penktadienis, lapkričio 30, 2007

Ir dar šiek teik...

Permečiau akimis paskutinį įrašą ir iškilo iš atminties viena knygos ištrauka, šiek tiek papildanti pradėtą temą: J.M. Coetzee „Nešlovė“

" – Tuo metu? Tu klausi, ar nesigailėjau veiksmo įkarštyje? Žinoma, kad ne. Veiksmo įkarštyje nėra vietos abejonėms. Esu tikras, tu pati tai žinai.

Ji nurausta. Jau senai jis nematė, kad vidutinio amžiaus moteris taip smarkiai išraustų. Iki pat plaukų šaknų.

– Bet Grehemstaunas tau tikriausiai atrodo mieguistas, - sumurma ji. – Kai palygini.

– Grehemstaunas man visai nieko. Bent jau nėra pagundų. Be to aš negyvenu Grehemstaune. Gyvenu ūkyje kartu su savo dukterimi.

Nėra pagundų: grubu taip sakyti moteriai, net tokiai negražiai. Tačiau ne visiems ji atrodo negraži. Buvo toks laikas, kai jaunoji Bevė kažkuo patraukė Bilą Šou. Gal ir kitus vyrus.

Jis mėgina įsivaizduoti ją prieš dvidešimt metų, kai aukštyn pakeltas veidas ant trumpo kaklo veikiausiai atrodė guvus, o strazdanota oda buvo sveika, lygi. Pagautas impulso, ištiesia ranką ir pirštu perbraukia jos lūpas.

Ji nuleidžia akis, bet neatšoka. Priešingai, atsako, lūpomis brūkštelį jo ranką – galima net pasakyti, kad pabučiuoja, – ir visą laiką įnirtingai rausta.

Daugiau nieko neįvyksta. Tai viskas. Netaręs daugiau nei žodžio, jis išeina iš klinikos. Už nugaros girdi, kaip ji išjungia šviesas.

Kitą popietę ji jam skambina.

– Gal galim susitikti klinikoje ketvirtą valandą, – sako. Tai ne klausimas, bet pranešimas, ištartas aukštu, įtampos pilnu balsu. Jis vos nepaklausia: „Kam?“, bet susipranta ir nutyli. Tačiau nustemba. Galėtų lažintis, kad šis kelias jai nepažystamas. Turbūt iš naivumo ji mano, kad taip vyksta svetimoteriavimas: moteris paskambina jos siekiančiam vyriškiui ir paskelbia, jog yra pasirengusi."

Beje ši knyga yra puiki, o pats Coetzee neperseninusiai Literatūros Nobelio premiją laimėjo…

Komentarų nėra: