ketvirtadienis, gegužės 31, 2007

Elfriede Jelinek "Pianistė"

Oi kokia knyga, ojojoi netgi! :)

"Bandos instinktas apskritai labai aukštai iškelia vidutinybę, kuri jiems atrodo nepaprastai vertinga. Jie įsitikinę esą stiprūs, nes sudaro daugumą. Viduriniame sluoksnyje nėra jiokių baimių ir jiokio išgąsčio. Jie spiečiasi vienas prie kito sudarydami šilumos iliuziją. Jų vidurėlyje nieku gyvu neliksi akis į akį su niekuo, o juolab - su pačiu savim."

Maskaradas Aalborge

Aš tinginys nepataisomas, taigi jiokių komentrarų... o ir nuotraukos tragiškos aplamai.. žodžiu visi durni!

pirmadienis, gegužės 21, 2007

I am sexist, nihilist, anarchist… Well apart from that, I am a rather nice fellow.

Kokia geriausia veikla, kai nėra nuotaikos? Pradedu tvarkytis butą ir automatiškai prisimenu Fight Club’ą… Prieš savo valią išsiviepiu – kas toliau?

Dar citatų. Kelias radau ant geltonųjų lapukų pas save stalčiuje, neatmenu iš kur nusirašytos…

  • – Ar aš mėgstu gyvūnus? Aš juos valgau, vadinasi, veikiausiai mėgstu, bent kažkurias jų dalis.” J.M.C
  • – Nesuprantu, negaliu, – tarė Nikolajus, šaltu žvilgsniu žiūrėdamas į kūdikį. – Gabalas mėsos. Eime Pjerai.” L.T.
  • Those who have chosen death deliberately make themselves gentle and fine. As if there supremacy over life and death has been revealed to them.”
  • He was a very shallow individual, whose only interest in life was to win the attention of those around him. And yet he never did anything about it, content with simply talking about his lofty dreams and bragging how he will become an important man someday.
  • 5am – That’s the time people are dying the most.
  • I want to be bigger than McDonalds!” E.I.

penktadienis, gegužės 18, 2007

Keistos dienos

Pradžiai norėčiau pasidalinti su pačiais kelioms citatom. Tarpusavyje jas sieja tik tai, kad jos paimtos iš to paties kūrinio, bet rezonavo kiekviena labai ryškiai. Taigi:

Ir kodėl gi visi sako: karo genijus? Argi genijus yra tas žmogus, kuris laiku moka paliepti atvežti sausainių ir eiti tam kairėn, tam dešinėn? Todėl tiktai, kad kariškiai tvaska mundurais ir turi savo rankose valdžią, ir aibės niekšų meilikauja valdžiai, be jokio pagrindo teikdami jai genijaus ypatybių, vadina juos genijais. Priešingai, geriausi generolai, kuriuos aš pažinojau, - kvaili arba išsiblaškę žmonės. Geriausias yra Bagrationas, - pats Napoleonas tai pripažino. O pats Bonapartė! Aš pamenu patenkinta savim ir bukaprotišką jo veidą Austerlico kautynių lauke. Geram karvedžiui ne tik nereikia genijaus ir kokių ypatingų savumų, bet, priešingai, jam reikia neturėti aukščiausiųjų, geriausiųjų, žmoniškųjų ypatumų – meilės, poezijos, švelnumo, filosofinės smalsios abejonės. Jis turi būti siauro proto, tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis daro, yra labai svarbu (kitaip jam pritrūks kantrybės), ir tik tuomet jis tebus narsus karvedys. Sergėk Dieve, jeigu jis žmogus, ką nors pamils, ko nors pagailės, pagalvos apie tai, kas teisinga ir kas ne.“

– Ak mielas tu žmogau, – atšovė Platonas. – Lazdos ir turmos niekad neišsižadėk. – Jis atsisėdo patogiau, nusikosėjo, matyt, ruošdamasis ilgam pasakojimui. – Tai va, draugužį mano mielas, gyvenau aš tada dar namie, - pradėjo jis. – Tėvonija mūs didelė, žemės daug, gerai gyvena mužikai, o ir mūs namai – garbė Dievui. Su tėtušiu išeidavom šienaut septyniese. Gyvenom gerai. Tikri kiemionys buvom. Atsitik gi tu man... – ir Platonas Karatajevas papasakojo ilgą istoriją, kaip nuvažiavęs į svetimą mišką medžių kirsti ir pakliuvęs eiguliui, kaip jį plakę, teisę ir atidavę į kareivius. – Ir ką gi, sakalėli, - kalbėjo jis pasikeitusiu nuo šypsenos balsu, - stūmė į vargą, o išėjo džiaugsmas! Jeigu ne mano nuodėmė, broliui būtu tekę eiti. O jaunesniojo brolio – penketas vaikų, o mano, veizėk, tik pati liko. Turėjom mergaitę, bet Dievas dar prieš kareivystę priglaudė. Parėjau atostogų, pasakysiu aš tau. Žiūriu – geriau nei pirma gyvena. Gyvulių pilnas kiemas, bobos namie, du broliai išėję uždarbiauti. Vienas Michaila, jaunylis namie. Tėtušis ir sako: „Visi vaikai man lygūs: katrą tik pirštą pjausi, vis skaudės. O jeigu Platono nebūtų tada į rekrūtus paėmę, Michailai būtų tekę eiti“. Pasišaukė mus visus – ar tikėsi, - sustatė prieš šventuosius paveikslus. Michaila, sako, eik šen, lenkis jam į kojas, ir tu, boba, lenkis, ir anūkai, lenkitės. Ar supratot? – sako. Tai šitaip, draugužį mano mielas. Nuo savos dalios nepabėgsi. O mes vis postringaujam: tas negerai, tas blogai. Mūs laimė, draugužį, kaip vanduo brandiny: trauki – išsipučia, o ištrauki – nieko nėra. Taigi mat. – Ir Platonas persėdo ant savo šiaudų.“ (Beje, kotais Stardą, šis personažas, man priminė:)

Kunigaikštis Andrėjus ne tik žinojo mirsiąs, bet jautėsi bemirštąs, jau pusiau numiręs. Jis nusimanė esąs svetimas viskam, kas žemiška, ir jautė džiaugsmingą ir keistą būties lengvumą. Neskubėdamas ir nesibaimindamas laukė to, kas dar buvo prieš akis. Tas rūstus, amžinas, nežinomas ir tolimas kažkas, kurio esimą jis nuolat jautė per visą savo gyvenimą, dabar jam buvo artimas ir – dėl to keisto, sieloje išgyvenamo būties lengvumo – beveik suprantamas ir juntamas.“


Prie šios prikabinsiu keleta W.B. eilučių:

„Every night and every morn

Some to misery are born.

Every morn and every night

Some are born to sweet delight.

Some are born to sweet delight,

Some are born to endless night.“

Bėje, ištrauka iš katik gauto laiško: „Again, congratulations on the acceptance of your paper. We look forward to seeing you in Fort Worth!“ – Yahoo!!! :) Iš kitos pusės tai reiškia, jog įrašų į blogą tik dar labiau sumažės…

antradienis, gegužės 15, 2007