trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

Nuoplaišos iš kelių dienų

Šiuo metu sėdžiu tikriausiai nuobodžiausiame didmiestyje – Fort Worth. Nors prieš dvi naktis besileidžiant jis atrodė tikrai įspūdingai (aišku ne taip kaip kad New Yorkas, kai vakarėjant iš jo pakilome, bet ir ne Aalborgas artais Kopenhaga) tačiau gatvės tuščios. Atvykus i centrą sekmadienio vidurnaktį, viskas jau buvo uždaryta ir apleista. Vakar nuėjau į barą (radau labai nebloga, pavadinimu ‚Biblioteka‘ – vėliau įdėsiu nuotraukų, nes ir šiandien ketinu užsukti trumpam) ir radau jame visus 3 klientus:/ Vakaro eigoje vienas išėjo ir atėjo dar keturi – kaip jie nebankrutuoja? Pirmas spėjimas buvo – Chuk‘o Noris‘o visi bijo!:) Žinau, kad nuvalkiotas čia bujeris jau senai, bet kai per TV pamačiau socialinę reklamą ‚Dont mess with Texas‘ – atseit nešiukšlinkite gatvėse, tai pradėjau svarstyti, jog ugnies be dūmų nebūna gi... Beje apie TV – po pirmos nakties nunešiau distancinį pultelį į registratūrą ir liepiau, jog man jo neatiduotu, kad ir kaip maldaučiau!:) Nu prokrestinacijos vergas aš esu... Tačiau neskaitant 3 serijų ‚Loved and Maried‘, vienos ‚Star Treck‘, turėjau smagumo išklausyti didžiausių aktualijų, ty Irano prezidento kalbos, pasakytos Pensilvanijos(?) universitete, bei UN susirinkime. Atmetant viską, ką apie ją galite rasti žiniose (nu ten genocido neigimas, sionistų šliaužiantis sąmokslas, neigimas, kad Irane yra gėjų ir etc.) aš pats tik norėčiau pastebėti vieną smagią koreliaciją su ankstesniu mano įrašu, o kartu ir nekuriomis tendencijomis Lietuvoje – UN susirinkime savo kalbą jis pradėjo nuo ‚Šeimos‘ polemizavimo, jos saugojimo nuo ‚priešų‘, ‚grėsmių‘ ir pokemonų... Pirštais nesiimsiu baksnoti ir taip paralelės akivaizdžios... Čia kaip kad vienas iš Mūrzos bendražygių kažkada per TV pasakė, jog ‚Hitleris, jei nekreiptumėme dėmesio į nužudytus žmones, tai buvo genijus ir padarė labai daug gero‘ – „geležinė logika“ sakyčiau???!!!

Dabar trumpas pastebėjimas apie pačią konferenciją – nors mano tiesioginiai interesai siejasi su praktinėmis implementacijomis, tačiau po pirmos sesijos apsisprendžiau apsiriboti algoritmais, apžvalgom, bei algebros idėjomis – dar vienos prezentacijos apie traktoriukus tikriausiai neiškęsčiau! Tuo labiau, kai viso straipsnio inovaciją galima būtu redukuoti į tai, jog viename eksperimente vairavo ‚profesionalus traktoristas‘, o sekančiame – ‚mėgėjas‘... :D


O tiems, kas nėra dalyvave konferencijose, tačiau norėtu sužinoti, kaip ten viskas vyksta, rekomenduoju peržiūrėti 9ą filmuką - 'Fish Me' šiame puslapyje... Aplamai rekomenduoju ir visą likusį turinį peržiūrėti :)

PS.: Bėje pasikeitė mano blogo pavadinimas - praitasis labai jau asociavosi man su tam tikrų higieninių prekių reklamomis, o iš to galima neįpatingai smagias (man) replikas mėtyti :) Dabartinis pavadinimas yra kažkada sugalvotas ir jau n kartų naudotas mano photoshopinėms makalionėms. Prasmmę jis turi, tačiau ji neviešintina.. :P

penktadienis, rugsėjo 21, 2007

‚Paprasto bičo‘ amplua.

Šiaip šį mėnesį jau ketinau naujų įrašų nedaryti į blogą – išeinu atostogų, tačiau nesusilaikiau :) Ai apie mane trumpai pabaigoje bus, o dabar apie nesvarbius dalykus...

Mane visada glumindavo šis apibūdinimas ‚paprastas (savas) bičas‘, mat dažniausiai taip tituluojami žmonės, yra toli gražu ne paprasti. Kiek teko pastebėti, tai smarkiai protingi, charizmatiški ir empatiški žmonės. Betgi svarbiausia jų charachteristika, mano požiūriu, yra ypatingai maža tuštybė, arba talentas ją pakasti taip giliai, jog net ūsai nekyšo. Lt viešojoje erdvėje yra įvairių tipažų, varijuoja tiek pažiūros, tiek košės kiekis tarp ausų, ir tai yra gerai – įvairovė reikalinga. Tačiau visada nesulaikau ironiškos šypsenos skaitydamas tokio tūlo S.Stomos rašinėjimus. Iš jojo ‚straipsnių‘ gana smarkus populizmo kvapas sklinda, aišku galima tai pavadinti aukso vidurio paieškomis, tačiau vidurkis yra vedamas iš masių, o individas, įsivaizduojantis, jog puikiai jį (suprasti aukso vidurį) atitinka, stokoja ne tik bet kokio originalumo, bet ir lengvai suklumpa prieš prisitaikėliškumo kaltinimą – kitaip tariant akivaizdžiai pasirinktas vaidmuo, dirbtina ‚saviako‘ kaukė. Paprastai aš jo „minčių“ neskaitau – laiko gaila, tačiau jei įvyksta skirmish‘as su NK95, tai peržvelgiu abiejų pusių pasisakymus. Šį kartą nuorodą į Stomos blogą radau Koršunovo straipsnyje. Pats Koršunovas man taipogi šiek tiek komiškas atrodo, gal dėl savo polinkio kudakuoti ir lengvos isterijos gaidelės straipsniuose, bet čia ne baisi nuodėmė:) Apie jų diskusiją nerašysiu – tipiška provokacija ir reakcija, tačiau pacituosiu vieną Stomos sakinį, kuris sukėle smagų juoką: „Juk ir mūsų viešojoje erdvėje matome vis labiau įsigalintį rėksmingą a la Vasiliauskaitė ekstremizmą, kuris savo neurotinį liguistumą, negebėjimą laisvai mąstyti ir diskutuoti kompensuoja aštriu geluonimi ir nepramušamais ideologinių dogmų šarvais.“ Primena vaikystę ir tada labai populiarų atsikirtimą „Pats tu durnas!“ Nu ką, postmodernizmo laikais gyvenam, ir jei žąsinas, į šikną prisikišęs plunksnų, gaidžiu kudakuoti pradeda, telieka tik juoktis:) Beje parašiau ir susivedė ironiškos paralelės su paties Stomos deklaruojama pozicija, nu bet čia jau nebesvarbu...

Apie mane trumpai, rytoj išlekiu iš EU porai savaičių. Mano tinginystės, o ir įgimtos prokrestinacijos pasėkoje, darbo kelionė patapo atostogomis. Gal ir gerai, išsinormuosiu mašiną ir pasitrankysiu po neregėtą kontinentą. Paskui turėtu būti gausu nuotraukų, o ir įspūdžių. Iki ;)

PS.: vis dar negaliu atsistebėti pozityvistinio mastymo pajėgumais... :)

šeštadienis, rugsėjo 15, 2007

Erzina

Įžangai pasinaudosiu vaizdinėmis priemonėmis:





Manau nėra reikalo pirštais badyti į akivaizdžius dalykus, kiek žinau visi, skaitantys mano nesąmones, turi daugiau nei pakankamai košės palėpėje susiprasti apie ką čia kalba :) Ai, o prie daikto – kas skaitot? Leptelkit komentarą, visai smagu būtu sužinoti kas už tų skaičių Google analitike slapstosi :) Taigi grįžtu prie temos. Kuo toliau, tuo daugiau į mano draugų ir pažystamų ratą įsijungia žmonės šeimomis (įgyju „Šeimos draugo“ statusą :) ), nors aišku, tokie personažai kaip Gian Poulo, vis dar dominuoja :) Bet kuriuo atveju, praktiškai visi jie yra plačių pažiūrų (išskyrus Sauliaus P. polinkį fašizmą ir Andrezako į antisemitizmą :) ), gal todėl jau gera pusmetį bestebint Lt viešojoj erdvėje sklandančius diskursus apie šeimą, jos padėtį valstybėje, religijoje, žmogaus gyvenime, bandymus ją standartizuoti ir įkišti į griežtus rėmus, man atsiranda nervinis tikas. Juk atrodo viskas paprasta, gyvenk ir netrukdyk kitiems – neegzistuoja vieno ‚gero‘ kelio, nėra ‚teisingesnio‘ gyvenimo būdo, kiekvienam lemta savąjį susirasti, o bet tačiau vis išlenda, kaip vištos iš po kanapių, konservatorių megztos beretės ir teikia visokius reglamentus, įstatymus... Kiek frigidiškas mastymas gali būti? Atrodo, jog opozicija šioms nesamonėms gimsta iš NK95 gretų, bet iš kitos pusės aš viso paveikslo nematau, reziduodamas užusieniuose :)

O dabar lengvas offtopicas – Miunchene apžiūrinėjau būsimą maglev‘ą (inžinerinis stebuklas šiaip) ir pagalvojau, jog toks dalykas būtu labai šaunus Lietuvoje. Vilnius-Kaunas-Klaipėda per kokias 45 minutes! Bent jau būstų kainos Vilniuje kristu :) O ir šiaip, statysimės modernia atominę elektrinę, tai kodėl ir apie modernų viešąjį transportą nepagalvoti? Tikrai geriau nei kad metro.. :D

Sako, jog judesiai prikausto dėmesį

Pažiūrėjau šitą filmuką ir supratau, dėl ko Nerius, Stardas ir Francoisas ėjo į jos koncertą. Skirtumas tas, jog ten garso išjūngti negalima :D

ketvirtadienis, rugsėjo 13, 2007

Pabaigiam Miuncheno istorijas

Taigi praeitą įrašą baigiau šeštadieniu ir idėjų prezentacija. Bet apie viską nuosekliai.. Taigi idėją projektui sugalvojau vos pasibaigus pirmos dienos paskaitom ir pradėjau jos prastūmimo akcija grupės viduje. Aišku iš pradžių pasidarėm breinstormingą, tačiau nieko per daug iš jo nesigavo, todėl atkakliai brukau savąją, nors ji gana naglai atrodė – atsiet paimame 40 milijonų dolerių ir po keturių metu tampam pelningi:) Nu bet čia nesvarbu, galiausiai pasisekė visus įtikinti po to, kai paskambinus kelioms firmoms, jos pareiškė, kad jei dabar turėtumėme produktą rankose, jos su malonumu jį pirktų. Tuo labiau visų akys sublizgėjo, kai įvertinome teorinį rinkos dydį ir jis viršijo 3 milijardus dolerių :) Savaime suprantama tuoj prasidėjo tokie fantazavimai, kaip kad „davai metam visi mokslus/darbus ir griebiamės biznio“:) Bet kuriuo atveju, buvo smagu, kad visa grupė užsidegė – prezentacija buvo iškepta akimirksniu ir su pakiliausiomis nuotaikomis. Ai dar verta paminėti kitą motyvacija – konkurso nugalėtojų apdovanojimai:) Taigi iš viso buvo dešimt grupių ir penkios(!) prizinės vietos – 5os, 4os ir 3os vietų laimėtojai gauna knygas (vertė ~150Eu ant galvos), 2os gauna po GPS receiver‘į (vertė ~200Eu), o grupė, pristačiusi geriausią idėją, pasidalina 1500Eu (kadangi grupėse vidutiniškai buvo po penkis žmones, tai gaunam po 300 ant galvos – visai neblogai). Iš pradžių teturėjo būti keturi prizai, tačiau viena firma primygtinai įsipiršo finansuoti pirmosios vietos prizą – nebloga reklama visgi. Visą savaitę konkurencingos nuotaikos dominavo tarp atskirų grupių – visi tarsi pilnom vandens burnom sėdėjo ir nei šnipšt apie savo idėjas. Mes tai išsikalinėjom į kairę ir į dešinę, varijuodami idėjas nuo GPS traškinimo sistemos šunims, su vidaus degimo varikliu, naudojančiu atsinaujinantį energijos šaltinį – bezdalus, iki pomidorų žudikų armijos konstravimo:) Netempiant gumos – laimėjome antrą vietą ir buvome daugiau nei patenkinti! Pirmiausiai, nors už pirmos vietos prizas ir vertingesnis, tačiau nei vienas iš mūsų neturėjom GPS reveiver‘ių, nors ir dirbame šioje sferoje, o pinigai vis tiek būtų pragerti:) Dar smaguma, jog pirmą vietą laimėjo labai faina ir draugiška grupė su šiek tiek pakvaišusia idėja, o ne Stenfordo snobų kompanija – jie išviso nieko negavo:P Taigi bendrai paėmus, buvo smagu, neskaitant jau to, jog gavau pasidžiaugti ir praktiškai pritaikyti savo laimėjimą jau sekmadieni, kai teko po Miuncheną bastytis. Nors sekmadienis ir buvo lėtesnis, tačiau vis tiek fainas - apsistojau pas tokį portugalą Norb ir su jo internacionalinių draugu kompanija nuėjom į kinoteatrą. Vėliau prikroviau jam muzikos ir gerų filmų sąrašiuką sudariau, taip kad abipusė nauda :) Taigi galiu jau teigti iš praktinio patyrimo, jog CouchSurfing projektas veikia ir yra labai smagus – New York‘e tikrai tik taip ir gyvendinsiuosi! Ai dar nežinau ar girdėjot, bet pas mus pradėjo lėktuvai, kaip musės diklofoso pamosčiusios, kristi – vienas Aalborge nusileisdamas užsidegė (sulaukiau 3 skambučių ar tik aš jame neskridęs:) ), o kitas iš Kopenhagos į Palangą beskrisdamas supūliavo.. nu bet čia nesvarbu..

O šiaip vakar parai buvau išplaukęs link Oslo – vykdžiau eksperimentus firmos projektui. Viskas būtų buvę puiku, jei vienas geodezinis GPS receivr‘is nebūtų užstrigęs – nors mieta ant jo tašyk, kaip nemato nei vieno palydovo, taip nemato.. nu nesvarbu, čia tebuvo šalutinis tikslas, svarbiausi duomenys surinkti ir laukia kol juos išanalizuosiu, iš US grįžęs. Pats projektas jau baiginėjasi, ar bent jau mano vaidmuo jame, nes sugebėjau firmą įtikinti, jog verta jiems outsourcinti darbą univerui (tikiuosi mano superis paglostys mane už šias pastangas :D ) tai šiek tiek savimeilę paglostė prasidėjusios užuominos, kad man reiktu pas juos įsidarbinti, baigus studijas... bet aš mandagiai ‚ačiukaipnorsne‘ nusimuilinau :) Beje viršuje esanti nuotrauka daryta 6am. ant viršutinio kelto denio, šalia kapitono tiltelio, kuriame pagrinde ir bazavomės.

antradienis, rugsėjo 11, 2007

Karma

pirmadienis, rugsėjo 10, 2007

Sekmadienis ir savaitė Berchtesgaden'e ('oje)

Sekmadienio rytas sunkokas pasitaikė, bet kaip sakoma, ir prie karimo priprantama.. Amerikonės buvo šventai įsitikinus, jog reikia gydytis tuom, nuo ko susirgai, todėl, kai aš išeidinėjau apie pietus, viena jau lūžus buvo, o kita krizeno nesustodama.. :) Kaip bebūtu, vėl po žemėmis metro, pora valandų praleista pas ‚Coffee Fellows‘ su jų skaniom kavom ir pirmyn į kelią.

Sekantis kelionės etapas, nuo Miuncheno iki Betrichgadės, buvo praleistas vagonuose. Patiko man jų sinchronizacija traukinių: vienas atvyksta, atsidaro durys, visi keliaiviai tekini su bagažais pasileidžia iš 2‘o perono į 7‘ajį, nes traukinys išvyksta už minutės – net parūkyti nėra kada.. O ir šiaip nuobodu – vokiečiai neypatingai draugiškesni, kaip kad danai, tai teko su savom mintim laiką leisti. Atvykau į Betrichsgade pavakary, kaip tik praleidęs visas oficialias kalbas, bei populistinio tipo paskaitas ir iškarto gavau džiaugsmo sėsti prie vakarienės stalo. Atsisėst tai atsisėdau, bet tada teko išgirsti tokia naujiena, kad net nežinojau kaip čia man reguoti: visos Summer School‘o metu alus bus nemokamas!!! O_o „ – Nu suprantu, Vokietija, Bavarija, bet juk ne prisiliuobti susirinkom“ kalbėjo mano sąžinės balsas, kurį aš greitomis prismaugiau :) Ne, iš tikrųjų sudariau sutartį su juo (sąžinės balsu, ta prasme.. :) ), jog alų vartosiu tik kas antrą vakarą – ir žodžio laikiausi. Daugiau mažiau... :) Pats Summer School‘as buvo įdomus, nors dalis paskaitų buvo orientuotos į žmones, kurie turi tik pačius pagrindus (ar greičiau jų neturi), tačiau buvo ir tikrai įdomių ‚advanced‘ paskaitų. Be to ketvirtadalis paskaitų buvo orientuotos į verslo pradėjimą. Prezentacijos padengė tiek teorinį, tiek praktinį požiūrį. Tikriausiai kontraversiškiausiai dalyvių buvo vertinamas šia tema surengtas konkursas. Reikėjo susigrupuoti ir per savaitę sugalvoti projektą verslui, kurį šeštadienį ‚pardavinėjom‘ komisijai. Kadangi visi dalyviai save identifikuoja ar su mokslininko, ar inžinieriaus amplua, niurzgėjimų ilgai laukti neprireikė, ir nesvarbu, jog buvo leista ir mokslines idėjas pristatinėti... Kiti dar zirzė, jog šis konkursas suskaldė publiką į mažas grupeles ir trukdė bendravimui, tačiau čia gryna nesąmonė – mūsų grupelė spėjo ir prezentacijas daryti, ir vakarais paskutinė nuo stalų pakildavo.. Ai apie mūsų grupe – susiformavo ji pirmos vakarienės metu: rusė (industrija), anglas (industrija), vengras (PhD), portugalas (PhD / kariuomenė) ir kuklus aš :) Apie visus galima butų rašyti nemažai, tačiau apie portugalą tikriausiai išsiplėsčiau iki kelių puslapių – nerealus fruktas! Nu gal ir išsiplėsiu, jei netingėsiu.. Savaitė bėgo greitomis – 9am prasideda paskaitos, 12 gaunam priešpiečius, dydžiu su lyg pietumis, 6 paskaitas baigiam, 7 vakarienė ir ‚bendravimas su kolegomis‘ :) Vienintelis nukrypimas nuo normos buvo trečiadienis, kai išlipęs ryte iš dušo, sugebėjau savo kakta išmėginti sienos tvirtumą – paskaitose atsidūriau po priešpiečių, su raudonu plėmu vidury kaktos... :( Niekis, kaip kad sako ‚iki vestuvių užgis‘, taip ir buvo – šeštadieni, prezentacijos metu, viskas chikipiki :)

Bus daugiau...

sekmadienis, rugsėjo 09, 2007

Mini Octoberfest atidaro mano kelionę į Summer school

Paskutinis įrašas bloge beveik prieš mėnesį – apsileidau… :/ Tačiau šis turėtu atpirkti visokius šūdeliavimus nes apimtis nusimato nemaža ir prireiks net keletos įrašų viską išdėstyti…

Taigi kelionė į Miuncheną rutiniškai atkartoja visas kitas, vienintelis skirtumas, jog į Kopenhagą skridom su Francoisu, bet šiaip viskas tas pats – up and down, up and down... Atsibastęs į Miuncheno centrinę traukinių stotį susisiekiau su Rebeka, amerikonę pas kurią turėjau apsistoti nakvynei. Tai buvo mano pirmas couchsurfingas todėl mes jau iš anksto buvom sutarę, jog atšvęsti reiks solidžiai – mano čimodanę barškėjo šampaninis butelis Leffe ir butelis Baccardi romo (sorry Laurynai, nesulaukė jis tavęs iš US sugrįštančio, o sandėliavimo samata viršijo jojo vertę, todėl labai sažinė negraužia :P ). Prieš važiuojant pas ją dar pasivaikščiojau po miesto centrą, aplankiau kelias bažnyčias, užsikoriau į bokštą, papleškinau savo fotoaparatu – nu tradicinė turistavimo programėlė, tik sutraukta į kelias valandas. Galiausiai papriešpiečiavęs ir bambėdamas ant savęs, jog naktį temiegojau porą valandų, nusiboginau į metro. Beje čia galiu išsakyti savo asmeninę ir visai nekuklią nuomonę, apie šį visuomeninį transportą – tai šūdas. Metro, tai kažkokia kūrminio mentaliteto žmonių išmonė. Įlindai į viena skylę, atsiduri kažkokioje prieblandos zonoje – visos stotelės vienodos, žmonės kaip skruzdėlės malasi, trinasi... Apie erdvės, krypties pojūtį galima pamiršti – miestas patampa ne vientisu ir logišku dariniu, o kažkokiom salom, atsietom viena nuo kitos... vienu žodžiu, metro nedžiugina. Bet grįštam prie pagrindinio veiksmo – šiaip ne taip nusiboginu į rytinę miesto dalį ir susirandu josios apartamentus. Ten jie gyvena trise: Rebeka, jos draugė (taipogi amerikonė) ir Rebekos vaikinas DJėjus, kurio taip ir neteko susitikti. Vos pakabinus skrybėlę ir įteikus šokoladus (taktinis/strateginis ėjimas! :) ) prasidėjo alkoholizmo seansas, užsitęsęs iki paryčių (šiuo metu (sekmadieni) aš sėdžiu Coffee Fellows kavinėja Miunchene (labai smagi vietelė) ir gurkšnoju arbatas, tačiau nesusipratimo pasėkoje užsisakiau kažkokio iškrypimo, pavadinimu ‚Chai tee‘: cinamono, pieno ir arbatos mišinys – skanu... :) ai ir įsigijau naujas ‚kelionines‘ ausines – Carlos balsas labai maloniai nuteikia atlėpusias ausis :) ) Taigi, alkoholizmo seansas – ‚apšilome‘ pas jas namuose ir patraukėme į kiaurus metus vykstantį mini Octoberfest‘ą (tikrasis reikalas prasidės už kelių savaičių, kai į Miuncheną priplūs krūvos alkoholiaujančių turistų). Ten smagu – alus liejasi laisvai iš litrinių bokalų! O kad būtų tos girtos ‚avelės‘ žinojusios, koks vilkas įsisuko į jų gretas! Penkių metų stažas BO atsipirko su kaupu – pilnus bokalus nugvelbinėjau apgirtusiems vokiečiams iš po nosių. Ne tik kad pats nei vieno bokalo nepirkau, bet dar ir šešių alkoholikų kompaniją aprūpinau – praktiškai kaip kad Jėzus, tik kad ne duoną ir žuvį iš oro traukiau... :D O šiaip tai autopilotas dalykas naudingas, bet ne svetimame mieste... Pasikartojo Berlyno scenarijus – prasichiuhinau sedėdamas taksi su Beck‘o sixpack‘u, angliškai nekalbančiu taksistu ir skaitliuke bešviečiančiu 20Eu ženkliuku, neminint jau to, jog neaišku kur atsidūręs – tarsi aš adresus galėčiau įsiminti, bet jau mano antikvarinio mobiliako baterija turėjo pakankamai energijos ir skambutis Rebekai išsprendė situaciją :)

Bus daugiau...