį apačioje). Atostogos baiginėjasi, įspūdžių įvairių ir daug. Dėl įsisiautėjusių uraganų pakeitėme planus ir vietoje Miami'o patraukėme į Canadą. Gal ką epizodiškai ir parašysiu, mat personažų įvairių teko sutikti, neskaitant jau, kad ilgai vairuojant, įvairių minčių kyla, jei tik leidi joms tekėti. Anyway, reikalas tas, kad greičiausiai į Lt negrįžtu, o ir nėra nieko daugiau ko kaltinti, kaip savęs ir savo prokrestinacijos, bei tinginystės... :/ Ta prasme negrįžtu rugsėjo pabaigoje (Egle, tu įpareigojama man atpaštuoti "Tūlą", jei nerasiu grįžęs - skaičiuosiu dividendus :P ). O šiaip, jei viskas sėkmingai suksis, atsirasiu bent jau kalėdoms...


View Larger Map

sekmadienis, rugpjūčio 31, 2008

Mėnesiena

Kai vakarais Merso vaikštinėdavo gatvėmis ir su pasididžiavimu žiūrėdavo, kaip Martos veide blizga čia šviesos, čia šešėliai, viskas jam atrodė nuostabiai lengva, net jo jėga ir drąsa. Jis buvo dėkingas Martai už tai, kad ji viešai, greta demonstruodavo tą grožį, kuriuo kasdiena jį užliedavo it subtiliausiu svaigalu. Jie Marta būtų pilka pelė, jis ne mažiau kentėtų, nei matydamas ją laimingą tenkinant vyrų geidulius. Merso džiaugėsi, kad įžengė su ja šį vakarą į kino salę prieš pat seanso pradžią, kai ji jau buvo beveik pilna. Marta ėjo priešais jį, lydima susižavėjimo kupinų žvilgsnių, demonstruodama savo gėlių ir šypsenų veidą ir laukinį grožį. Jis, laikydamas rankoje fetrinę skrybėlę, jautėsi nežmoniškai pakylėtas, vidujai suvogdamas savo eleganciją. Nutaisė abejingą ir rimtą miną. Buvo perdėtai mandagus, pasitraukė į šalį, praleisdamas lydinčią kontrolierę, nuleido Martos kėdę jai dar nespėjus atsisėsti. Ir ne tiek iš noro pasirodyti, kiek iš dėkingumo, kuris tvindė jam širdį ir pripildė jį meilės visiems žmonėms. Ir arbatpinigių kontrolieriai davė pernelyg dosniai kaip tik todėl, kad nežinojo, kaip sumokėti už savo džiaugsmą, ir kad šituo kasdieniniu mostu jis garbino dievybę, kurios žėrinti šypsena žvilgėjo akyse it aliejus. Per pertrauką, kai vaikščiojo veidrodžiais išmušta fojė, sienos jam atspindėjo jo laimę, užliedamos salę elegantiškais ir virpančiais vaizdais drauge su tamsiu jo siluetu ir šviesiais drabužiais vilkinčios Martos šypsena. Merso, žinoma, patiko taip regimas jo veidas, ties cigaretę virpanti burna ir aiškiai juntamas šiek tiek įkritusių akių karštis. Apskritai vyro grožis atspindi jo vidines tiesas ir pomėgius. Bet ką tai reiškia, palyginti su nuostabiu moters veido bergždumu? Merso, pataikaujantis savo tuštybei ir besišypsantis savo demonams, tai puikiai žinojo.
Vėl grįžęs į salę pagalvojo, jog vienas niekada neidavo pasivaikščioti per pertrauką, verčiau rukydavo ir klausydavosi lengvos muzikos plokštelių, kurias tuomet leisdavo. Šįvakar žaidimas vyko toliau. Visos progos ištęsti jį, atnaujinti buvo geros. Bet sėsdamasi Marta linktelėjo atsakydama už kelių eilių ją sveikinančiam vyrui. Merso, irgi pasisveikinusiam, pasirodė, kad jis pamatė vos įžvelgiamą šypseną vyro lūpų kampučiuose. Atsisėdo nepastebėjęs, kad Marta uždėjo ranką jam ant peties, kad kažką pasakytų, o prieš minutę būtų tai džiugiai suvokęs kaip naują jo galios jai įrodymą.
-    Kas jis? – paklausė Merso, laukdamas, kad ji kaip niekur nieko paklaus „Kas?“, kaip netrukus ir atsitiko.
-    Tu juk puikiai žinai. Tas vyras...
-    O, - prabilo Marta ir nutilo.
-    Taigi?
-    Taubūtina žinoti?
-    Ne, - atsakė Merso.
Jis grįžtelėjo. Vyras buvo įsmeigęs akis į Martos sprandą, bet jo veide niekas nekrustelėjo. Buvo gana dailus, su gražiomis labai raudonomis lūpomis, nors akys – neišraiškingos. Merso pajuto, kaip kraujo banga užplūdo smilkinius. Priešais pajuodusį jo žvilgsnį žvilgančios idealios aplinkos, kurioje vyriškis gyveno jau kelios valandos, spalvos staiga apsinešė suodžiais. Kam jam reikėjo išgirsti, ką ji atsakys. Jis buvo tikras, kad tas vyras miegojo su Marta. Ir mintis apie tai, ką jis galėjo pataliukais pagalvoti, augo jame lyg kokia panika. Užplūstas tų pačių minčių, Merso puikiai žinojo ką: „Gali sau puikuotis...“ Nuo minties, kad tas vyras tą pačią sekundę išvydo būdingus Martos judesius ir kaip ji pasitenkinimo akimirka užsidengia ranka akis, nuo minties, jog tas vyras irgi mėgino nustumti jos ranką, kad išvystų sujauktą tamsių dievų susitvenkimą moters akyse, Merso pajuto, kaip viskas jame susipurė, ir jo užmerktos akys pritvinko siuto ašarų, kai salėje paskelbė, jog seansas vėl prasideda. Jis pamiršo Martą, kuri buvo vien tik dingstis jo džiaugsmui, dabar ji įkūnijo jo pyktį. Ilgai sėdėjo užsimerkęs, ir atsimerkė tik ekranui įsižiebus. Apsivertė kažkoks automobilis ir, visam orkestrui nuščiuvus, vienas ratas dar sukosi iš lėto, įtraugdamas į savo atkaklią kreivę visą tą gėdą ir pažeminimą, kuris susitelkė įtūžusioje Merso širdyje. Bet būtinybė panaikinti visas abejones, plaukusi iš vidaus, vertė užmiršti orumą.
-    Marta, jis buvo tavo meilužis?
-    Taip, - atsakė ji. – Bet filmas man įdomus.
Mhm vasara baigėsi - atostogos prasideda! Nu OK, ne visai atostogos, tačiau apie tai gal kada vėliau. Blogo įrašai vėl atsiras dažniau nuo spalio, rugsėjis mano bus praleistas lėktuvuose, mašinuose ir, gal net, laivuose... CU

trečiadienis, liepos 30, 2008

The Last Shadow Puppets


The one you fell for
Makes it seem juvenile
And you’ll laugh
At yourself
Again and again
And we’ll drink
To the thought
She’ll remember you
Maybe tomorrow

antradienis, liepos 29, 2008

Kai pradeda važiuoti stogas, reiškias reikia atostogų (preferably ne somos...)

Po gerų keturiasdėšimties valandų spanginant akims į baisybes (suprasti į darbą... ), imi ir prisimeni kokią nesamonę:





Lengvos formos infantilizmas atleistinas, kai smegenys perkaista...

trečiadienis, liepos 16, 2008

Visiškai pieviškas įrašas:/

Sėdžiu ir laukiu kol prasidės darbo diena normaliems žmonėms, kad galėčiau užbaigti savo nenormaliąją. Greičiausiai laikas bėga ne kai dirbi rimtus darbus, bet kai niekais užsiiminėji, pvz pasineri į Google Reader atplaukiančių naujienų, nuomonių ir visiškų nesąmonių srautą. Taip užkliuvo akis už neperseninusiai ekranizuoto Chuck Palachniuk „Choke“ treilerio. Negaliu pasakyti, kad labai suintrigavo, tačiau nusprendžiau, jog vis tiek peržiūrėsiu dėl dviejų priežasčių: nes tai mažabiudžetis, nepriklausomas filmas (ai simpatizuoju aš jiems iš principo), ir kad galėčiau palyginti įspūdžius su knyga. Tačiau, kaip kad dažnai mano įrašuose pasitaiko, ne apie pradinį įrašo išeigos tašką noriu rašyti. Ši knyga sukėlė prisiminimų eilę, kuriuose bandžiau nesėkmingai surasti bendrą vardiklį, bet neįstengęs (gal kiek pavargęs būsiu), paliesiu sąmonės srautą iš praėjusių metų.
Lisabona, paskutinė mano apsilankymo diena. Visą rytą prasėdėjau parke siurbdamas limonadą, rašinėdamas nesąmones į savo užrašų knygutę (iš kurių vėliau šioks toks apsakymas susidėjo), bendraudamas su čiabuviais, atėjusiais pasisėdėti, paalkoholiauti, ar tiesiog ieškančiais iš ko cigarečių nugręžti. Visą rytą ta knyga gulėjo mano kuprinėje nepaliesta, nors buvau apsisprendęs, jog iki išvykimo iš Portugalijos ją suvalgysiu. Atsiverčiau tik pavakaryje, grįžęs į ‚jaunatvinį bardaką‘ (ta prasme youth hostel – išverskite, kad jau tokie gudrūs :P ) su keliais vyno buteliais. Lounge jau buvo prisirinkę žmonių: gal keturios italės, trys prancūzai ir šiaip bilenko ir bilenkiek – tikrai virš tuzino. Visi jie, lengvai pasibarstę po kampus, bendravo savo kompanijose. Aš pats, būdamas ne ypatingos nuotaikos (dėl dabar šypseną keliančių priežasčių), susirangiau ant kėdės ir, atsikimšęs vyną, įsigilinau į knygą. Po gerų dešimties minučių lounge publika ėmė į mane šnairuoti, mat aš įnikau prunkšti ir krizenti (spėju vynas neapsunkino nuotaikos prašviesėjimo), dar po dešimties, kai jau mano krizenimas sporadiškai pereidavo į juoką, žmonės pradėjo šypsotis į mane žiūrėdami (kas mane tik dar labiau linksmino!), vakarui įsilingavus, visi sėdėjom prie bendro stalo, o knyga keliaudavo į to rankas, kas sugebėdavo raiškiausiai skaityti, pro nuolatinius juoko priepuolius...
Kitas epizodas iš, vėlgi paskutinės, nakties NY praleistos, vėlgi, janatviniame bardake, kuriame susimečiau su danų grupele. Ot tai, atrodo perskrendi per vandenyną vien tam, kad leistum laiką su tais pačiais daniokais! Nu bet šitie buvo meno žmonės, tai su jai pasilinksminom iš peties galiausiai, o čia noriu paminėti tik vieną epizodą iš to vakaro. Kaip kad dažnai būną tokių susėdimų metu, išsekus pradinėms pažintinėm temom, jei tik yra pakankamai proto vengti visokių kontraversiškų temų, kaip kad ‚jūs visi durni‘, lengviausias kelias griebtis anekdotų. Taip ir tada, vienas per kitą veržėmės, vos ne pertraukinėdami, jei jau pasakojamasis buvo girdėtas. Galiausiai viskas baigėsi anekdotu apie du bebrus. Tie, kas su juo pažystami, žino kad jis ilgokas ir gana vingiuotas, tik pačioje pabaigoje surišantis visus palaidus galus į vieną šmaikštą, taip ir aš tada, su lengvu rūpesčiu jį pasakojau, mat kuo toliau, tuo labiau jų akyse atsispindėjo abejonė – ‚what the hell is he talking about?‘ Tačiau tą vakarą šis anekdotas atsiskleidė visa savo sprogstamąją juoko galia, vos užbaigus paskutinius žodžius – iš pradžių aš tik šypsojausi, žiūrėdamas kaip jie leipsta, paskui jau pradėjau juoktis iš to, kaip jie juokiasi, galiausiai manau nei vienas iš mūsų nesuprato, kodėl mes, praėjus gerom 15 minučių, vis dar negalime sustoti juoktis už pilvų susiėmę... O ir visą likusį vakarą, niekados neužbaigiamas sakinys ‚No you should have see a guy, two weeks ago...‘, sukeldavo isterišką juoką...
Tai va, apie ką aš čia? Greičiausiai apie juoką, juk nuo komedijos kaip ir pradėjau, apie juokus tik ir tekalbėjau, tačiau nuojauta kužda, kad ne tik. Kaip ne kaip, teko skaityti straipsnį, kur teigė, kad juokas ir humoro jausmas yra evoliucijos metu išsivystęs socialinių įtampų sumažinimo mechanizmas. Tai ar šiame kontekste žiūrėti komediją vienam nėra gana absurdiška? Nežinau, tyngiu galvoti...

ketvirtadienis, liepos 10, 2008

Gyvenimas su deadline ant nosies...

Jau beveik mėnuo praėjo nuo paskutinio mano įrašo. Įnikęs į darbus esu visa galva (ok ok, tinginiauju irgi bilenkiek... ). Artėjančios projektų deadlines verčia mano skrandį susitraukinėti. Neturiu aš reikalingų savybių gyventi ramia širdimi. Vat prisimenu vieną kursioką, su kuriuo įstojom į universitetą vienu metu – jis dievų palaimintas yra žmogus. Kai aš baigiau bakalaurą, jį pagaliau perkėlė į antrą kursą – neįsivaizduoju kiek kartų jam teko išsiiminėti skolų lapelius, kiek kartų jis už jas susimokėjo ir kiek kartų, egzaminui pasibaigus, priduodavo tuščią lapą, tačiau visada buvo kalti kiti: tai dėstytojai, kurie specialiai jį sukirtinėja užduodami klausimus, kurių atsakymų jis nežino, tai sekretorės, kurios neleidžia penktą kartą perlaikyti egzamino, tai dekanas, kuris neperveda į antrą kursą su šešiomis skolomis – palaimintas jis, man taip neišeina... Norėtųsi kaltę versti ant kitų žmonių, tikiu kad tada tikrai geriau jaustis būtų, tačiau tiesa bado man akis ir neišeina sau meluoti. Blogiausia kai nežinia gniaužia gerklę, gali tada nors sienomis lipti, nagus graužti ar bandyti užsimiršti, vis tiek niekas nepadeda. Mintys, kur buvusios, kur ne, tuoj pat grįžta prie problemos, kaip kad nubaidytos musės, vėl sutupiančios ant suvažinėtos katės lavono. Kuo ilgiau išliekama šioje pasyvioje būsenoje, tuo labiau baimė stiprėja ir graužia – vienintelis variantas yra nutraukti ją aktyviu veiksmu. Čia labai tinkama būtų citata iš Stefan‘o Zweig‘o apsakymo „Baimė“, deja šią knygą („Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo“) į Milaną Symka išsivežė ir iki šiol neatpaštuoja (Symka, čia toks labai jau akivaizdus namiokas iš mano pusės :P ). Žmogus, veikiamas baimės, yra linkęs jos nusikratyti bet kokia kaina, tačiau čia ir glūdi visi spąstai – labai jau sunku išlikti kritiškam ir teisingai įvertinti veiksmą tokioje emocinėje būsenoje. Nu gi pagyvensiu ir pamatysiu, kaip su dabartiniais iššūkiais pavyks man susitvarkyti... Linkėjimai iš laboratorijos linksmai praleiskite vasarą :)


PS.: dabar autobusuose skaitau Jurgio Kunčino „Tūlą“ – visiškas malonumas! Pvz trumpa citata, puikiai atskleidžianti autoriaus subtilią ir lengvą ironiją: „Kažkuri Daševskos duktė vėl pagimdė (Viešpatie, vos nepasakiau – atsivedė!) dar du vaikučius – teko mikliai nešti muilą.

sekmadienis, birželio 15, 2008

Sveiki, aš esu 'film junkie' :)


Nu ok, šmaikštai šita reklama susukta, priemu akmenį į savo daržą.. :) Bet vat apturėjau didelį džiaugsmą pamatyti idealų si-fi filmą: jokių kosmosų, jokių monstrų, jokių elfų, dvarfų, robotų ar telepatų, tiesiog 7 besikalbantys žmonės. Nu užmeskite akį į treilerį:

Užkabina mane tokie filmai, kur dialogas naudojamas kaip esminė media, o jei dar gera idėja už jo stovi, tai atsiplėšti neįmanoma.

Richard Linklater: "My plan B has always been to make a film about people who talk a lot."

penktadienis, birželio 13, 2008

Poliarizacija: Kaip pavyzdys, Anarchija.lt vs Patriotai.lt

Jau kuris laikas esu užsiprenumeravęs įrašus iš www.anarchija.lt svetainės. Paprastai įrašai būna įdomus ir informatyvūs, kaip kad pastarasis, ir tik retkarčiais pasitaiko paaugliškai naivių. Antrasis polius, kurį netikėtai radau, yra lietuvių nacionalistų svetainė www.patriotai.lt. Tikriausiai mano pozicija, vertinant jų publikacijas, nėra pati objektyviausia, tačiau radus tokia rašliavą, tiesiog nekyla ranka vertinti juos bent kiek rimčiau.

Tačiau ne apie šias konkrečias svetaines noriu pakalbėti, jos tik atspindžiai procesų, vykstančių musų šalyje, ir yra mano naudojamos grynai iš tinginystės paskatų, kaip lengviausiai mane pasiekiantys virpesiai, sklindantys iš Lietuvos vandenų, kuriuose, atrodo, prasidėjo įdomūs pasitiurškenimai.

Po nepriklausomybės atgavimo viskas buvo aišku: kairė yra komunistai, o dešine – šviesus rytojus. Tada taip ir buvo. Bėgant laikui ir ateinant naujoms kartoms, kurios nepatyrė Sovietų Sajungos, ‚kaire‘ jau asocijuojasi ne su 'gulagais', o greičiau su 1968 Prancuzijoje vykusioms studentų riaušemis. Bet pokyciai ne tik jauniausiuose visuomenės sluoksniuose jaučiami. Neperseninusiai pasirode NK95, pradėtas klibinti ‚krikšcioniškų‘ vertybių akmuo, bandoma net ir prieš laukinį kapitalizmą, Lietuvoje įsivyravusį, balsą kelti. Nežinau, ar tai įstojimo į ES išdava, tačiau koreliacija akivaizdi, o ir turint europinį humanizmo tradicijos užnugarį, žmones tvirčiau išdrįsta išsakyti nepopuliarias mintis. Gerai yra visa tai, tačiau jau nebe ‚Baltijos kelias‘. Skirtingos nuomonės ir pažiūros dabar jau neapsiriboja, už kurią partiją balsavo žmogus rinkimuose (darant prielaida, kad išvis balsavo, mat mano kukliu, asmeniniu įsitikinimu prasmės šiame akte, ar „pilietinės teisės išraiškoje“ yra tiek pat, ar net mažiau, kaip ir apsispręsti. gersi latte ar espresso kavą. Ir ne, ne iš piktai, taciau žvelgiant į esamą pasirinkimą iš Lietuvos partijų...), dabar yra kvestionuojamos vertybės – ‚pro life‘ ar ‚pro choice‘, už lygias teises homoseksualams ar „tikrosios“ šeimos apibrežimas. Visi šie pasirinkimai skaldo ir poliarizuoja visuomenę. Belieka tik tikėtis, kad abiems pusėms užteks proto įsivelti į konstruktyvią diskusiją, o ne mėtytis mėšlais. Bet tai dar bus ateityje, o dabar žiūrim visuomenės grupių dinamiką ir kas iš jų susiformuos...

PS.: Esu nusipirkęs William Strunk, Jr ir Edward A. Tenney „The Elements of Style“, Laurynui rekomendavus. Laiks nuo laiko paskaitau, bandau išmokti ir pritaikyti profesiniuose rašinejimuose. Ir nors, tenai aprašyti dėsniai yra universalūs visoms kalboms, kaip kad Aurelijus Katkevicius savo bloge pastebėjo, tačiau, kai prisėdu rašyti ką nors sau, būtų tai blogo įrašas ar kokia esė, visos „trumpų sakinių“, „raiškos“, „daugiažodžiavimo vengimo“, etc. dogmos iš galvos išgaruoja ir pliekiu taip, kaip man širdis diktuoja. O širdis diktuoja rašyti taip, kaip ir kalbu, tai yra gausiai, suveltai ir sporadiškai šokinejant tarp idejų :) Pasisekė tikriausiai pasauliui (ta prasme žmonėms, apturėjusiems nelaimę su manim susidūrti), kad dažniausiai kalbu aš mintyse, su savo „nematomais draugais“... :)

PPS.: kątik atsiverčiau šį savo įrašą ir radau išnykusias du trečdalius lietuviškų raidžių. Niekaip nesuprantu, kaip tai atsitiko, tačiau pabandžiau atstatyti, jei dar liko kas praleista, nekreipkit dėmesio, kaip ne kaip, jei jau užsukat į mano blogą, tai su gramatinėm klaidom turėjote jau apsiprasti... :)

sekmadienis, birželio 01, 2008

Prezitentai

OK, retai aš apie politiką rašau, bet šį kartą nesusilaikiau. Pradžiai Barack Obama apsilankymas Google ir jo kalba. Valanda laiko žiūrėjimo – tegyvuoja prokrestinacija! :)





Labai smagiai skamba jo mintys, bet ne apie US aš noriu kalbėti. Noriu apie mūsiškę šalį, artėjančią prie savo tūkstantojo gimtadienio. Taigi kas galėtų būti sekantis lyderis? Mane jau senai stebina, jog EU komisarės Dalios Grybauskaitės reitingai visuomenėje yra labai aukšti, atsižvelgiant, jog ne taip jau dažnai girdima ir matoma ji yra. Tačiau tai vadinamas „gut feeling“ tikriausiai – stiprios asmenybės žavesys. Aš pats labai norėčiau, kad ji bolotiruotusi, velnias, aš net pasivarginčiau balsuoti už ją :)

PS.: grįžtant prie JAV prezidentinės rinkimų kompanijos, tikiuosi, kad šis „jaunuolis“ laimės, incestinių teksasiečių mentalitetas tikrai užknisęs jau...

penktadienis, gegužės 30, 2008

Kosmosas ir lietuviški runkeliai


Smagi socialinė reklama šiaip, o ir su paskutinės mergaitės svajone aš pilnai solidarizuojuos. Dėje... ESA (European Space Agency) gegužęs 19 atidarė registraciją, naujiems kandidatams į astronautų pozicijas - tai bus tie išrinktieji, kurie skraidys į ISS (International Space Station) ir gal net į Marsą! Dėje dėje, lietuvių tame tarpę net ir teoriškai negali atsirasti. Čia ne vien dėl tokių 'Prūnskieniškų' debilų, kurie įsitikinę, kad lietuviams tik nosimi rūnkelių laukus verta arti, tačiau ir dėl flegmatiškų apsukų akademinės bendruomenės, kuri dar tik pradeda svarstymus, ar verta Lietuvai į ESA gretas stoti. Pikta ir gėda man - nors imk ir atsisakyk pilietybės, emigruok į kokią UK ir, tokiu būdu, bandyk įsilieti į kosminę programą. Juk dabar, dėl Lietuvos pilietybės, negaliu įsidarbinti net ir researcher'iu :( Net ir jei dabar Lietuva pradėtų derybas dėl įstojimo, procesas užtruktų minimum 8 metus. Šmaikštaujam mes kad estai yra flegmos, dėje dėje, Estija jau priėmusi sprendimą ir stojimo procesas vyksta...

šeštadienis, gegužės 24, 2008

Raison d'être

Karnavalas Aalborge – malonumas žiūrėti į tą masę žmonių! Vieni nusitašę miega ant pievos, kiti bando sažavėti savo kostiumais, dar kiti, tiesiog chill out‘ina... Lengvas side note‘as, šis karnavalas puiki proga patapti pedofilu – keturiolikinės/penkiolikinės mergaitės demonstruoja savo kūnus su išprievartaujančiu lipido egzibicionizmu.. tačiau ne apie tai šis įrašas. Jis apie tai, ką žmogus turi daryti... Istorija paprasta – žingsniuoju aš iš maskarado, norėdamas parsirasti namo ir atsigauti prieš vakarinę dalį (neplanuotai ir šiandien turėjau filmuoti „Vimoroz“ pasirodymą, todėl šiek tiek nuvargęs ir per anksti pakeltas buvau), kaip sutinku vieną pažystamą prancūzą. Susipažinome mes irgi įdomiai. Praeitą vasarą, kažkokio koncerto metu, nufotografavau jį ir jo sūnų. Dar po poros mėnesių pagaliau jam nusiunčiau nuotrauką ir maniau, kad jau basta. Tačiau prieš pusmetį, pasigauna jis mane partyje ir pradeda dėkoti už tą nuotrauką, kuria pasirodo jo tėvai atsispausdino 20x40 ir pasikabino livingroome :) Baisiai jis tada reiškė padėką, o ir kas kart susitinkant, spaudžia ranką, tarsi būčiau koks karo bičiulis. Tačiau taip, pamatau jį gatvėje iš tolo – rankos į viršų, kojos trypia įsivaizduojamą šokį. Galiausiai gaunu alaus ir prisėdu su jo draugais ant šaligatvio. Gal tik vieną sakinį tespėjome persimesti, kaip kitoje gatvės pusėje, pastebiu moterį, apsirengusią fėjos/angelo kostumu, sėdinčią vienui vieną tokioje išraiškingoje kančios pozoje, kad aš iškarto ją įvardinau „the fallen angel“. Nežinau kodėl, tačiau perėjau gatvė, pritūpiau prie jos ir paklausiau „are you ok?“ Ašaros rieda pas ją kaip pupos, akys spinduliuoją tokį skausmą, kad net fizižkai ant savęs jausti galima – „Yes Im fine..“ bando sakyti, taičau užsikūkčioja...

Prašnekėjom gerą valandą, pirmiausiai sunkiai – natūralu, kai visiškai svetimas žmogus prie tavęs prieina.. Kalbėjom daug, pvz. apie danų kultūrą, jog taip niekas jos net nepaklausė, verkiant viduryje centrinės miesto gatvės, ‚kas tau yra?‘, tuo labiau, jei ji būtų pasakius, kad ji ka tik turėjo persileidimą, bet kas būtų pabėgęs. Kalbėjom kol ji nustojo verkti, tada pradėjo šypsotis, galiausiai juokėsi... Ne už ilgo atėjo jos draugės ir aš atsisveikinau. Bet nueidamas bandžiau suskaičiuoti tuos kartus, kai man žmonės atvėrė širdį, kai pasakė tai, ko dar niekam nėra sakę – pirštų neužteko... turiu omenyje įskaičiuojant kojų... Gal iš manęs mokslininkas niekad ir nesigaus, tačiau jaučiu, jog sugebėjimas surasti kontaktą su žmonėmis, yra vertesnis, nei bet kuris iš mano aukštojo išsilavinimo diplomų...

penktadienis, gegužės 23, 2008

Vizija į Europa

Netyčio sužinojau, kad vyko pusfinalis - šiaip visiškai indifferent buvau, bet kai užmačiau pracūzų klipą, tai užsimaniau viską to atlikėjo susirasti - iš kur vizijoje tokių gerumų gali atsirasti?!

antradienis, gegužės 20, 2008

Praeitis

Yra toks animacijos rinkinys, pavadintas "Masters of Russian Animation" - 4 DVD kupini pilno džiaugsmo. Jei įdomu ir galite - nusipirkit, jei ne - galima, laužant įstatymus, susišaudyti internete... Ir taip - pakarkit mane, tačiau vis dar noriu tikėti į kūrybą dėl kūrybos. Ir (labai grubus, tačiau emocijas atspindintis išsireiškimas) "pisau ir spardžiau" aš tuos gariūninkus, nesvarbu, jog jų apyvarta yra dešimtuoju laipsniu pakelta - apribotas vertelgos mentalitetas ir tiek.


Nesigilinant kas, kaip ir už ką, įdedu vieną iš šmaikščiausių filmukų...

sekmadienis, gegužės 18, 2008

Nacionalizmas ir impotencija

Vakar minėjome Gedimino gimtadienį. Ramus buvo pasisėdėjimas iki paryčių su daug kalbų, sangrija ir vynu. Nedaug mūsų svečiavosi, bet pačiais paryčiais iš svečių telikau aš ir Donatas, kuris šiek tiek padauginęs sangrijos, jog teko man tempti jo dviratį iš Nørresundby į Aalborgo centrą. Šeštą ryto pėdinome sau ramiai, šnekėdami apie nesąmones, vis grįždami prie pradėto pokalbio, jog mano šaipymaisi iš žmonių bukumo yra blogas dalykas, kuo jis karštai stengėsi mane įtinkinti :) Nuotykis prasidėjo priėjus Studenthuset aikštę. Pirmiausiai man nuo galvos nuskrido skrybėlius ir pajutau smūgį į nugarą. Net dorai nespėjęs susigaudyti kas ir kaip, atsisukau ir automatiškai žiebiau į dantis. Iki šiol viskas vyko lyg pagal standartinį užpuolimo scenarijų, tačiau vėliau išsirutulioja įvykiai, dabar kelia man keistą šypsenos ir sumišimo derinį. Taigi, pradžioje apibūdinsiu situaciją. Esam keturiese: aš, Donatas, nelabai besiorientuojantis erdvėje, ir du danai (~27-30 metų). Vienas iš jų, su kuriuo jau spėjau apsikumščiuoti, labai panašios būsenos kaip ir Donatas, o kitam, drimba iš burnos putos, berėkiant ant mūsų– „You fucking german bastards!“. Kodėl mes patapome vokiečiais taip pat nežinau, tačiau neketinau gilintis į šias peripetijas. Dabar prasidėjo keistumai – vietoje to, kad mus pultų spardyti, jie tiesiog pašiaušė savo uodegų plunksnas ir svaidėsi keiksmais. Nu ką, jei jau suteikė šiek tiek laiko, nusprendžiau tuo pasinaudoti ir nusimečiau nuo pečių paltą su švarku – labai šie rūbai nepraktiški muštynėse, teko tą Lietuvoje dar išsiaiškinti. Susigrupavimas įvyko irgi natūraliai, Donatas ir pirmasis danas, kuriam jau buvau smogęs, stovėjo vienas prieš kitą, linguodami kaip du beržai vėjyje, o aš su antruoju pradėjau sukti ratus, iškėlę kumščius. Patiems danams, man atrodo, aš taip ir neištariau nei žodžio, tačiau daugiau nei pakankamai teko išgirsti: „I will fucking kill you, you funcking shit. Ill give you a first swing – take your best shot you bitch“ taip toliau ir panašiai... Bandžiau Donatui parodyti, kad dviese griebtume agresyvųjį, tačiau jis buvo taip įsisvyravęs, jog nelabai ar gaudėsi situacijoje. Taigi, apsukome su danu kokius du ar tris ratus, vienas apie kitą, tačiau kaip nepuolė jis manęs, taip nepuolė. Visa situacija atrodė tragikomiškai todėl nesusilaikiau nepradėjęs juoktis, šiek tiek turėjo tai juos nustebinti. Kas vyko toliau, dar komiškiau – tiesiog nuleidau rankas, atsukau jam nugarą ir nuėjau pasikelti rūbų. Letai apsirengiau, besiklausydamas keiksmų, pakėliau dviratį ir stumtelėjau Donatą, kad išjudinčiau iš svyravimo ir pajudėtų jis. Taip ir nuėjome. Sekė jie mus dar kokius penkiasdešimt metrų, rėkdami pavymui, vienas kuris dar pastūmė (ar nuspyrė) Donatą taip, jog jis pačiuožė asfaltu gerus du metrus, tačiau šis, būdamas prie nutrūkimo ribos, nelabai gaudėsi situacijoje ir net neparodė jokio supykimo ar suvokimo kas vyksta, tik bumbėjo sau kažką po nosimi. Priėjus Bulvardeną, kuriame jau buvo ankstyvų žmonių, mūsų „pažystami“ atsikabino, tik prieš tai mūsų link sviedę medinį balkį... Tai vat, likau su į dantis nubrozdintu krumpliu ir keistu jausmu. Kaip ne kaip, tai buvo nacionalistinis išpuolis, paskatintas neapykantos svetimtaučiams, bet labiausiai mane stebina jų iškastruota agresija – nors ir jie užpuolė mus, tačiau po pirmų niuksų, jie tebandė išprovokuoti agresiją, kad turėtų pasiteisinimą mus suspardyti! Žinau, jog pagal Dk įstatymus tas, kuris pradeda muštynes, yra kaltas, tačiau tokia impotentiška ir baimės persunkta agresija kelią pasigailėjimą. Kažkaip tikrai su didesne pagarba (nelabai tinkamas žodis, tačiau kito nerandu) žiūriu į žmones kurie atiduoda savo pasirinkimui, o ne trypčioja vietoje, bijodami savo elgesio padarinių... Keista ką iš mūsų daro civilizacija.

P.S.: dar sukant ratus, su iškeltais kumščiais, kai maniau, jog muštynės garantuotai įvyks, nusišypsojau sau pagalvojęs, jog mano profesorius išvažiavo mėnesiui į US – iki kol grįš, spės fanarai išnykti.. :D

trečiadienis, gegužės 14, 2008

Roger Waters - Kai kiaulės pradeda skraidyti

Vakar išsinuomavom mašiną ir nulėkėm iki Odensės. Lėkėm tiesiogine ta žodžio prasme, mat vietoj rezervuoto 1.2l kubatūros opeliuko, gavome Audi A3 su 2l dyzeliniu varikliu – gerai, kad DK keliuose karai nevyksta, tai ir policijos net su žiburiu nerasi :) O vykom ten mes į Roger Waters (Pink Floyd co-įkurėjo) koncertuką. Dabar jau galite pradėti mums pavydėti :) Koncertas buvo labai geras, plius tikrai nedaug publikos (~5000-7000), tai galėjom džiaugtis muzika ir nesijaudinti, kad sutrins mus pamišusių fanų minia (o pamišusių vidutinio amžiaus personų ten buvo daugiau nei puse – muzika turi tendencija priminti praėjusius gyvenimo etapus ir leisti užsimiršti, jog tau jau reikia gerti vaistus nuo prostatos padidėjimo... ). Nu bet jei turite entuziazmo, neužilgo vyks jo koncertas Londone – gal dar spėtumėte...

O šiaip pas mane naujo nieko daug nėra. Aplankiau Paryžių, tačiau be privalomų miesto simbolių, į kuriuos ir taip su lengva ironija žvelgiau, jokių maniakiškų turistavimų neatlikinėjau; puikus maistas, geras vynas, draugų kompanija ir gyvenimas Montmartre – mano polinkis į hedonizmą ir tinginystė vis bujoja... Tačiau jei jums atrodo, kad padariau klaidą, neskirdamas atitinkamo dėmesio visiems tiems architektūros ir meno stebuklams, sukauptiems mažiausioje didelėje sostinėje, siūlau užmesti akį į vieno tokio tūlo vaikino, „shetonu“ pasivadinusio, kelionės raportą. Dvejopas emocijas kelia jo tekstas: pirmiausiai akivaizdu, jog tai ‚savas bičas‘, nepasižymintis nei išskirtiniu IQ, nei mintimis (dar pastebėkite tą labai keistą veido išraišką, kuri, kaip spėju, šypsena turėtų būti, tačiau labiau burunduko fizionomiją primena..), tačiau toks nuoširdus pas ji rašymo stilius, jog tiesiog negalima nesimpatizuoti, nors ir minimaliai :)

Ir pabaigai trumpas offtopicas maisto tema: neskaitant tradicinių virtuvių, mano ragauto maisto sąraše dabar yra arklys, šuva (Paryžiuje užkandžiavau šlaunelę :) ) ir meksikietiški skėriai (DaliaV parsivežė iš komandiruotės, tačiau pati nevalgo, ot ir durna – labai skanūs :) ). Kelias dienas mes čia vis šia tema kalbėjom, šmaikštavom, kol vieną naktį, pradėjau sapnuoti kanibališkus sapnus... :/ Ai dabar gal kurį laiką apseisiu su vištiena ir jautiena...

antradienis, balandžio 22, 2008

Sugalvojau

Kad sekančią savo katę pavadinsiu Braške, tik kada aš ją begalėsiu užsiveisti, čia jau atviras klausimas...


pirmadienis, balandžio 21, 2008

Under Pressure arba vienas teigiamas iš dviejų

Sunkus tas gyvenimas, tynginiams ir veltėdoms, bet, kaip kad 'Takeshi Pilyje' šaukdavo, - "STENGSIUOS!" :) Po superio "rekomendavimo" kraustausi iš savo ofiso į laboratoriją... Kaip atsakomajį manevrą, manau rekia dabar sofą labe susiveikti :D



Queen and David Bowie

trečiadienis, balandžio 16, 2008

Saturdays = Youth ir "Euromillones Loteria Internacional"

Užsižiosojau per visokius darbus ir šiaip rutiną, tačiau geriau vėliau keliom dienom, nei kad niekada: M83 naujas albumas jau pasirodė!

Iš mano asmeninio fronto naujienu šykštu, nu gal kad tik pagaliau susitvarkiau apšvietimą vonioje - metai laiko nėra taip jau blogai, gal net ir orkaitei elektriką greitu laiku iškviesiu :) Ai dar likau nustebęs, kai gavau spam'ą į pašto dėžutę!! Iš kitos pusės, kai pagalvoji, joje integruoto spam filtro nėra - daugiau šansų, kad užkibs :)

pirmadienis, balandžio 07, 2008

Laikas ir šiaip

Visokios nesąmonės darosi man su laiko jutimu. Pvz sėdžiu sau ketvirtadieni kaip ridikas ir darbuojuosi ties projektu, karts nuo karto su kuom nors persimesdamas keliais žodžiais Gmail chate. Bekalbant su lt reziduojančiais žmonėm, priartėjus darbo pabaigai, pasako, kad savaitgalis jiems jau prasidėjo. Nu, galvoju sau, neblogai Lietuvoje, vis išeiginės ir trijų/keturių dienų savaitgaliai :) Vakare ateina nauja žinutė iš pažystamų, šį kartą vietinių, kodėl penktadienio vakarą leidžiąs prie kompiuterio - nustebau lengvai, pasitikslinau kalendoriuje ir, akurat, penktadienis. Nieko čia keisto ar neįprasto, gana dažnai taip žmonėms atsitinka, kai pasineria į rutinišką darbą. Tačiau šiandien, atsikėlęs 6am, nukėblinau iš pat ryto į universitetą, vien tik tam, kad sužinočiau, jog vėl sumaišiau dienas, ir kūrsai, kurie, mano fantazijoje, turėjo būti šiandien, bus tik rytoj. Vėlgi ne pasaulio pabaiga ar stebuklas koks, tačiau šių susivėlimų užteko, kad persipildytų mano kantrybės taurė, todėl ėmiau ir... mečiau rūkyti. Taip taip, jokio tiesioginio ryšio čia nėra, galit ir neieškoti :) Tiesiog šiaip.. :)

Tai va, nerūkau jau net visas dvi ar tris valandas, o ant mano bicepso užlipintas narkotinis pleistras. Savijauta keista, žymiai geriau, nei kad tas jų žiaumočkes kramtyti, tačiau vis tiek rankos vietos neranda…

antradienis, balandžio 01, 2008

Šmaikštas

Abejoju, ar yra dar žmonių, besinaudojančių internetu ir nežinančių apie šituos pašmaikštavimus, tačiau šis įrašas tada bus man pačiam, kad po youtubą nereikėtų knaisiotis :)



ketvirtadienis, kovo 27, 2008

The Story of Stuff (dle asobna tupych)

Viskas, kas čia sako, yra labai tvarkinga, nesiginčysi gi, tačiau mane šiek tiek stebina taip stipriai išpopuliarėjęs 'entertainment learning' - atrodo, kad be multikų ir juokelių neįmano žmonėms nieko rimto pasakyti. Iš esmės, tai tas pats 'consumer' mentalitetas, žengiantis į naujas sferas.







trečiadienis, kovo 26, 2008

Fatalizmas

Mano penkmečio planas chuliganas artėja į pabaigą (gaila tik kad daugiau laiko atžvilgiu, o ne To Do list‘o trumpėjimu), tačiau nespėju net atsikvėpti, o gyvenimas vis pakiša naujus. Visiems taip tikriausiai būna, tačiau labiausiai mane stebina harmonija tų dėlionės detalių. Tokį jausmą paprastai gaunu tik besiknaisiodamas po fizikos paslaptis, kur iš pirmo žvilgsnio visiškame chaose, panirę egzistuoja tobuli dėsniai, valdantis ir apjungiantys viską. Kaip gi daugiau reaguoti galima, kai vos tik spėjus sugalvoti, jog tam tikra įvykių seka, būtu gradientas, kaip jie ima ir patampa realiomis galimybėmis, o ne tik fantazija. Potencialas ir iš jų kylantis apibrėžtumas šiek tiek net gąsdina, tačiau vilionė per stipri. Klausimas, kada ir kur prasidės natūrali nuokalnė...

Nu ok, pardon už tokias abstraktybes:) Kitą kartą gal ką įdomiau parašysiu.. nors nieko kito, kaip darbas, šiom dienom nedarau – grindys nubarstytos datasheet‘ais, PCB'iais ir elementais visokiais:/ Ai pala, savaitgalį laukia didžiulis, kelių dienų, partis viloje su baseinu, sauna, skvošu, etc. Bus linksmybės! :)

trečiadienis, kovo 19, 2008

Leon Somov feat. Jazzu : Offline Remixed

Vakar Sutemos.net išleido ilgai lauktą Leon Somov ir Jazzu albumo Offline EP remiksų leiblą! Apie jį pasiskaityti, o ir nemokamai atsisiųsti (kartu su video klipu, kuris įterptas šio įrašo apačioje) galite čia. Nenoriu mėtytis nereikalingomis ir banaliomis pagyromis tiek autoriams, remiksuotojams, bei abiem 'prietemoms', tačiau labai jau džiugina ausis, tačiau šaunuoliai visi! :)

Dabar telieka sulaukti pasirodysiančių, balandį, M83 ir birželį, Ellen Allien albumų ...

pirmadienis, kovo 17, 2008

Pati tragiškiausia kelionė EVER (Prailgintas įrašas)

(Čia ne Italijos tęsinys, anas kažkada gal ir pasirodys...)

Dar praeitais metais į mano rankas pakliuvo keli AirBaltic skrydžių voucheriai, kurie buvo platinami Maximoje. Porą išnaudojau dar prieš naujus, porą skrydžiams į Italiją, o likusiais rezervavau savo pavasarinį apsilankymą Lietuvoje, iš kurio neperseninusiai grįžau. Į vizito detales nesigilinsiu, tiesiog chronologiškai išdėstysiu nesėkmes, susiėjusias su transportu. Dėl vienos dalies aš pats pakaltinamas savo išsiblaškymu, dėl kitos, ne aš... Pirminis kelionės planas buvo toks:

  • Pirmyn:
  • 7:10am Aal – Cph: traukiniu
  • 3:20pm Cph – Vln: lėktuvu
  • Atgal:
  • 6:20pm Vln – Cph: lėktuvu
  • 8:20pm Cph – Aal: lėktuvu (traukiniu važiuoti būtų buvusi visiška nesamonė, mat dėl kažkokių remontų, būtų reikėję persėsti du kartus ir užtrukti virš 8 valandų :/ )

Viskas gražu ir sklandu. Dėje, traukinys, eilini sykį buvo pramiegotas... Nu ne tai kad pramiegotas pramiegotas, mat atsikėliau 5am, palindau po dušu, tačiau tada nutariau prigulti pusvalandžiukui – BAD IDEA! :( Atsikėliau apie 10am, pasikeikiau ir nurioglinau į SAS puslapį pasižiūrėti kokios alternatyvos manęs laukia. Tada dar pasikeikiau, nors jau ne taip stipriai, mat bent jau biznio klasės bilietų neteko pirkti. Nu galiausiais nusipirkau skrydį į Cph ir sėdau į autobusą. Jame sutikau Neriu su Zophie, tai visi pasidalinom savo vargai bei skausmais ir su atsinaujinusiom šypsenom nudardėjom aerouosto link... Tolimesnė kelionė gimtinėn praėjo sklandžiai... Tačiau atėjo diena man išvykti. Šiek tiek pasinervavus dėl kamščių Savanorių prospekte, pavyko išsiveržti iš grūsčių ir pajudėti oro uosto link, tačiau, likus gal 5min iki atvykimo, susigriebiau, jog palikau pasą... taip, ir vėl... Bandžiau ir durnu apsimesti, pakišinėdamas teises, ir apie Šengeno sutartį prakalbą išsakiau – niekas nepadėjo, iš anapus check-in tesigirdėjo „Ne, ne, ne, ne, ne...“. Nu ką, nukėblinau į AirBaltic skyrių ir pradėjau organizuotis datų pakeitimus. Pasirodo ne pats blogiausias variantas dar mane ištiko, jei būčiau apsireiškęs penkioms minutėm vėliau, visi mano bilietai būtų atšaukti ir tektų per naują rezervuotis (ši nelaimė prie mano akių ištiko kelias personas). Taigi grįžimas namo atsidėjo dar pusei savaitės, o ir tvarkingai nuskausmino mano kišenę finansiškai. Tačiau, iš dalies, šis nenusisekimas buvo naudingas mano sveikatai, mat danties infekciją buvau pasigriebęs (tačiau kitu sveikatos aspektu, susiėjusiu su skrandžiu, tai atvirkščiai, netgi pražūtingas, tačiau apie tai vėliau...). Praleidau tas kelias dienas bandydamas darbuotis, bendrauti su draugais (proporcijas šių užsiėmimų manau galite nuspėti... :) ), todėl ypatingai nesigraužiau. Galiausiai, išaušus išvykimo dienai, buvau net optimistiškai nusiteikęs, iki kol mano skrandis nepradėjo reikšti pretenzijų, dėl žiauraus elgesio su juo, visos savaitės bėgyje. Jausmas toks, tarsi gyvą katę būčiau prarijęs, o dabar ji bandytų nagais išsidraskyti lauk – vos ne per ašaras prisiminiau Si-Fi klasika ‚Alien‘...Nu bet šis įrašas ne apie tai... taigi kelionė. Vėl atvykus į oro uostą, šį kartą jau su pasu (galit spėti kiek kartų tą dieną teko išgirsti klausimą „Ar turi pasą?! “ :/ ), įsichekinau dvi valandas prieš ir susirietęs nukėblinau iki kavinės, tikėdamasis maistu nuraminti savo skrandį. Tačiau dienos sriuboje, kartu su bulvėmis ir pupelėmis, plaukiojo pusės nago dydžio vabalas! Manęs atsiprašė, pinigus gražino, tačiau tuoj pat, be jokių skrupulų, pridavinėjo sriubas kitiems klientams – klausimas ar viena iš jų nebuvo manoji, kurią gražinau į virtuvę, tik su išgraibyta muse... Nu nesvarbu. Dar labiau susinervinęs ir su vis siautėjančia kate viduriuose, praslinkau pro apsaugą ir įsitaisiau prie vartų, kur jau sėdėjo kolega Marius. Pablevyzgojom apie universiteto naujienas, bei Lt akademijos situaciją, tačiau kaip vartų neatidarinėjo, taip neatidarinėjo. Galiausiai atsirado šaunus užrašiukas „Delayed“! Pradėjau nerimauti, mat flight connection‘o neturėjau. :/ Galiausiai, pralaukus papildomas dvi valandas (ačiū dievui atnaujintame terminale įrengti rūkomieji – kitaip garantuotai barzdą būčiau išsipešęs! Ir taip, vis dar nemečiau – per daug streso dabar mano gyvenime :P ), atidarė vartus. Nujausdamas artėjančias problemas Cph oro uoste, nusprendžiau stoti į patį eilės galą, o tada iš pasalų užpulti administratores ir išreikalauti, kad pakeistu man bilietą iš Cph į Aal. Tačiau naivi tai buvo viltis, vėl pasikartojo praeitas scenarijus: - „Ne, ne, ne, ne, kreipkitės į SAS, jie jums viską sutvarkys, prašau neužlaikyti lėktuvo“, kaip užsikirtusi plokštelė! Bumbėdamas įlipau į lėktuvą ir atsisėdau, prieš tai dar beviltiškai pabandęs šnekėtis su stiuardesėm, tačiau plokštelės visiems darbuotojams išdalintos vienodos... Nerimstant skrandžiui (per kvailą naivumą, ar tiesiog per užsimiršimą) užsisakiau karštą patiekalą, kuri galiausiai gražinau net neparagauta – to kosmonautų „maisto“ kvapas iš viso nunešė stogą katei, tupinčiai manam skrandyje, teliko tik giliai šnopuoti pro sukąstus dantis ir pirštais užkimšti ausis, taip bandant izoliuoti vaikų klykimus, kaip tyčia skambančius man už nugaros... Nusileidome Cph likus 10min iki sekančio lėktuvo pakilimo. Pasiimti lagaminą ir perbėgti per 3 terminalus su apsaugos patikrinimu yra neįmanoma ne vien dėl fizinių galimybių, tačiau ir dėl to, jog lagaminus iš lėktuvo pristato tik už 20min. Vienintelis likęs variantas, neprarasti bilietų, buvo brautis prie SAS langelio (dar bandėm telefonu skambinti – autoatsakikliai, tokiais atvejais, skamba kaip įžeidimas!) ir prašyti pakeisti laiką – tačiau kur tau! Pirmiausiai, tas konkretus langelis, o ir už jo sėdinti administratorė, atsakingi tik už su atvykimu susiėjusiais klausimais, antrą, tą dieną, daugiau nėra nei vieno skrydžio į Aal!!! Dabar abu su Marium keikėmės riebiai ir visai ne po nosimis... Dar bandėm atakuoti ‚Ticket Office‘, tačiau teišpešėme tiek pat, kiek ir ankstesniais kartais: - „No no no, if you don’t have flight connection, its your fault, even if you are late because of our fault.. anyway, you loose the ticket.“. Nors vieną kuriozą tai neblogą pasakė: Marius pradėjo kabinėtis prie fakto, jog šis skrydis yra atliekant bendradarbiaujant SAS ir AirBaltic, todėl už vėlavimą atitinkamai ir SAS skolingi, tačiau contra argumentas buvo toks: „Well its not really a cooperation, since SAS owns AirBaltic, thus SAS is not responsible“ (WTF?!). Supratę, jog daužom galvą į betono sieną, kaip ne kaip, monopolis suteikia jiems galimybę daryti ką nori, nupėdinom pirktis traukinio bilietų. Gavom naktinį, kurio dar laukėme tris valandas. Mariui gerai, tas alų sau gurkšnojo, o aš rijau vieną angliuką po kito ir bambėjau sau... Kelionė traukiniu, kaip visada, ilga, varginanti ir baisiai nuobodi... Grįžę dar mano apšnerkštame livingroome išgėrėm arbatos, kol pradėjo kursuoti pirmi autobusai ir Marius galėjo parsigauti namo, o tada lūžau lovon ir ilgai nebeatsikėliau...

Jei atvirai, pažiūrėti dabar oro uosto kryptimi nebenoriu! Gerai, kad labai artimu metu nėra numatyta jokių kelionių, turiu pora mėnesių užsimiršti visas nuoskaudas ir pykčius...

PS.: Užmigdžiau katę skrandyje tik šiandien ryte – dabar darau rimtą pertrauką, nuo bet kokio piktnaudžiavimo, ir ketinu palepinti save sveiku maistu. Negalima gi taip, paskui ir galus visai atiduoti gausiu...

PPS.: Kam atsibodo skaityti, tai ne mano bėdos, man reikėjo kaip nors konstruktyviai savo pyktį sublimuoti :P

šeštadienis, kovo 01, 2008

Remix

Neperseniausiai išėjęs Radiohead albumas "In Rainbows", sukėlė nemenką sumaištį muzikos rinkodaroje, bet ne apie tai rašysiu. Šiandien radau šio albumo remiksą: Amplive - "Rainydayz Remixes" (platinamas internetu nemokamai). Nesu pats trip-hop'o mėgėjas, tačiau šis albumas turi tiek šarmo, jog tiesiog negaliu nenukelti skrybelės. Keista, tai rašyti, tačiau tenka sutikti, jog nekuriais aspektais jis net už originalą pranašesnis...

antradienis, vasario 26, 2008

British humour

Paskutinė dalis po Italijos kalnus jau pabaiginėjama, tačiau tuo tarpu norėčiau pasidalinti su jumis šiek tiek šmaikščių filmukų, kuriuos ką tik, rekomendavus, turėjau smagumo peržiūrėti. Savaime suprantama, čia tik ironiškas priėjimas (nu nebent ponaičiui Gediminiu tai gali būti educational), tačiau britiškas jumoras (net ir toks main streaminis) yra pui kipramoga


How To Be The Perfect Girlfriend


How To Be The Perfect Boyfriend


How Can I Tell If She Is Attracted To Me?

ir kiti - kai turėsite laisvo laiko, užmeskite akį, ironijos ir faktų mišrainė labai gerai sužaidžia :)

Pvz sėdžiu dabar ir varvinu selę vien žiūrėdamas į šį sushi...

How To Eat Sushi

pirmadienis, vasario 18, 2008

Beveik leitmotyvas

"How did I get here? The pain so unexpected & undeserved & for some reason cleared away the cobwebs. I realized I didn't hate the cabinet door, I hated my life, my house, my family. My backyard, my power mower. Nothing would ever change, nothing new would ever be expected; it had to end, & it did. Now in the dark world where I dwell ugly things & surprising things, & sometimes little wondrous things spill out at me constantly, & I can count on nothing."

Čia šiaip, prisiminiau tiesiog, kažkada pamaniau, jog NeExpertui tiktų. Tačiau nebe...

pirmadienis, vasario 11, 2008

Važiuojam reiškias...

Chm, taigi nuotykių Italijoje pratęsimas... Jei atvirai, tai Milanas yra beveik tragiškas miestas, atmetus katedrą ir Vittorio Emanuele II galeriją, panorama nuteikia nelabai maloniai – tundra ir nykuma. Gal pasitaikę lietingi orai prisidėjo prie šio įvaizdžio susiformavimo, tačiau grįžti į šį miestą noro nėra. Bet kuriuo atveju, tesiu pasakojimą. Šeštadienis prasidėjo menkomis komplikacijomis, kaip kad bandymai surasti vidurdienį veikianti restoraną, ar „puritoniškų pagalių kaišiojimu į ratus“ (čia be komentarų). Tačiau grįžtam prie šios kelionės leitmotyvo – spontaniškumo! (arba tinginystės, neatsakingumo, išsiblaškymo, nerūpestingumo ir kitų mano žavių charakterio savybių... :) ) Taigi šeštadieni ryte pavyko išsiaiškinti, jog į Livigno traukiniais/autobusais, tą dieną, jau net teoriškai nebegalima patekti (norit spėti iš Milano reikia, berods, išvykti vėliausiai vidurdienį), o sekančia dieną visoje Italijoje vyks visuotinis traukinių streikas :/ Per daug nesukant galvos, apsisprendžiau išsinuomoti mašinuką ir nusigauti į kurortą savom jėgom. Viskas būtų buvę šaunu, jei dar prie šio apsisprendimo, būčiau šiek tiek pagalvojęs, ko man kelionėje gali prireikti, tačiau apie tai vėliau... Dabar pakeiksiu italų kelių ženklus :) Sutinku, gal išlepino mane šiaurės Europos pedantiškumas, tačiau kai sankryžoje matai vienodus ženklus į kairę ir į dešinę, tiesiog negali nesusimėtyti. Tuo labiau, jog tie ženklai vienodi kiekvienoje ir tolimesnėje sankryžoje, ir dar tolimesnėje... Ir jokių atstumų kilometrais nenurodyta! Mano kišeninis GPS‘as šiuo atveju naudingas nepasirodė, mat aš per puse metų niekaip į jį nesugebu Europos žemėlapių patalpinti. Tačiau kažkaip, vis sustojant pasiklausti, daugiausiai pasitelkiant kurčnebylių gestus, pavyko išsiaiškinti kur esam ir kur turėtumėm būti – nieko naujo ir nieko neįprasto, gal tik kokią valandą praradom :) Žodžiu nieko įdomaus: tamsu, lyja, keliai balansuoja ties erzinančiai duobėtų riba ir nori nenori mintyse pradeda suktis tokios mintys, kaip kad: „eikite jūs žinot kur, mašina vis tiek išnuomota – važiuosiu kaip rusiškas tankas!“ Kalbant apie mašiną, tai į rankas gavau apynaujį Opeliuką su 1,2L širdele – nuo 90 iki 150km/h įsibėgėja per penkias minutes! O jau kai pasieki bent šiek tiek malonų greitį, būtinai prieš nosį išsuka koks kibiras (a.k.a. Fiat), pirpiantis arklių kinkinio greičiu! :( Arba dar geriau – koks pagyvenęs italas, vairuojantis savo Porsche, ties greičio limito riba, nusprendžia prisiminti savo jaunystės metus ir pakvailioti – spustelti akseleratoriaus pedalą ir pasidžiaugti kaip spidometro rodyklė perkops magišką 100km/h ribą. Šiam drąsiam aktui jis ryžtasi tik persirikiavęs į antrą juostą, 20 metrų man prieš nosį, ignoruodamas mano mirksėjimą ilgosiom šviesom ir signalizavimą. Jam kas, kad man vėl penkias minutes reikės ‚iki dugno‘ laikyti nuspaustą ‚gazą‘, bandant atgauti prarastą greitį... Ai čia kaip ir prie daikto – šios kelionės metu sužinojau, jog už vairo tampu isteriškas(!?), kas, jei atvirai, visiškai prieštarauja mano paties susidarytam įvaizdžiui :/ Nu ir kas, jog aš mėgstu kalbėtis su kitais vairuotojais, bent jau atsakymų iš jų nesitikiu :) Iš kitos pusės, tas pats ‚šaltinis‘ mano ūgi ‚iš akies‘ įvertino kaip 1,70m (grįžęs specialiai pasimatavau, kaip buvo 183 taip ir liko :) ), taigi labai nesuku galvos :)

Nu, kaip ten bebūtų, tačiau visus smulkius nemalonumus atpirko išnirimas iš tunelio, esančio tarp Sandalo ir Bormio. Vietoj niūraus lietaus persmelkto peizažo, mus pasitiko pati tikriausia balta žiema! Būtent tas staigus gamtovaizdžio pasikeitimas labiausiai ir nudžiugino – prieš akis atsivėrę sniegu padengti kalnai, į kurių šlaitais kylančius eskalatorius apšviečia galingi žibintai, maži kaimeliai, išsibarstę aplinkui, viskas kaip iš atvirutės! :) Nuotaikos greitai pasikeitė iš lengvai suirzusių ir pavargusių (artėjo jau gal 10 ar 11 vakaro), į entuziastingai pakylėtas, ir su šypsenomis veiduose nudardėjom Livigno link...

Nors nebe taip toli ir teko dardėti. Pasirodo visą praeitą naktį ir dieną snigo čia bilenkiek. Nors keliai ir valomi, tačiau šviežio pusšlapio sniego užteko, jog vasarinėmis padangomis apauta mašina pradėtų buksuoti. Kalnai snieguoti, pakalnės pažliugę – taip ir strigome, ties paskutiniais Bormio namais... Po penketo nesėkmingų bandymų užkilti į kalniuką, pasidarė aišku, jog be grandinių nei iš vietos nepajudėsime (šiaip jau šiek tiek anksčiau atėjo tas proto nušvitimas, tačiau dar kvaila viltis buvo). Iš kitos pusės, tai nuskilo dar labai, jog stigome ties Bormio riba, mat jei kur vidury daubos, būtume atsidūrę, tai nei pirmyn, nei atgal, o naktis šalta, gūdi... Čia atėjo puikus momentas prisiminti mašinos nuomojimąsi, kai neužteko proto paprašyti pridėti grandines, ir panosėje sau riebiai nusikeikti, nu bet c'est la vie... Grįžom atgal į Bormio ir užsukom į vis dar veikiančią kavinę, arbatos išgerti. Pasvarstėm realias galimybes (šeštadienio naktis, aplinkui nei vienos veikiančios degalinės, visos parduotuvės uždarytos, etc.) ir pradėjau derinti ‚machlę‘ su barmenu, jog jis man parduotų savo grandines (kaip tik turėjo atliekamas), kurias vėliau aš jam, mums grįžtant atgal, perparduočiau už mažesnę kainą. Planas buvo neblogas, galiausiai net visi kavinės klientai susidomėjo ir entuziastingai puolė diskutuoti, tiek kiek barmenas turėtų užsiplėšti už grandines, tiek ką mums tektų daryti, jei grandinės netiks. Deja kaip tik taip ir atsitiko – grandinės buvo per mažos...

Bus tęsinys... kažkada... :)

penktadienis, vasario 01, 2008

Turisto lituano

Turiu keleta valandų iki darbo pradžios, taigi nusprendžiau brūkštelti šiek tiek apie praėjusias atostogas – gal jūms smagu bus paskaityti ;) Ir taip, šiandien nusprendžiau nueiti iki ofiso :) Kaip ne kaip, vakar kėliausi 7pm, tai vis dar pakankamai darbingas esu :)

Pati idėja vykti paslidinėti kilo spontaniškai, nors apie tai liežuviu maliau jau gerą pusmetį, tačiau konkrečiai nieko neplanavau. Netikėtai į rankas pakliuvo AirBaltic skrydžių voucheriai, kelionės tikslas, kurortinis miestelis Livigno, Italijos-Šveicarijos pasienyje, taipogi buvo pasirinktas tik todėl, jog giminės nusprendė ten vykti, kelionės datos vos ne iš oro išburtos – žodžiu viskas pagal tikriausias fatalizmo/improvizacijos tradicijas :) Gal ir būtų buvę gerai, jei improvizacija čia ir būtų pasibaigus, tačiau man taip nebūną... Viešbutį, šiaip ne taip, gavom likus pusantros savaitės – sezono metu, tai vos ne stebuklas! :) Bet nesvarbu... Kaip ne kaip, šioks toks planas buvo sudarytas: penktadieni pirmiausiai susitinkam Milane Symką ir prasikošiam pro klubus, šeštadienį, traukiniu nusigauname į Torino, o iš ten, autobusu, į Livigno... Kadangi laikas yra labai brangus visokiems karjeristams, tai grįžimas suplanuotas trečiadieniui – tik dar daugiau motyvacijos išnaudoti kiekvieną akimirką maksimaliai.


Bėje, dar šiek tiek, apie planavimą. Paskutinę dieną, likus 5h iki lėktuvo, paklausiau Neriaus, vieno iš vietinių slidinėjimo ekspertų, ką reikia pasiimti – jo patarimas buvo paprastas: „Kreditinę kortelę ir draudimą“. Draudimas... ups net nebuvau apie tai pagalvojęs, todėl tekinomis nusigavau į draudimo kompaniją, kur man buvo išaiškinta, jog draudimą kelionei galiu gauti tik tada, jei apsidrausiu ir butą...:/ Bandymai kalbėtis logiškai, atsiremdavo į tokius ‚argumentus‘, kaip kad: „- O jei jus kas nors apiplėš, kol išvykęs būsite?“. Susirinkau dokumentus ir patraukiau link turizmo agentūros (kur draudimą gavau be jokių sunkumų), atgalios mesteldamas, jog niekas kitas, išskyrus jį (suprasti draudimo kompanijos klerką), nežino, jog išykstu, taigi, jei būsiu apiplėštas, nusikaltelį surasti bus labai paprasta... Jis kažkodėl išblyško... Šiaip tai dar nėra tekę matyti juodaodį išblyškusį... :)


Kelionės lėktuvais jau įgrisusios iki kaulų smegenų – up and down (Kopenas), up and down (Milanas). Nors sutemus skrendant virš Šveicarijos (o gal tai buvo Bavarija, tiksliai nežinau, ne su airbus‘u skraidžiau) pro iliuminatorių stebėjau apšviestus miestus – atrodo kaip kokie oranžu spindintys neuroniniai tinklai! Kilo mintis ar yra atlikta studijų, tyrinėjančių sporadišką mietų augimo paterną... nu bet čia offtopic‘as... Taigi Milanas – bagažų susirinkimas ir tekinom į traukinį, net parūkyti nespėjus. Galiausiai visi susitinkam vienoje iš traukinių stočių, pasiglėbesčiuojam, prisiperkam bilenkiek metro daypass‘ų (ar esu minėjęs kad nekenčiu metro? :) ) ir patraukiam pas Symką namolio. Ten susipažįstam su dviem jos bučiokėmis: lenke (man iš anksto buvo prisakyta: Kazyma, tik nebandyk nei vieno bajerio, NEI VIENO! Ji neturi humoro jausmo!!!) ir romune. Šiaip, pasak Symkos, lenkė paprastai apsiriboja vienskiemeniais žodžiais (maksimum 3 per dieną) arba mykimu, tačiau dėl nežinomu priežasčių (Symkos spėjimas buvo, jog gavo algą pagaliau, mano, jog į akį jai krito Francesco :) ), tą vakarą ji pliurpė nesustodama. Kad vaizdingiau perteikčiau situaciją, pabandysiu nupiešti jos portretą: anoreksikė, cilindriniai akiniai, kartais žvairuojančios akys, šaižus, beveik spiegiantis balsas ir isteriškai besitąsančios galūnės... Gana greitai ji pasipasakojo, jog jos abu tėvai yra profesoriai, vyresnis brolis chirurgas, ir tik ji viena šeimoje ‚a little different..‘ – sprukau iš virtuvės susikišęs kumštį į gerklę, nes juoko priepuolis užklupo taip netikėtai, jog ne žmogaus jėgoms tai būtų buvę iškęsti.. (plius visas potencialiai galimas panaudoti lazdavojimo arsenalas... jei atvirai, tai visą laiką, kol buvom pas Symką, aš prikandęs liežuvį vaikščiojau, praktiškai kraujo ašarom vergdamas, kaip tokia galimybė uždrausta man... :) ) Šiaip ne taip susivaldžiau, vis dėlto Symka prižadėjo mus priglausti... Numetę lagaminus ir ‚pabendravę‘ su bučiokėmis, keturiese patraukėm į Milano naktinio gyvenimo apžiūrinėti :) Įdomių dalykų teko išgirsti, pvz. manekenėms įėjimai į klubus nemokami, patekti į klubus lengviausia, jei kompanijoje yra blondinė (mūsiškėje buvo net visos dvi, taigi jautėmės didžiai privilegijuoti :) ), kad paprastai muzika groja tragišką, publika, arba Jomfru stiliaus, arba snobai (neapturėjom džiaugsmo tokiam klube lankytis), bei kad kokteiliai bent po 10eu kaštuoja – naktis klube ir poros šimtų eu nėra... Rimuojasi atsitiktinai, tačiau greitai šios kelionės moto patapo – ‚pasišvaistykime!‘ :) Nu ok, gal ir ne toks, gal greičiau ‚spontaniškumas ir nuotykiai!‘, tačiau apie tai jau sekančiame įraše, šis per ilgas gavosi...