trečiadienis, spalio 24, 2007

Trumpas savaitgalis Lietuvoje

Taigi paatostogavau... Įdomiai viskas gavosi – gal dėl to, jog anksčiau labai sekdavosi su lėktuvais (spėju paskutinę akimirką, nepamesdavau lagaminų, etc.), tai šį kartą kelionė į Lietuvą sugebėjo aprėpti jas kuo puikiausiai. Kadangi aš didžiai vengiu atsakomybės, todėl kaltę dėl pramiegoto lėktuvo, ketinu suversti Francoisui, sugalvojusiam ketvirtadienį padaryti ‚Octoberfest‘ vakarėlį. Per daug aš ten nedalyvavau, tačiau to užteko, kad miegodamas išjungčiau 4am nuskambėjusius žadintuvus ir toliau sau knarkčiau į ūsą. Atsikėliau 10am, pramiegojęs abu skrydžius. Lengvai pasikeikiau, pažvengėm su Lauriu, jog galiu savo gyvenime užsichekboxinti dar vieną ‚must do‘ pasiekimą – ‚pragerti‘ lėktuvą, ir pradėjau svarstyti kaip man suktis iš šitos padėties. Iš vienos pusės, tai velniai nematė, galima spjauti į planus ir priimti tai kaip Dievo apvaizdos ženklą, jog reikia dirbti (o darbų tai jau iki kaklo prisikaupę), arba pirktis naują bilietą ir skristi. Pirmąjį variantą svarsčiau, mat iš vakaro buvau gavęs vadovo emeil‘ą, reikalaujantį kuo greičiau paruošti vieną dokumentą, tačiau labai jau norėjau pabėgti nuo kasdienybės ir susitikti su šeima/draugais (neskaitant jau, kad vien pagalvojus apie iškilsiančias scenas, kai reiks atšaukinėti planus, labai nesmagiai nuteikė gomurį) todėl spjoviau į šios aferos finansinį aspektą (nuskausmino tai gražiai avialinijos, paskutinę minutę perkant bilietus) ir išvariau į oro uostą. Ten viskas sklandžiai vyko iki kol išsiaiškinom, jog lėktuvas negali pakilti dėl techninių kliūčių ir teks pasėdėti šiek tiek. Brūžino ir zulino jie tuos variklius, tačiau tie niekaip nesikūrė, mat kažkokia oro uostui priklausanti „external air machine“(?) sugriuvo. Praėjus geram pusvalandžiui pagaliau jiems pavyko išjudinti lėktuvą ir pakilti į orą, tačiau šis pusvalandis nulėmė, jog mano bagažas pasiliko Kopenhagoje. Vilniuje įteikė man ‚night kit‘ą‘ ir prižadėjo, kad atveš jį rytoj ryte – patikėjau. Kitą rytą apie vidurdienį radau praleistą skambutį, kas mane nustebino, mat telefoną nešiojausi visada prie savęs ir jis nesuskambėjo (vienintelis paaiškinimas kuris man į galvą ateina, jog tai buvo ne normalus skambutis, o šiaip ‚majakas‘). Paskambinus tuo numeriu atsiliepė senis su balsu, kurio mandagiu ar maloniu toli gražu negalima būtu pavadinti. Greitai man buvo išaiškinta, jog jie skambino ryte, aš nekėliau ragelio, todėl mano lagamino net neįdavė kurjeriui(!), taupydami vietą mašinoje, ir atgauti jį aš galėsiu pirmadieni ryte. Manęs ši situacija nei kiek netenkino, tai aš mandagiai nutraukiau jį viduryje sakinio, pareiškiau, jog man iš jo jokios naudos, kad susisieksiu su kuo nors, kas sugeba su klientais padoriai šnekėtis ir numečiau ragelį. Paskambinus oficialiu numeriu, nors daugiau pagelbėti man kuo nors, išskyrus pasiūlyti jį pasiimti patiems, man nesugebėjo, tačiau bent jau smagi mergaitė kitame laido gale buvo ir nekriokė be jokios priežasties. Gal reiktų kažkokį apibendrinimą čia padaryti, kaip kad ‚bėdos po vieną nevaikšto‘ ar ką, bet ai, tebūnie taip – atsiėmiau pilną rūpesčių dozę vienoje kelionėje, tai dabar bent kurį laiką turėtų būti sklandu – pozityvistinis mastymas yra puikus! :)

O šiaip Lietuvoje buvo labai smagu: šeima, draugai, teatras, foto ir dailės galerijos, Kauno Akropolis.. (ta prasme į kiną ten ėjau, ne šiaip ‚pasižmonėti‘ tarp parduotuvių.. :) ) jaukios kavinės ir pora kilogramų parsivežtų spanguolių:) Ai dar tėvas surado mano užkištus akreditacijas (admition pass‘us) iš televizijos laikų, kurios renginiuose duodavo darbuotojams – šilti atsiminimai užplūdo (buvo ir šaltų aišku, kaip kad naktį 9h tupėti 30m aukščio bokšte prie ~9C temperatūros... ) tai nusifotografavau juos atminimui...

Komentarų nėra: