šeštadienis, spalio 13, 2007

Srautas

"Mankind is a creature that no longer evolves, is it not? Compared to other animals, the cancer rate in man is exceedingly small. One theory says that man is neoteny, and is no longer able to evolve. If this is true, then what an absurd creature man has evolved into. Not knowing what it is that drives them, they keep there bodies merely to satisfy the desires of the flesh. They’re worthless, don’t you think? That’s all mankind is."

Šis įrašas yra citatų asorti, besisukanti aplink kelias mintis, kurios krebžda man jau kuris laikas. Šiokias tokias gaires bandysiu nubrėžti, tačiau norėčiau palikti kuo daugiau erdvės interpretacijai. Jei tokia forma tamstoms nepriimtina – jūsų reikalas :P


"One of the principal functions of a friend is to suffer (in a milder and symbolic form) the punishments that we should like, but are unable to inflict upon our enemies."

Vakar, minint Antano reemigraciją, įsivėlėm į diskusiją kodėl Lietuvoje toks aukštas savižudybių skaičius. Vienam pokalbio dalyviui, indų kilmės, tai buvo tiesiog nesuvokiama. Ta proga prisiminiau anksčiau Delfyje skaitytą studiją šia tema, tačiau jis negalėjo patikėti, jog 50 metų okupacija, galėtų dar ir dabar turėti įtakos mūsų visuomenei. Bandymai pakreipti pokalbį į abstraktesnes lankas irgi buvo bevaisiai – sunku diskutuoti, kai žmogus nėra susipažinęs su klasika, kaip kad Šekspyro kūriniai ar egzistencialistų mintimis. Ne, savaime suprantama jis pakankamai išprusęs, jog jas abstrakčiai žinotų, tačiau žinoti ir patirti per kūrinį – du skirtingi dalykai (lygiai taip pat, kaip patirti kūrinio pagalba ir išgyventi pačiam... ).

„Nežinau kodėl, bet tada kažkas mano viduje trūko. Aš ėmiau visa gerkle šaukti, plūdau jį ir draudžiau jam melstis už mane. Aš sugriebiau jį už sutanos apykaklės. Išliejau jam viską, ką turėjau širdy, peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kitą. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to? Atrodo, lyg visą laiką būčiau laukęs šios minutės ir šio pragiedrulio, kada būsiu išteisintas. Niekas, niekas nesvarbu, ir aš puikiai žinau kodėl. Jis taip pat tai žino. Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių išgyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi ir milijardus išrinktųjų, kurie, kaip ir jis, sakosi esą mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves. Salamano šuo vertas tiek pat kiek ir jo žmona. Mažoji moteris–automatas tiek pat kalta kiek ir paryžietė, kurią buvo vedęs Masonas, arba Mari, kuri norėjo, kad ją vesčiau. Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertingesnis už jį. Nesvarbu, kad Mari šiandien bučiuojasi su kokiu nors nauju Merso. Ar jis supranta, šis nuteistasis, kad iš mano ateities gelmių... Pritrūkau kvapo bešaukdamas. Bet sargai jau plėšė kapelioną man iš rankų ir grasino man. Tačiau jis nuramino juos ir valandėlę tylėdamas žiūrėjo į mane. Jo akys buvo pilnos ašarų. Jis apsisuko ir dingo už durų.“

Taip sutinku, čia tik viena medalio pusė, tačiau objektyvumo nesiekiu... Dabar lengvai varijuojant temą - "O brave new world that has such people in it!"

"and it’s midafternoon and I find myself standing at a phone booth on a corner somewhere downtown, I don’t know where, but I’m sweaty and a pounding migraine thumps dully in my head and I’m experiencing a major-league anxiety attack, searching my pockets for Valium, Xanax, a leftover Halcion, anything, and all I find there are three faded Nuprin in a Gucci pillbox, so I pop all three into my mouth and swallow them down with Diet Pepsi and I couldn’t tell you where it came from if my life depended on it. I’ve forgotten who I had lunch with earlier and, even more important, where. Was it Robert Ailes at Beast? Or was it Todd Hendricks at Ursula’s, the new Philip Duncan Holmes bistro in Tribeca? Or was it Ricky Worrall and were we at December’s? Or would it have been Kevin Weber at Contra in NoHo? Did I order the partridge sandwich on brioche with green tomatoes, or a big plate of endive with clam sauce? “Oh god, I can’t remember,” I moan, my clothes – a linen and silk sport coat, a cotton shirt, pleated linen khaki trousers, all by Matsuda, a silk tie with a Matsuda insignia, with a belt from Coach Leatherware – drenched with sweat, and I take off the jacket and wipe my face with it. The phone keeps ringing but I don’t know who I’ve called and I just stand on the corner, Ray-Bans balanced on my forehead at what feels like an odd, crooked angle, and then I hear a faint familiar sound coming through the wires – Jean’s soft voice competing with the endless gridlock stuck on Broadway. The Patty Winters Show this morning was Aspirin: Can It Save Your Life? “Jean?” I cry out. “Hello? Jean?” “Patrick? Is that you?” she calls back. “Hello?” “Jean, I need help,” I shout. “Patrick?” “What?” ”Jesse Forrest called,” Jean says. “He has a reservation at Melrose tonight an eight, and Ted Madison and Jamie Conway to meet you for drinks at Harry’s. Patrick?” Jean asks. “Where are you?” “Jean?” I sigh, wiping my nose. “I’m not– ” “Oh and Todd Lauder called,” Jean says. ”no I mean Chris – oh no, it was Todd Lauder. Yeah, Todd Lauder.” “Oh god,” I moan, loosening my tie, the August sun beating down on me, “what do you say, you dumb bitch” “Not Bice, Patrick The reservation is at Melrose. Not Bice.” “What am I doing?” I cry out. “Where are you?” and then, “Patrick? What’s wrong?” “I am not going to make it, Jean,” I say and then choke out, “to the office this afternoon.” “Why?” She sounds depressed or maybe it’s just simple confusion. “Just… say… no…,” I scream. “What is it, Patrick? Are you all right?” she asks. “Stop sounding so fucking… sad. Jesus,” I shout. “Patrick, I’m sorry. I mean I meant to say Just say no, but–” I hand up on her and lunge away from the phone booth and the Walkman around my neck suddenly feels like a boulder strapped around my throat (and the sound blaring from it – early Dizzy Gillespie – deeply irritate) and I have to throw the Walkman, a cheap one, into the nearest trash can I stumble into and then I hang on to the rim of the can, breathing heavily, the cheap Matsuda jacket tied around my waist, starling at the still – functioning Walkman, the sun melting the moose on my head and it mingles with the sweat pouring down my face and I can taste it when I lick my lips and it starts tasting good and I’m suddenly ravenous and I run my hand through my hair and lick greedily at the palm while moving up Broadway, ignoring the old ladies passing out flyers, past jeans stores, music blasting from inside, pouring out onto streets, people’s movements matching the beat of the song, a Madonna single, Madonna crying out, “life is a mystery, everyone must stand alone…,” bike messengers whiz by and I’m standing on a corner scowling at them, but people pass, oblivious, no one pays attention, they don’t even pretend to not pay attention, and this fact sobers my up long enough that I walk toward a nearby Conran’s to buy a tea pot, but just when I assume my normalcy has returned and I’m all straighten out, my stomach tightens and the cramps are so intensive that I hobble into the nearest doorway and clutch my waist , doubling over with pain, and as suddenly as it appears it fades long enough for me to stand up straight and rush into next hardware store I come across, and once inside I buy a set of butcher knives, an ax, a bottle of hydrochloric acid, and then, at the pet store down the block, a Habitrail and two white rats that I plan to torture with the knives and acid, but somewhere, later in the afternoon, I leave the package with the rats in it at the Pottery Barn while shopping for candles or did I finally buy the teapot?"

"The other side is overcrowded – Dead will have nowhere to go... "

PS.: Taip jau užkniso maistas iš canteen‘o ir turkiškų picerijų, jog šiandien nugalėjau savo tinginystę ir leidau sau paeksperimentuoti – citrinų sultyse marinuotos vištienos krūtinėlės su šlakeliu medaus ir šimtu gramų žalių vynuogių, viskas kepama/troškinama. Gėris!:)

P.P.S.: Sekantį kartą tai jau tikrai apie NY parašysiu... :)



1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

http://markonzo.edu http://aviary.com/artists/Weber-Grills http://www.viddler.com/explore/Keno http://www.rottentomatoes.com/vine/showthread.php?p=17358828 http://www.bing.com/community/forums/t/657118.aspx relived tcusa http://aviary.com/artists/pettreadmills