trečiadienis, lapkričio 21, 2007

Ruduo baigiasi ir artėja žiema – tradiciškai melancholiškos nuotaikos dominuoja. Neskaitant kad peršalau mažumėle... Vieną dieną nueinu į darbą, paskui dvi vartaliojuos su vos vos pakilusia temperatūra ir aptemusiom akim – ir vėl iš pradžių... Darbo dirbti nelabai sekasi, todėl litrais siurbiu arbatą, skaitau ir žiūriu. Šiais atžvilgiais pastaroji savaitė gana produktyvi: 5 knygos ir 7 filmai (iš kurių tik vienas buvo dėmesio bent kokio vertas, nu bet ai...) Beje vėl greitomis perverčiau kelias Vonnegut‘o knygas ir prisiminiau tą dieną, kai jis mirė. Jei būtų veikęs mano blogas, tos dienos įrašas vadintusi „Kurt Vonnegut dabar danguje su Dievu ir Isaacu Asimovu“ :D

Trumpas šis įrašas ir be jokios temos. Pabaigai citata iš įžangos:

„Buvo toks mano jaunystės amžius, kai aš gailėdavau elgetų ir jų opų. Jiems samdydavau gydytojus ir pirkdavau balzamų. Karavanai man priveždavo iš kokios nors salos aukso pagrindu pagamintų tepalų, užtraukiančių žaizdoto kūno odą. Šitaip elgdavausi iki tos dienos, kol perpratau, kad jie brangi kaip retą prabangą savo pūlinius, užklupęs juos besidraskančius ir besitepančius išmatomis odą, kaip daro tasai, kuris tręšia dievą, kad iš jos išrautu purpurinę gėlę. Jie rodė vieni kitiems puvėsius didžiuodamiesi, keldamiesi puikybėn dėl gautų dovanų, nes tasai, kuris gaudavo daugiausiai, pats savo esybėje lygindavo save su didžiuoju kunigu, kuris pristato patį gražiausią dievaitį. Jeigu jie sutikdavo pasitarti su mano gydytoju, tai tik todėl, kad puoselėdavo viltį, jog jų šankeris apstulbins jį savo smarve ir išplitimu. Ir jie mosikavo savo strampais, kad užimtų vietos pasaulyje. Taip jie priimdavo gydytojų paslaugas tartum malonę duodami apiplauti rankas ir kojas; tai glostė jų savimeilė, bet vos tik liga pranykdavo, pasijusdavo esą beverčiai, nepuoselėjantys nieko iš savo esybės, tarytum nereikalingi, ir nuo to laiko jie imdavo rūpintis, kaip pirmiausia atgaivinti opą, kuri jais mito. Ir paskui, iš naujo puikiai prisidengę savo liga, šlovingi ir tuščiagarbiai, paėmę į rankas medinį dubenį, jie vėliai pasukdavo karavanų keliu ir savo nešvaraus dievo vardu plėšdavo išmaldą iš keliautojų.“

Komentarų nėra: