sekmadienis, rugsėjo 09, 2007

Mini Octoberfest atidaro mano kelionę į Summer school

Paskutinis įrašas bloge beveik prieš mėnesį – apsileidau… :/ Tačiau šis turėtu atpirkti visokius šūdeliavimus nes apimtis nusimato nemaža ir prireiks net keletos įrašų viską išdėstyti…

Taigi kelionė į Miuncheną rutiniškai atkartoja visas kitas, vienintelis skirtumas, jog į Kopenhagą skridom su Francoisu, bet šiaip viskas tas pats – up and down, up and down... Atsibastęs į Miuncheno centrinę traukinių stotį susisiekiau su Rebeka, amerikonę pas kurią turėjau apsistoti nakvynei. Tai buvo mano pirmas couchsurfingas todėl mes jau iš anksto buvom sutarę, jog atšvęsti reiks solidžiai – mano čimodanę barškėjo šampaninis butelis Leffe ir butelis Baccardi romo (sorry Laurynai, nesulaukė jis tavęs iš US sugrįštančio, o sandėliavimo samata viršijo jojo vertę, todėl labai sažinė negraužia :P ). Prieš važiuojant pas ją dar pasivaikščiojau po miesto centrą, aplankiau kelias bažnyčias, užsikoriau į bokštą, papleškinau savo fotoaparatu – nu tradicinė turistavimo programėlė, tik sutraukta į kelias valandas. Galiausiai papriešpiečiavęs ir bambėdamas ant savęs, jog naktį temiegojau porą valandų, nusiboginau į metro. Beje čia galiu išsakyti savo asmeninę ir visai nekuklią nuomonę, apie šį visuomeninį transportą – tai šūdas. Metro, tai kažkokia kūrminio mentaliteto žmonių išmonė. Įlindai į viena skylę, atsiduri kažkokioje prieblandos zonoje – visos stotelės vienodos, žmonės kaip skruzdėlės malasi, trinasi... Apie erdvės, krypties pojūtį galima pamiršti – miestas patampa ne vientisu ir logišku dariniu, o kažkokiom salom, atsietom viena nuo kitos... vienu žodžiu, metro nedžiugina. Bet grįštam prie pagrindinio veiksmo – šiaip ne taip nusiboginu į rytinę miesto dalį ir susirandu josios apartamentus. Ten jie gyvena trise: Rebeka, jos draugė (taipogi amerikonė) ir Rebekos vaikinas DJėjus, kurio taip ir neteko susitikti. Vos pakabinus skrybėlę ir įteikus šokoladus (taktinis/strateginis ėjimas! :) ) prasidėjo alkoholizmo seansas, užsitęsęs iki paryčių (šiuo metu (sekmadieni) aš sėdžiu Coffee Fellows kavinėja Miunchene (labai smagi vietelė) ir gurkšnoju arbatas, tačiau nesusipratimo pasėkoje užsisakiau kažkokio iškrypimo, pavadinimu ‚Chai tee‘: cinamono, pieno ir arbatos mišinys – skanu... :) ai ir įsigijau naujas ‚kelionines‘ ausines – Carlos balsas labai maloniai nuteikia atlėpusias ausis :) ) Taigi, alkoholizmo seansas – ‚apšilome‘ pas jas namuose ir patraukėme į kiaurus metus vykstantį mini Octoberfest‘ą (tikrasis reikalas prasidės už kelių savaičių, kai į Miuncheną priplūs krūvos alkoholiaujančių turistų). Ten smagu – alus liejasi laisvai iš litrinių bokalų! O kad būtų tos girtos ‚avelės‘ žinojusios, koks vilkas įsisuko į jų gretas! Penkių metų stažas BO atsipirko su kaupu – pilnus bokalus nugvelbinėjau apgirtusiems vokiečiams iš po nosių. Ne tik kad pats nei vieno bokalo nepirkau, bet dar ir šešių alkoholikų kompaniją aprūpinau – praktiškai kaip kad Jėzus, tik kad ne duoną ir žuvį iš oro traukiau... :D O šiaip tai autopilotas dalykas naudingas, bet ne svetimame mieste... Pasikartojo Berlyno scenarijus – prasichiuhinau sedėdamas taksi su Beck‘o sixpack‘u, angliškai nekalbančiu taksistu ir skaitliuke bešviečiančiu 20Eu ženkliuku, neminint jau to, jog neaišku kur atsidūręs – tarsi aš adresus galėčiau įsiminti, bet jau mano antikvarinio mobiliako baterija turėjo pakankamai energijos ir skambutis Rebekai išsprendė situaciją :)

Bus daugiau...

1 komentaras:

Laurynas rašė...

Velniai nematė to bakardžio :) - aš žymiai labiau susirūpinau dėl sandėliavimo sąmatos už kur kas daugiau vietos užimančius daiktus :)