ketvirtadienis, liepos 26, 2007

Thou shall not

Nusižiūrėjau iš Almos blogo =)

antradienis, liepos 24, 2007

Žiūrim ką turim

Nežinau, ar dėl to, kad savo kasdienybėje tokių scenų neteko matyti, ar mano naivumas kaltas, tačiau gavus šią nuorodą, nuotaika buvo sugadinta ilgam. Savaime suprantama, debilų visame pasaulyje yra, natūralus pasiskirstymas, taip sakant, bet iš kitos pusės, ką kalbėti apie tą dauną, kuris filmavo?

Ir šiektiek lengvesnia gaida - jau geri septyni metai, kaip David Bowie neapleidžia mano playlisto, tačiau tik dabar susigriebiau, jog nesu matęs nei vieno jo klipo! Ta proga:










šeštadienis, liepos 21, 2007

Mintinai mokaus :)

Įpatingai surezonavo:












Into My Own

One of my wishes is that those dark trees,
So old and firm they scarcely show the breeze,
Were not, as 'twere, the merest mask of gloom,
But stretched away unto th eedge of doom.

I should not be withheld but that some day
into their vastness I should steal away,
Fearless of ever finding open land,
or highway where the slow wheel pours the sand.

I do not see why I should e'er turn back,
Or those should not set forth upon my track
To overtake me, who should miss me here
And long to know if still I held them dear.

They would not find me changed from him the knew--
Only more sure of all I though was true.

Robert Frost


antradienis, liepos 17, 2007

Mini atostogos

Taigi savaitgaliui grįžau į Lietuvą sudalivauti dukterėčios krikštynuose. Tiek kelionė, tiek ir vizitas buvo smagūs ir kupini nuotykių. Viskas prasidėjo tuo, jog sugalvojau šį kartą į Kopenhagą ne skristi lėktuvu, o nudardėti traukinuku - atseit sutaupysiu kapeikų šiek tiek :) Taigi penktadieni anksti ryte nupėdinau į traukinių stotį ir paprašiau bilieto, o ir WildCard'o. Kai jau nusipirkau, pastebėjau 2 dalykus: a) pirmyn-atgal kelionės kaina tik 200DKK skiriasi nuo lėktuvo bilietų b) kad traukinys atsidurs Kopenhagoje likus 40 minučių iki lėktuvo į Vilnių pakilimo - 'fun' pagalvojau sau.. 5 valandos vagone, pilname įpatingai žingeižių ir įkirių vaikučių (su vienu net šiek tiek logišką pokalbį suregzti daniškai sugebėjau, į pagalbą aišku pasitelkdamas rankų gestus ir išraiskingas mimikas) Šiaip siūlyčiau neleisti vaikams kalbėti viešose vietose! Rūkoriams uždraudė rukyti, nes matai kenkia sveikatai, tai pagalvokit, jog vaikų cypimas ir verkimas, ir knerkimas, ir visa kita destrukcinė veikla, žiauriai per nervus groja ir neabejotinai padidina aniaurizmos tikimybę! Nu ok, juokai juokais.. Taigi iššoku iš traukinio Copenhaven H stotelėje ir kaip pamišęs šoku ieškoti artimiausio taxi. Surandu, tačiau taksistas kažkoks keistas. Tik man įsiropštus į priekinę keleivio sėdynę, pradeda kumščiu daužyti man į petį ir į nurodymus 'Too airport ASAP!!!' visiškai nereguoja. Šiek tiek pasimečiau, jei atvirai. Nei tai duoti jam atgal į dantis (kažkaip visai neskaudžiai jis ten trankė), nei bandyti kalbėtis, mat jis tik mykia ir urzgia. Galiausiai dašuto man atsisukti į galinę sėdyne, kur išsprogdinusi akis ir atvepinusi žandikaulį, sedėjo solidi danė. Ne chamas aš koks, todėl išsikabarojau lauk, palydimas dar vieno, visiškai nereikalingo niukso, ir nubėgau ieškotis laisvo taxi. Radau greitai. Tik pasirodo ne tokį greitą, kokio norejau.. Bet kuriuo atveju, už 200DKK (aha, būtent toks buvo kainų skirtumas tarp traukinio ir lėktuvo) nuvežė jis mane į 3 terminalą. Šiaip ne taip prasibroviau prie SAS self service ir išzirziau, kad užregistruotų į skrydį - 'Its your responsibility from now to reach the plane..' užnugaros tolo darbuotojos balsas, man pradėjus savo 'bėgimą per aerouostą su kliūtymis'! Trys terminalai, 20 minučių iki lėktuvo atsiplėšimo nuo žemės ir apsaugos patikrinimas - Misija Neįmanoma! Bet nuleisti rankas ne mano įprotis, todėl broviausi alkūnėmis, kojomis ir laptopo tašę, kaip lapus nuo kelio šluodamas vaikus ir bobotes, o didesnius už save, aplengdamas iš šono :) Jau artėjant prie vartų ir vėluojant 3 minutes, aerouosto garsekalbiuose pasigirdo malonus pranešimas 'All pasingers going to Vilnius please board the plane e mediately!' - reiškias spėjau! Visas šlapias, kriokiantis ir smirdantis prakaitu, tačiau laimingas kaip slyva :)

Pačių atostogų neaprašinėsiu. Daug ko buvo ir ivyko, tik laiko trūko. Keistas tik atsitikimas, kai teko susitikti merginą, su kuria prieš kokius 2 metus esame kalbėja apie literatūra ir šiaip stuff (tie kas buvo BO lengvai gali įsivaizduoti kokie pokalbiai ten užsimezga) - likau lengvai išgasdintas, kai ji pradėjo iš atminties mane cituoti.. :/ Aš įpratęs, kad mane piktuoju minėtu.. Kaip kad sekmadienio auka - pateko mūms su Vyčiu į rankas mergaitė gariūnišku vardu Gidonė (sakė, kad labai Lietuviškas! :D ) Bet ji pati kalta, buvo perspėta su kuo teks bendrauti, o jei galvoje košės nėra, tačiau pretenzijos per kraštus veržiasi, tai rezultatas lengvai nuspėjamas. Čia kaip tame eilėraštuke:

"pabaisa
gyventojas kalnų
apdovanotas užpakaliu baisiu
pagavo
einančia keliu
su nuostabiu žvilgsniu
_____________________
ji blaškėsi
gauruotoj rankų jo tankmej
o išgama, o gyvulys
laimingas -
laisvadienis okey"

Nu bet kuriuo atveju, grįšt reikia prie leitmotyvo - 'Vėluojam' :) Kelionė atgal namo buvo žymiai geriau suorganizuota: atsidurti aerouoste likus 50 minučių iki skrydžio (Pavyko sėkmingai įgyvendinti, neskaitant menko streso, kai teko miškais 'iš lubų' iki aerouosto brautis, per tokius šūdkelius, kad net ir Lenkijos šiaurės rytų duobakeliai, atrodė kaip F1 trasos), Kopenhagoje valanda nuo nusileidimo iki traukinio išvykimo - kas galėtų nepasisekti? Ogi galima laukti traukinio ne tame perone.. :/ Taip, pražiopsojau.. Ką jau padarysi, paburbėjau panosėje ir, pasidėjąs tašes į locker'į, išejau pasivaikščioti po Kopenhagą. Vaikščioti greitai nusibodo, todėl bazavausi pagrindinėje aikštejė, kur iš 7 Eleven išprašęs popieriaus lapo, ėmiausi rašinėjimo ir pokalbių su vietiniais. Penkios valandos netruko praeiti ir atsisveikinęs su naujais laikinais draugais, laimingo atsitiktinumo dėka, sugebėjau įlipti į traukinį:) Iš pradžių tikėjausi padirbėti ir pažaisti su apsakymais, bandant timpteltį stilistiką, tačiau gana greitai nulūžau, įveiktas nuovargio, bemiegio savaitgalio ir streso. Šiaip nuskilo, kad atsikėliau iki Aalborgo likus 15 minučių.. Reikėtų daryti kažkokias išvadas, bet ai, tyngiu.. :)

Pabaigai trumpa citata iš filmo pabaigos. Senas jis, bet kažkaip ji man užstrigus ir neišeina iš galvos jau keli metai:

"I came up with a new game-show idea recently. It's called The Old Game. You got three old guys with loaded guns onstage. They look back at their lives, see who they were, what they accomplished, how close they came to realizing their dreams. The winner is the one who doesn't blow his brains out. He gets a refrigerator. " - "Confessions of a Dangerous Mind" (2002)

trečiadienis, liepos 11, 2007

Nevyrškinu turizmo

Kaip visada tyngiu koreguoti.. :)

What would Jesus NOT do?

Išvygdamas į San Franciską, Laurynas paliko man keleta knygų pasiskaitymui, taigi, atidėjas saviškęs į šoną, griebiausi jojo. Pirmoji knyga yra Chuck Palahniuk "Choke". Pateiksiu keleta sarkastiškų citatų:

“No matter what else you come up against, if you could smile and laugh while a monkey did you with chestnuts in a dark concrete basement and somebody took pictures, well, any other situation would be a peace of cake.”

“The grade-schoolers who come here, its all big deal for them to visit the henhouse and watch the eggs hatch. Still, a regular chick isn’t as interesting as, say, a chicken with only one eye or a chicken with no neck or with a stunned, paralysed leg, so the kids shake the eggs. Shake them hard and put them back to the hatch.
So if what’s born deformed or insane? It’s all for the sake of education.
The lucky ones are just born dead.”

“The crying part, where I’m hugged in somebody’s arms, gasping and crying, that part just gets easier and easier. More and more, the hardest part of crying is when I can’t stop.”

“In good old Colonial Dusboro, masochism is a valuable job skill. Isn’t it in most jobs.”

“Ignorance was bliss.”

pirmadienis, liepos 02, 2007

Banaliai pasakytas paprastas, bet svarbus dalykas

"There is something about yourself that you don't know. Something that you will deny even exists, until it's too late to do anything about it. It's the only reason you get up in the morning. The only reason you suffer the shitty puss, the blood, the sweat and the tears. This is because you want people to know how good, attractive, generous, funny, wild and clever you really are. Fear or revere me, but please, think I'm special. We share an addiction. We're approval junkies. We're all in it for the slap on the back and the gold watch. The hip-hip-hoo-fuckin' rah. Look at the clever boy with the badge, polishing his trophy. Shine on you crazy diamond, because we're just monkeys wrapped in suits, begging for the approval of others. "