sekmadienis, gruodžio 23, 2007

Aistros

Šiandien yra pirmas vakaras, kai aš nusprendžiau pasilikti namuose ir pailsėti – iki šiol dar neteko savo lovoje nakvoti… :) Tačiau ne apie tai norėčiau parašyti šiame poste, bandysiu brūgštelti dar vieną pastebėjimą apie Lietuvą – šį kartą teigiamą :). Bandysiu, mat mano katė nuo pat grįžimo, vygdo teroristinę akciją – sekioja kaip šuniukas, kniaukia savo šaižiu balsu, reikalaudama dėmesio, gulasi ant klaviatūros ir visaip bando išsireikalauti dėmesio… Labai malonu :)

Taigi, pradedam. Vytis vakar nachalnai gavo porą bilietų į Žalgirio – Lietuvos Ryto žaidynes ir pasiūlė nuvykti. Dabar, tie kas mane pažysta, turėtų puikiai žinot, jog sportas, o tuo labiau, komandinis, nepatenka į mano interesų sferą – galiu žiūrėti, tačiau, vos tik pasibaigus, aš vargiai ir ar kada beprisiminsiu. Trys išskirtiniai atvejai galėtų būti: NBA finalas - Nicks vs. Spurs (Latrell Sprewell ir ‚Twin Towers‘ tą sezoną kalė į klyną. Aš pats laukdavau 3am ir su pasimėgavimu žiūrėjau visas finalo rungtynes, saulei bekylant virš Neries), Žalgirio maršas per Eurolygos varžybas iki pirmosios vietos, ir po to sekęs sutikimas Karmėlavos oro uoste (oi mano alkoholio tolerancija tada buvo žemiau grindų lygio… ), bei praeita Olimpiada. Nesakau, jog neteko stebėti, su TV filmuodavau tiek krepšinį, tiek futbulą (pvz pamenat Liverpool vs. FBK Kaunas? :) ) tačiau tai būdavo darbas. Šį kartą sedėjom tarp sirgalių ir rėkavom, kiek galėdami. Kalbant apie sedėjimą, tai taip jau gavosi, jog sedėjom pilnai apsupti Lietuvos Ryto (aka ‚Statybos‘, aka ‚Plytu‘) ir nuoširdžiai stengėmės juos perrėkti :) Vienintelis būdas įterpti savo balsą, buvo rėkti counterphaze rėžimu – kai tik jie pabaigia savo skanduotę ir bando įkvėpti oro – mes pradedame savąją! Visai efektyvus metodas, bent jau iš pastebėto lengvo susierzinimo jų veiduose, galiu spręsti :) Bendrai paėmus buvo smagu. Neskaitant Žalgirio pralaimėjimo (tačiau meluoju, man gana žemai tai kabo dabar :) ), labiausiai mane džiugino tolerancijos lygis net ir pačiomis emocionaliausiomis minutėmis – dažniausiai pasitelkiama ironija ar sarkazmas, bet koks ‚najezdas‘ palydimas šypsenos ar mirktelėjim, tarsi priminimo, jog aistra žaidimui, yra aukščiau laimėjimo. Nesakau, visokių žmonių yra, būna ir to nejaučiančių, tačiau bendras lygis yra tikrai aukščiau to, ko aš tikėjausi iš Lietuvos ir tai negali nedžiuginti.

PS.: pardon už galimas klaidas, kontuperyje, kuriame rašau, neveikia spellcheckeris, o ir aš pats vyną sau gurkšnoju.. ;)

PPS.: Mano pirmas įrašas į Žiežirbą jau baiginėjamas ir turėtų pasirodyti, kai tik final redagavimo darbus atliksiu.

PPPS.: Jau Kūčios prasidėjo - taip kad sveikinimai visiems! Gaila sniego nėra, tačiau aplenkiant globalinio atšilimo temą, linkiu kuo geriausių nuotaikų ir smagiai praleisti laiką su artimaisiais! :)

Ai šiaip aš kaip tik ruošinėju kaip tik apie šią šventę naują postą, tačiau jaučių, jog gali tekti į Žiežirbą iškelti... Nu pagyvensim - pamatysim;)

penktadienis, gruodžio 21, 2007

„8 kvadratiniai metrai“

Vat ko ko baisiai pasiilgstu DK, yra teatras. Todėl kas kartą grįžęs, stengiusi vis į kokį spektaktlį užsukti. Vakar nuėjome į Gyčio Ivanausko premjerinį šokio spektaklį „8 kvadratiniai metrai“, sakau nuoširdžiai, likau sužavėtas visko! Viskas: režisūra, choreografija, vaidyba ir soundtrack'as, paliko patį geriausią įspūdį. Tango maišymas su electronica, šokių judesių, su isteriškom konvulsijom ir POP stilium, subtilių užuominų, su vulgariais elementais, sudaro unikalu kūrinį. Komplimentai visai kūrėjų grupei!

O dabar šiek tiek į šoną. Ką būtina ir privaloma pasiimti į kelionę? Bagažas? Check. Piniginė? Check. Telefonas? Check. Lipu į autobusą ir šiek tiek nevuojuosi, kad iki lėktuvo pakilimo liks tik 10 minučių (man tai jau tampa tradicija). Artėdamas prie check-in'o susivokiu, kad namuose palikau pasą! Ai pamaniau, jog su teisėmis išsisuksiu. Iš DK išvykti, išvykau, tačiau į LT įsileisti jau nebenorėjo :) Teko įrodinėti, kad nesu "kupranugaris"... Iš pradžių apsidžiaugiau sužinojęs, jog Lietuva priimama į Šengeno zoną, tačiau oro uostuose pasų kontrolę atšauks tik nuo kovo 30 dienos! Taigi neapsigaukite netyčia... ;)

ketvirtadienis, gruodžio 13, 2007

Reckoner

Čia jau be žodžių - aplamai Radiohead grįžo! :)

antradienis, gruodžio 11, 2007

Žiežirba





penktadienis, gruodžio 07, 2007

"The abstract into blood"

Jau kokie trys metai kaip reguliariai (bent kelis kart per metus) perklausau Josh Waitzkin‘o šachmatų pamokas, įtrauktas į ‚Chessmaster 10th Edition‘. Iš principo būtent jo sugebėjimas perteikti šachmatų esmę, žaidimo principus, dinamiką ir daugiasluoksniškumą, privertė mane vėl jais susidomėti. Nežinau, tais retais kartais, kai prisėdu prie lentos, kraują užplūstantis adrenalinas ir gimstantis emocijų kiekis tiesiog nuneša man stogą, kažkuo primindamas paauglystės muštynes gatvėse ar trijų minučių šparingus ant tatamių – toks unikalus balansas tarp konstrukcijos (savaime suprantama čia ne apie „Pasodink medį...“ tipą kalbu..) ir destrukcijos. Bandydamas pailiustruoti cituoju įžangą, į vieną jo anotuotą partiją:


It is rare that a high level chess game is a perfect story. The game is not a sonnet, there is little structure, no editing, and two authors who want to tear each other apart. The work of art created by chess players is the result of two clashing forces, molding moment to moment to the whim and brilliance of the other. The opposing strengths do not allow for immediate explosion, any slip will be deadly. One can imagine a Master of Aikido and of Karate both brimming with force and precision and power of completely different natures. Now these beings come into conflict, they look at one another, no rush. Much will be decided by what does not happen. In high level competition, Grand Masters and International Masters from different worlds are brought together. Their chess education, religious backgrounds, morality, and day-to-day life are often hilariously opposing. Suddenly a group of ten or twenty of these modern gladiators are thrown into a melting pot for two weeks. This can lead to fascinating, if not bizarre, dinner conversations, and intense friendships and rivalries. Some people are bitter others at peace, some talk others listen. The human beings meet while the competitors notice how quickly the other eats his soup.

Such was the scene at my last tournament in Burmuda. Every year the Mermaid Beach Hotel hosts a prestigious closed tournament in which GM's and IM's from all over the world show up to soak up the ray's and duke it out. In '98, Nigel Freeman, the tournament organizer decided to invite 10 GM's and IM's from Europe to compete in the team competition with 10 of us from the Americas. Most of the players invited to Burmuda are young, up and coming, charismatic talents who would war on the basketball courts and dig the beach between rounds. This is without question my favorite tournament of the year. In the second round I was paired against a German Grand Master named Michael Bezold. We had played once before, In Burmuda '97, and I was able to develop a mating attack out of a difficult positional struggle. I had watched him play in a few tournaments and had noticed some interesting tendencies. Bezold has a pecular style with specific weaknesses. First of all he does not like to make central pawn moves early in the game, too commital, static. He does not like to make decisions, in other words he likes to maintain a funky detachment in the position and he understands unorthodox positional maneuvering at a very high level. Most strengths tend to have a counter force and I had found that he was often unwilling to get specific when the position demands it.

He sometimes has difficulty handling the transitional moment in which the struggle transforms from the abstract into blood. Because of an attraction to what comes before engagement, I think his sense of danger is often impeded by denial in the instant bullets start to fly. Of course Bezold is a Grand Master, and so to take advantage of any such weakness is very difficult. I had the Black pieces in this game, which gave me even less control of the situation. All I could do was play good moves, give him as many specific situations as possible, all the while dancing the strange dance of detachment. While I approached this game with a plan, I did not try to impose it upon the struggle so much as to let the position bring about critical moments in which I would make a stylistic decision. One distinction should be understood, when I say that my opponent does not like to make concrete decisions, I do not mean that I should make the game tactical, but that I should give him a situation in which the position dictates that the only way to maintain equilibrium would be for him to go in a direction which is against his grain. I would let him work against chess, a far greater opponent than myself.


PS.: Galima labai ilga diskusija (demagogijos seansas) apie agresijos evoliuciją, bet gal kada kitą kartą, vis dėlto per daug prirašyti nėra prasmės.. Kaip kad Pukomuko per blogerių konferenciją išsireiškė – ‘Blogas yra kaip tualetinio popieriaus rulonėlis, kas diena vis po lapuką atplėšiamas…’ nu gal čia ne visai pažodžiui… :)

ketvirtadienis, gruodžio 06, 2007

TV On The Radio

Sukasi šiom dienom mano ausyse

sekmadienis, gruodžio 02, 2007

Fix idejos

Vakar peržvelgus Laurio naują blogo įrašą, kilo viena idėja (kuri kuo toliau, tuo labiau mane intriguoja) – sukurti blogą, kuriame pažystami žmonės (mano kartos) rašytų apie stebimus visuomeninius procesus, gyvenimo realijas, Lietuvą ir pasaulį. Ne, tai neturėtu būti ‘profesionalus’ politologijos ar sociologijos blogas, tai tiesiog pastabos. Nu reikia pamąstyti, kas galėtų susidomėti ir ką reiktų pakviesti, tačiau jau 5 – 6 žmones nusižiūrėjau... Kaip bebūtų be naujų metų tikriausiai nepradėsim, o dabar atgal prie lagaminų pakavimosi – ‘Back to the Munich’ vadinasi laukianti kelionė... Kažkas labai faino (o kartu ir didžiai atsiduodančio tuštybe) yra pasakyti, jog lėktuvai juodai užkniso... :)