sekmadienis, gruodžio 23, 2007

Aistros

Šiandien yra pirmas vakaras, kai aš nusprendžiau pasilikti namuose ir pailsėti – iki šiol dar neteko savo lovoje nakvoti… :) Tačiau ne apie tai norėčiau parašyti šiame poste, bandysiu brūgštelti dar vieną pastebėjimą apie Lietuvą – šį kartą teigiamą :). Bandysiu, mat mano katė nuo pat grįžimo, vygdo teroristinę akciją – sekioja kaip šuniukas, kniaukia savo šaižiu balsu, reikalaudama dėmesio, gulasi ant klaviatūros ir visaip bando išsireikalauti dėmesio… Labai malonu :)

Taigi, pradedam. Vytis vakar nachalnai gavo porą bilietų į Žalgirio – Lietuvos Ryto žaidynes ir pasiūlė nuvykti. Dabar, tie kas mane pažysta, turėtų puikiai žinot, jog sportas, o tuo labiau, komandinis, nepatenka į mano interesų sferą – galiu žiūrėti, tačiau, vos tik pasibaigus, aš vargiai ir ar kada beprisiminsiu. Trys išskirtiniai atvejai galėtų būti: NBA finalas - Nicks vs. Spurs (Latrell Sprewell ir ‚Twin Towers‘ tą sezoną kalė į klyną. Aš pats laukdavau 3am ir su pasimėgavimu žiūrėjau visas finalo rungtynes, saulei bekylant virš Neries), Žalgirio maršas per Eurolygos varžybas iki pirmosios vietos, ir po to sekęs sutikimas Karmėlavos oro uoste (oi mano alkoholio tolerancija tada buvo žemiau grindų lygio… ), bei praeita Olimpiada. Nesakau, jog neteko stebėti, su TV filmuodavau tiek krepšinį, tiek futbulą (pvz pamenat Liverpool vs. FBK Kaunas? :) ) tačiau tai būdavo darbas. Šį kartą sedėjom tarp sirgalių ir rėkavom, kiek galėdami. Kalbant apie sedėjimą, tai taip jau gavosi, jog sedėjom pilnai apsupti Lietuvos Ryto (aka ‚Statybos‘, aka ‚Plytu‘) ir nuoširdžiai stengėmės juos perrėkti :) Vienintelis būdas įterpti savo balsą, buvo rėkti counterphaze rėžimu – kai tik jie pabaigia savo skanduotę ir bando įkvėpti oro – mes pradedame savąją! Visai efektyvus metodas, bent jau iš pastebėto lengvo susierzinimo jų veiduose, galiu spręsti :) Bendrai paėmus buvo smagu. Neskaitant Žalgirio pralaimėjimo (tačiau meluoju, man gana žemai tai kabo dabar :) ), labiausiai mane džiugino tolerancijos lygis net ir pačiomis emocionaliausiomis minutėmis – dažniausiai pasitelkiama ironija ar sarkazmas, bet koks ‚najezdas‘ palydimas šypsenos ar mirktelėjim, tarsi priminimo, jog aistra žaidimui, yra aukščiau laimėjimo. Nesakau, visokių žmonių yra, būna ir to nejaučiančių, tačiau bendras lygis yra tikrai aukščiau to, ko aš tikėjausi iš Lietuvos ir tai negali nedžiuginti.

PS.: pardon už galimas klaidas, kontuperyje, kuriame rašau, neveikia spellcheckeris, o ir aš pats vyną sau gurkšnoju.. ;)

PPS.: Mano pirmas įrašas į Žiežirbą jau baiginėjamas ir turėtų pasirodyti, kai tik final redagavimo darbus atliksiu.

PPPS.: Jau Kūčios prasidėjo - taip kad sveikinimai visiems! Gaila sniego nėra, tačiau aplenkiant globalinio atšilimo temą, linkiu kuo geriausių nuotaikų ir smagiai praleisti laiką su artimaisiais! :)

Ai šiaip aš kaip tik ruošinėju kaip tik apie šią šventę naują postą, tačiau jaučių, jog gali tekti į Žiežirbą iškelti... Nu pagyvensim - pamatysim;)

penktadienis, gruodžio 21, 2007

„8 kvadratiniai metrai“

Vat ko ko baisiai pasiilgstu DK, yra teatras. Todėl kas kartą grįžęs, stengiusi vis į kokį spektaktlį užsukti. Vakar nuėjome į Gyčio Ivanausko premjerinį šokio spektaklį „8 kvadratiniai metrai“, sakau nuoširdžiai, likau sužavėtas visko! Viskas: režisūra, choreografija, vaidyba ir soundtrack'as, paliko patį geriausią įspūdį. Tango maišymas su electronica, šokių judesių, su isteriškom konvulsijom ir POP stilium, subtilių užuominų, su vulgariais elementais, sudaro unikalu kūrinį. Komplimentai visai kūrėjų grupei!

O dabar šiek tiek į šoną. Ką būtina ir privaloma pasiimti į kelionę? Bagažas? Check. Piniginė? Check. Telefonas? Check. Lipu į autobusą ir šiek tiek nevuojuosi, kad iki lėktuvo pakilimo liks tik 10 minučių (man tai jau tampa tradicija). Artėdamas prie check-in'o susivokiu, kad namuose palikau pasą! Ai pamaniau, jog su teisėmis išsisuksiu. Iš DK išvykti, išvykau, tačiau į LT įsileisti jau nebenorėjo :) Teko įrodinėti, kad nesu "kupranugaris"... Iš pradžių apsidžiaugiau sužinojęs, jog Lietuva priimama į Šengeno zoną, tačiau oro uostuose pasų kontrolę atšauks tik nuo kovo 30 dienos! Taigi neapsigaukite netyčia... ;)

ketvirtadienis, gruodžio 13, 2007

Reckoner

Čia jau be žodžių - aplamai Radiohead grįžo! :)

antradienis, gruodžio 11, 2007

Žiežirba





penktadienis, gruodžio 07, 2007

"The abstract into blood"

Jau kokie trys metai kaip reguliariai (bent kelis kart per metus) perklausau Josh Waitzkin‘o šachmatų pamokas, įtrauktas į ‚Chessmaster 10th Edition‘. Iš principo būtent jo sugebėjimas perteikti šachmatų esmę, žaidimo principus, dinamiką ir daugiasluoksniškumą, privertė mane vėl jais susidomėti. Nežinau, tais retais kartais, kai prisėdu prie lentos, kraują užplūstantis adrenalinas ir gimstantis emocijų kiekis tiesiog nuneša man stogą, kažkuo primindamas paauglystės muštynes gatvėse ar trijų minučių šparingus ant tatamių – toks unikalus balansas tarp konstrukcijos (savaime suprantama čia ne apie „Pasodink medį...“ tipą kalbu..) ir destrukcijos. Bandydamas pailiustruoti cituoju įžangą, į vieną jo anotuotą partiją:


It is rare that a high level chess game is a perfect story. The game is not a sonnet, there is little structure, no editing, and two authors who want to tear each other apart. The work of art created by chess players is the result of two clashing forces, molding moment to moment to the whim and brilliance of the other. The opposing strengths do not allow for immediate explosion, any slip will be deadly. One can imagine a Master of Aikido and of Karate both brimming with force and precision and power of completely different natures. Now these beings come into conflict, they look at one another, no rush. Much will be decided by what does not happen. In high level competition, Grand Masters and International Masters from different worlds are brought together. Their chess education, religious backgrounds, morality, and day-to-day life are often hilariously opposing. Suddenly a group of ten or twenty of these modern gladiators are thrown into a melting pot for two weeks. This can lead to fascinating, if not bizarre, dinner conversations, and intense friendships and rivalries. Some people are bitter others at peace, some talk others listen. The human beings meet while the competitors notice how quickly the other eats his soup.

Such was the scene at my last tournament in Burmuda. Every year the Mermaid Beach Hotel hosts a prestigious closed tournament in which GM's and IM's from all over the world show up to soak up the ray's and duke it out. In '98, Nigel Freeman, the tournament organizer decided to invite 10 GM's and IM's from Europe to compete in the team competition with 10 of us from the Americas. Most of the players invited to Burmuda are young, up and coming, charismatic talents who would war on the basketball courts and dig the beach between rounds. This is without question my favorite tournament of the year. In the second round I was paired against a German Grand Master named Michael Bezold. We had played once before, In Burmuda '97, and I was able to develop a mating attack out of a difficult positional struggle. I had watched him play in a few tournaments and had noticed some interesting tendencies. Bezold has a pecular style with specific weaknesses. First of all he does not like to make central pawn moves early in the game, too commital, static. He does not like to make decisions, in other words he likes to maintain a funky detachment in the position and he understands unorthodox positional maneuvering at a very high level. Most strengths tend to have a counter force and I had found that he was often unwilling to get specific when the position demands it.

He sometimes has difficulty handling the transitional moment in which the struggle transforms from the abstract into blood. Because of an attraction to what comes before engagement, I think his sense of danger is often impeded by denial in the instant bullets start to fly. Of course Bezold is a Grand Master, and so to take advantage of any such weakness is very difficult. I had the Black pieces in this game, which gave me even less control of the situation. All I could do was play good moves, give him as many specific situations as possible, all the while dancing the strange dance of detachment. While I approached this game with a plan, I did not try to impose it upon the struggle so much as to let the position bring about critical moments in which I would make a stylistic decision. One distinction should be understood, when I say that my opponent does not like to make concrete decisions, I do not mean that I should make the game tactical, but that I should give him a situation in which the position dictates that the only way to maintain equilibrium would be for him to go in a direction which is against his grain. I would let him work against chess, a far greater opponent than myself.


PS.: Galima labai ilga diskusija (demagogijos seansas) apie agresijos evoliuciją, bet gal kada kitą kartą, vis dėlto per daug prirašyti nėra prasmės.. Kaip kad Pukomuko per blogerių konferenciją išsireiškė – ‘Blogas yra kaip tualetinio popieriaus rulonėlis, kas diena vis po lapuką atplėšiamas…’ nu gal čia ne visai pažodžiui… :)

ketvirtadienis, gruodžio 06, 2007

TV On The Radio

Sukasi šiom dienom mano ausyse

sekmadienis, gruodžio 02, 2007

Fix idejos

Vakar peržvelgus Laurio naują blogo įrašą, kilo viena idėja (kuri kuo toliau, tuo labiau mane intriguoja) – sukurti blogą, kuriame pažystami žmonės (mano kartos) rašytų apie stebimus visuomeninius procesus, gyvenimo realijas, Lietuvą ir pasaulį. Ne, tai neturėtu būti ‘profesionalus’ politologijos ar sociologijos blogas, tai tiesiog pastabos. Nu reikia pamąstyti, kas galėtų susidomėti ir ką reiktų pakviesti, tačiau jau 5 – 6 žmones nusižiūrėjau... Kaip bebūtų be naujų metų tikriausiai nepradėsim, o dabar atgal prie lagaminų pakavimosi – ‘Back to the Munich’ vadinasi laukianti kelionė... Kažkas labai faino (o kartu ir didžiai atsiduodančio tuštybe) yra pasakyti, jog lėktuvai juodai užkniso... :)

penktadienis, lapkričio 30, 2007

OK - pošlybės.

Pamenat aš kažkada į "Kalbant su vilkais" postinau 'The guys rules' - dabar gavau linką apie BJ iš kitos pusės.. Perskaitykyte, tikrai educational :)

Ir dar šiek teik...

Permečiau akimis paskutinį įrašą ir iškilo iš atminties viena knygos ištrauka, šiek tiek papildanti pradėtą temą: J.M. Coetzee „Nešlovė“

" – Tuo metu? Tu klausi, ar nesigailėjau veiksmo įkarštyje? Žinoma, kad ne. Veiksmo įkarštyje nėra vietos abejonėms. Esu tikras, tu pati tai žinai.

Ji nurausta. Jau senai jis nematė, kad vidutinio amžiaus moteris taip smarkiai išraustų. Iki pat plaukų šaknų.

– Bet Grehemstaunas tau tikriausiai atrodo mieguistas, - sumurma ji. – Kai palygini.

– Grehemstaunas man visai nieko. Bent jau nėra pagundų. Be to aš negyvenu Grehemstaune. Gyvenu ūkyje kartu su savo dukterimi.

Nėra pagundų: grubu taip sakyti moteriai, net tokiai negražiai. Tačiau ne visiems ji atrodo negraži. Buvo toks laikas, kai jaunoji Bevė kažkuo patraukė Bilą Šou. Gal ir kitus vyrus.

Jis mėgina įsivaizduoti ją prieš dvidešimt metų, kai aukštyn pakeltas veidas ant trumpo kaklo veikiausiai atrodė guvus, o strazdanota oda buvo sveika, lygi. Pagautas impulso, ištiesia ranką ir pirštu perbraukia jos lūpas.

Ji nuleidžia akis, bet neatšoka. Priešingai, atsako, lūpomis brūkštelį jo ranką – galima net pasakyti, kad pabučiuoja, – ir visą laiką įnirtingai rausta.

Daugiau nieko neįvyksta. Tai viskas. Netaręs daugiau nei žodžio, jis išeina iš klinikos. Už nugaros girdi, kaip ji išjungia šviesas.

Kitą popietę ji jam skambina.

– Gal galim susitikti klinikoje ketvirtą valandą, – sako. Tai ne klausimas, bet pranešimas, ištartas aukštu, įtampos pilnu balsu. Jis vos nepaklausia: „Kam?“, bet susipranta ir nutyli. Tačiau nustemba. Galėtų lažintis, kad šis kelias jai nepažystamas. Turbūt iš naivumo ji mano, kad taip vyksta svetimoteriavimas: moteris paskambina jos siekiančiam vyriškiui ir paskelbia, jog yra pasirengusi."

Beje ši knyga yra puiki, o pats Coetzee neperseninusiai Literatūros Nobelio premiją laimėjo…

Knygos, gyvenimas ir saviapgaulės visokios malonios

Robert Greene - "The Art Of Seduction"

Bekalbant su Nerium apie jo naują pomėgį klausytis podcastų ar audio knygų, kol mina pedalus į ir iš univero, kilo mintis pasižvalgyti ir pačiam ką būtų galima rasti audio formate. Taip į mano rankas pakliuvo viena papiktinta knyga - "The Art Of Seduction". Jos pavadinimas manau viską pasako pats, tačiau štai jūms trumpa ištrauka iš preface:

"People are constantly trying to influence us, to tell us what to do, and just as often we tune them out, resisting their attempts at persuasion. There is a moment in our lives, however, when we all act differently—when we are in love. We fall under a kind of spell. Our minds are usually preoccupied with our own concerns; now they become filled with thoughts of the loved one. We grow emotional, lose the ability to think straight, act in foolish ways that we would never do otherwise. If this goes on long enough something inside us gives way: we surrender to the will of the loved one, and to our desire to possess them.
Seducers are people who understand the tremendous power contained in such moments of surrender. They analyze what happens when people are in love, study the psychological components of the process—what spurs the imagination, what casts a spell. By instinct and through practice they master the art of making people fall in love. As the first seductresses knew, it is much more effective to create love than lust. A person in love is emotional, pliable, and easily misled. (The origin of the word "seduction" is the Latin for "to lead astray") A person in lust is harder to control and, once satisfied, may easily leave you. Seducers take their time, create enchantment and the bonds of love, so that when sex ensues it only further enslaves the victim. Creating love and enchantment becomes the model for all seductions—sexual, social, political. A person in love will surrender."

Nesuklyskite - tai tikrai "pikta" knyga! "Pikta" ji ne savo turiniu, kaip kad tarkim pragmatiškasis Makjevelio "Valdovas", ne, tiesiog jos tikslas suvilioti JUS:) Įtikinti, jog eilinis Petras iš Naujininkų, ar Marytė iš Šilainių, gali būti Don Migel De Manjara ar Kleopatra... Tačiau ji smagi, o ir triukai, kurių ši knyga gali išmokyti, yra teisingi ir efektyvūs... :)


Uwe Ommer - "Do It Yourself"


"I spend yesterday evening with Salome, a rather young cool woman I met on Myspace. We went to this sad little rock bar. We went through our routine to Stuck in the Sound, teetering on our ten-centimeter heels.
When Salome came back from the toilets, she had the face of a woman who has just been snogged within an inch of her life. I asked her who the lucky boy was and she showed me a beautiful blond woman with a microscopic nose.
"So, it turns out you like girls?"
"No, I just like venturesome tongue!"
Well, I go along with that.
<...>
Today I am taking my album with me, I boarded Jacques family's barge. After getting little Paul to sleep, I kept thinking about what Salome had told me. She about summed thing up. The quest for pleasure: pleasure that hurts, disturbs or disgusts. Pleasure wears a lot of different masks - one of them is pain. She and I had just taken a one-way ticket to hell. Well, if you wanna keep worm, it's the only "place to be". And when I see all these jerks who save themselfs up their whole lifes long just to be sure of a place in paradice, I just split my sides!
<...>
Making love to Emmanuel proved it: we're worse then animals. It's not just what we do, it's what we think! We are repulsive! Here's to us! Chin-chin!
<...>
PS.: Thanks for encouraging my latent exhibitionism!"

ketvirtadienis, lapkričio 29, 2007

Nuo šiol jį matysiu, vaikščiojantį tarp avilių, savo rankomis sodintų liepų sode.

Amžiną atilsį...

trečiadienis, lapkričio 21, 2007

Ruduo baigiasi ir artėja žiema – tradiciškai melancholiškos nuotaikos dominuoja. Neskaitant kad peršalau mažumėle... Vieną dieną nueinu į darbą, paskui dvi vartaliojuos su vos vos pakilusia temperatūra ir aptemusiom akim – ir vėl iš pradžių... Darbo dirbti nelabai sekasi, todėl litrais siurbiu arbatą, skaitau ir žiūriu. Šiais atžvilgiais pastaroji savaitė gana produktyvi: 5 knygos ir 7 filmai (iš kurių tik vienas buvo dėmesio bent kokio vertas, nu bet ai...) Beje vėl greitomis perverčiau kelias Vonnegut‘o knygas ir prisiminiau tą dieną, kai jis mirė. Jei būtų veikęs mano blogas, tos dienos įrašas vadintusi „Kurt Vonnegut dabar danguje su Dievu ir Isaacu Asimovu“ :D

Trumpas šis įrašas ir be jokios temos. Pabaigai citata iš įžangos:

„Buvo toks mano jaunystės amžius, kai aš gailėdavau elgetų ir jų opų. Jiems samdydavau gydytojus ir pirkdavau balzamų. Karavanai man priveždavo iš kokios nors salos aukso pagrindu pagamintų tepalų, užtraukiančių žaizdoto kūno odą. Šitaip elgdavausi iki tos dienos, kol perpratau, kad jie brangi kaip retą prabangą savo pūlinius, užklupęs juos besidraskančius ir besitepančius išmatomis odą, kaip daro tasai, kuris tręšia dievą, kad iš jos išrautu purpurinę gėlę. Jie rodė vieni kitiems puvėsius didžiuodamiesi, keldamiesi puikybėn dėl gautų dovanų, nes tasai, kuris gaudavo daugiausiai, pats savo esybėje lygindavo save su didžiuoju kunigu, kuris pristato patį gražiausią dievaitį. Jeigu jie sutikdavo pasitarti su mano gydytoju, tai tik todėl, kad puoselėdavo viltį, jog jų šankeris apstulbins jį savo smarve ir išplitimu. Ir jie mosikavo savo strampais, kad užimtų vietos pasaulyje. Taip jie priimdavo gydytojų paslaugas tartum malonę duodami apiplauti rankas ir kojas; tai glostė jų savimeilė, bet vos tik liga pranykdavo, pasijusdavo esą beverčiai, nepuoselėjantys nieko iš savo esybės, tarytum nereikalingi, ir nuo to laiko jie imdavo rūpintis, kaip pirmiausia atgaivinti opą, kuri jais mito. Ir paskui, iš naujo puikiai prisidengę savo liga, šlovingi ir tuščiagarbiai, paėmę į rankas medinį dubenį, jie vėliai pasukdavo karavanų keliu ir savo nešvaraus dievo vardu plėšdavo išmaldą iš keliautojų.“

sekmadienis, lapkričio 04, 2007

Pagaliau

Praeitą savaitę atkeliavo lauktasis siuntinys iš UK – keturios Taschen‘o knygos! Įsigijau „Devils“, „Do It Yourself“, „New Erotic Photography“ ir „Cinema Now“. Jei pirmos trys grynai estetiniam grožėjimuisi skirtos, ketvirtoji mane domina labiausiai savo turiniu, pristatomi šešiasdešimt režisierių iš viso pasaulio. Ir nors dalis autorių man jau pažystami, tačiau vyliuosi, jog šis sąrašas palengvins mano knaisiojimusis po kinematografijos šiukšlyną, ieškant vertų dėmesio kūrinių. Iš kitos pusės didžiai nustebau, kad jie neįtraukė Jim‘o Jarmusch‘o – gal ir galima teigti, jog jis nėra šviežiena, tačiau ignoruoti jį jau neteisinga, ypač kai tarkim Pedro Almodovaras yra įtrauktas...

Nu jei jau pradėjau įrašą apie knygas ir filmus, tai pasidalinsiu ką paskutinį mėnesį skaičiau/mačiau įdomesnio. Pradžiai knygos, be knaisiojimosi po klasika (Sartre, Salingeris, etc.) NY Newark oro uoste nusipirkau „American Psicho“ (beje, šios knygos kino adaptacija tai pat yra pristatoma „Cinema Now“). Kadangi buvau skaudžiai nusvilęs su oro uostų knygynais (prieš tai Carolainoje pagriebiau pirmą pasitaikiusią knygą - Da Chen „Brothers“ – jau senai tokio šlamšto rankose neturėjau!) tai šį kartą rinkausi tik tokią, apie kurią būčiau girdėjas bent ką nors. Reziumuojant tai yra labai trikdanti knyga, dažnai tekdavo ją užversti ir leisti prasivėdinti galvai nuo nemalonių ar net šlykščių vaizdinių. Tačiau kas kas, bet tuščia grafomanija ji nėra. Ne klasiko ar Nobelio laureato kūrinys, tačiau verta dėmesio. Kinas – pradėjau išsamiau susipažindinti su Fassbinder‘io ir Greenaway kūryba – labai džiugina.



penktadienis, spalio 26, 2007

Propaganda

Radau Pravdos bloguose šią nuorodą (beje, norint kad kalba būtų lietuviųm reikia pasirinkti Latvija! Gal ne vien amerikonai, nežino kurioje pasaulio dalyje mes gyvename:) ) Viskas šiaip gražu - man taip pat cinizmo nepakanka, jog ginčyčiaus kad rūkymas nėra kenksmingas tiek patiems rūkoriams, tiek aplinkiniams, taigi norėčiau paliesti kitą aspektą, mintį, kurią man pametėjo vienas iš NY sutiktų personažų – po to, kai bus susidorota su rūkoriais (daugiau mažiau), bus griebtasi nutukusių žmonių. Kaip ne kaip, tačiau cholesterolis yra žudikas numeris vienas pirmojo pasaulio šalyse. Logika paprasta – nutukimas yra žalingas ir nenatūralus. Pradžiai galima bus valstybėms nebedengti gydimo išlaidų, susiejusiu su nutukimo sukeltais negalavimais ir subsidijuoti sporto klubus ir sveiko maisto restoranus, visą tai palydint atitinkama viešųjų ryšių akcija. Vėliau galima imtis ir kitokių priemonių. Vaikai, brangiausias mūsų turtas ir ateitis, turi būti apsaugoti nuo blogų ir jų pasaulėžiūrą iškreipiančių vaizdinių (kaip kad pornografijos), todėl galima būtu uždrausti būti nutukusiam viešose vietose (pradžiai), vėliau gal ne visai savanoriškas sporto sanatorijas įsteigti, kur nors miškuose, nu kad nutukę žmonės galėtų padirbėti fizinį darbą, kartu būdami naudingi valstybei... Šaržuoju? Taip, šiek tiek, tačiau istorija kupina debilizmų, jokios tikimybės atmesti negalima – juk net Paksas į prezidentus išrinktas buvo! :)

“Oh brave new world that has such people in it!”

trečiadienis, spalio 24, 2007

Trumpas savaitgalis Lietuvoje

Taigi paatostogavau... Įdomiai viskas gavosi – gal dėl to, jog anksčiau labai sekdavosi su lėktuvais (spėju paskutinę akimirką, nepamesdavau lagaminų, etc.), tai šį kartą kelionė į Lietuvą sugebėjo aprėpti jas kuo puikiausiai. Kadangi aš didžiai vengiu atsakomybės, todėl kaltę dėl pramiegoto lėktuvo, ketinu suversti Francoisui, sugalvojusiam ketvirtadienį padaryti ‚Octoberfest‘ vakarėlį. Per daug aš ten nedalyvavau, tačiau to užteko, kad miegodamas išjungčiau 4am nuskambėjusius žadintuvus ir toliau sau knarkčiau į ūsą. Atsikėliau 10am, pramiegojęs abu skrydžius. Lengvai pasikeikiau, pažvengėm su Lauriu, jog galiu savo gyvenime užsichekboxinti dar vieną ‚must do‘ pasiekimą – ‚pragerti‘ lėktuvą, ir pradėjau svarstyti kaip man suktis iš šitos padėties. Iš vienos pusės, tai velniai nematė, galima spjauti į planus ir priimti tai kaip Dievo apvaizdos ženklą, jog reikia dirbti (o darbų tai jau iki kaklo prisikaupę), arba pirktis naują bilietą ir skristi. Pirmąjį variantą svarsčiau, mat iš vakaro buvau gavęs vadovo emeil‘ą, reikalaujantį kuo greičiau paruošti vieną dokumentą, tačiau labai jau norėjau pabėgti nuo kasdienybės ir susitikti su šeima/draugais (neskaitant jau, kad vien pagalvojus apie iškilsiančias scenas, kai reiks atšaukinėti planus, labai nesmagiai nuteikė gomurį) todėl spjoviau į šios aferos finansinį aspektą (nuskausmino tai gražiai avialinijos, paskutinę minutę perkant bilietus) ir išvariau į oro uostą. Ten viskas sklandžiai vyko iki kol išsiaiškinom, jog lėktuvas negali pakilti dėl techninių kliūčių ir teks pasėdėti šiek tiek. Brūžino ir zulino jie tuos variklius, tačiau tie niekaip nesikūrė, mat kažkokia oro uostui priklausanti „external air machine“(?) sugriuvo. Praėjus geram pusvalandžiui pagaliau jiems pavyko išjudinti lėktuvą ir pakilti į orą, tačiau šis pusvalandis nulėmė, jog mano bagažas pasiliko Kopenhagoje. Vilniuje įteikė man ‚night kit‘ą‘ ir prižadėjo, kad atveš jį rytoj ryte – patikėjau. Kitą rytą apie vidurdienį radau praleistą skambutį, kas mane nustebino, mat telefoną nešiojausi visada prie savęs ir jis nesuskambėjo (vienintelis paaiškinimas kuris man į galvą ateina, jog tai buvo ne normalus skambutis, o šiaip ‚majakas‘). Paskambinus tuo numeriu atsiliepė senis su balsu, kurio mandagiu ar maloniu toli gražu negalima būtu pavadinti. Greitai man buvo išaiškinta, jog jie skambino ryte, aš nekėliau ragelio, todėl mano lagamino net neįdavė kurjeriui(!), taupydami vietą mašinoje, ir atgauti jį aš galėsiu pirmadieni ryte. Manęs ši situacija nei kiek netenkino, tai aš mandagiai nutraukiau jį viduryje sakinio, pareiškiau, jog man iš jo jokios naudos, kad susisieksiu su kuo nors, kas sugeba su klientais padoriai šnekėtis ir numečiau ragelį. Paskambinus oficialiu numeriu, nors daugiau pagelbėti man kuo nors, išskyrus pasiūlyti jį pasiimti patiems, man nesugebėjo, tačiau bent jau smagi mergaitė kitame laido gale buvo ir nekriokė be jokios priežasties. Gal reiktų kažkokį apibendrinimą čia padaryti, kaip kad ‚bėdos po vieną nevaikšto‘ ar ką, bet ai, tebūnie taip – atsiėmiau pilną rūpesčių dozę vienoje kelionėje, tai dabar bent kurį laiką turėtų būti sklandu – pozityvistinis mastymas yra puikus! :)

O šiaip Lietuvoje buvo labai smagu: šeima, draugai, teatras, foto ir dailės galerijos, Kauno Akropolis.. (ta prasme į kiną ten ėjau, ne šiaip ‚pasižmonėti‘ tarp parduotuvių.. :) ) jaukios kavinės ir pora kilogramų parsivežtų spanguolių:) Ai dar tėvas surado mano užkištus akreditacijas (admition pass‘us) iš televizijos laikų, kurios renginiuose duodavo darbuotojams – šilti atsiminimai užplūdo (buvo ir šaltų aišku, kaip kad naktį 9h tupėti 30m aukščio bokšte prie ~9C temperatūros... ) tai nusifotografavau juos atminimui...

trečiadienis, spalio 17, 2007

Dar vienas įrašas į šoną nuo pasižadėjimų

Prieš kokį pusmetį gavau neblogą inputą geros muzikos (o ir šiaip nesamonių) iš vienos pažystamos ir dabar nusprendžiau pasidalinti. Pradžiai muzika - daug muzikos:












Psychedelic Movie (Jumoro jausmas rekomenduojamas)

Jumoro jausmas privalomas!! :) (N-18)

O cia tais siaip grazu, bet vėlgi reikalauja bent jau išvengti purutoniško priėjimo:) 'Embryo' (N-18)

Pabaigai viena seniena. Šią dainą prisiminiau, jog baisiai jau mėgau paauglystėje

šeštadienis, spalio 13, 2007

Srautas

"Mankind is a creature that no longer evolves, is it not? Compared to other animals, the cancer rate in man is exceedingly small. One theory says that man is neoteny, and is no longer able to evolve. If this is true, then what an absurd creature man has evolved into. Not knowing what it is that drives them, they keep there bodies merely to satisfy the desires of the flesh. They’re worthless, don’t you think? That’s all mankind is."

Šis įrašas yra citatų asorti, besisukanti aplink kelias mintis, kurios krebžda man jau kuris laikas. Šiokias tokias gaires bandysiu nubrėžti, tačiau norėčiau palikti kuo daugiau erdvės interpretacijai. Jei tokia forma tamstoms nepriimtina – jūsų reikalas :P


"One of the principal functions of a friend is to suffer (in a milder and symbolic form) the punishments that we should like, but are unable to inflict upon our enemies."

Vakar, minint Antano reemigraciją, įsivėlėm į diskusiją kodėl Lietuvoje toks aukštas savižudybių skaičius. Vienam pokalbio dalyviui, indų kilmės, tai buvo tiesiog nesuvokiama. Ta proga prisiminiau anksčiau Delfyje skaitytą studiją šia tema, tačiau jis negalėjo patikėti, jog 50 metų okupacija, galėtų dar ir dabar turėti įtakos mūsų visuomenei. Bandymai pakreipti pokalbį į abstraktesnes lankas irgi buvo bevaisiai – sunku diskutuoti, kai žmogus nėra susipažinęs su klasika, kaip kad Šekspyro kūriniai ar egzistencialistų mintimis. Ne, savaime suprantama jis pakankamai išprusęs, jog jas abstrakčiai žinotų, tačiau žinoti ir patirti per kūrinį – du skirtingi dalykai (lygiai taip pat, kaip patirti kūrinio pagalba ir išgyventi pačiam... ).

„Nežinau kodėl, bet tada kažkas mano viduje trūko. Aš ėmiau visa gerkle šaukti, plūdau jį ir draudžiau jam melstis už mane. Aš sugriebiau jį už sutanos apykaklės. Išliejau jam viską, ką turėjau širdy, peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kitą. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to? Atrodo, lyg visą laiką būčiau laukęs šios minutės ir šio pragiedrulio, kada būsiu išteisintas. Niekas, niekas nesvarbu, ir aš puikiai žinau kodėl. Jis taip pat tai žino. Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių išgyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi ir milijardus išrinktųjų, kurie, kaip ir jis, sakosi esą mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves. Salamano šuo vertas tiek pat kiek ir jo žmona. Mažoji moteris–automatas tiek pat kalta kiek ir paryžietė, kurią buvo vedęs Masonas, arba Mari, kuri norėjo, kad ją vesčiau. Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertingesnis už jį. Nesvarbu, kad Mari šiandien bučiuojasi su kokiu nors nauju Merso. Ar jis supranta, šis nuteistasis, kad iš mano ateities gelmių... Pritrūkau kvapo bešaukdamas. Bet sargai jau plėšė kapelioną man iš rankų ir grasino man. Tačiau jis nuramino juos ir valandėlę tylėdamas žiūrėjo į mane. Jo akys buvo pilnos ašarų. Jis apsisuko ir dingo už durų.“

Taip sutinku, čia tik viena medalio pusė, tačiau objektyvumo nesiekiu... Dabar lengvai varijuojant temą - "O brave new world that has such people in it!"

"and it’s midafternoon and I find myself standing at a phone booth on a corner somewhere downtown, I don’t know where, but I’m sweaty and a pounding migraine thumps dully in my head and I’m experiencing a major-league anxiety attack, searching my pockets for Valium, Xanax, a leftover Halcion, anything, and all I find there are three faded Nuprin in a Gucci pillbox, so I pop all three into my mouth and swallow them down with Diet Pepsi and I couldn’t tell you where it came from if my life depended on it. I’ve forgotten who I had lunch with earlier and, even more important, where. Was it Robert Ailes at Beast? Or was it Todd Hendricks at Ursula’s, the new Philip Duncan Holmes bistro in Tribeca? Or was it Ricky Worrall and were we at December’s? Or would it have been Kevin Weber at Contra in NoHo? Did I order the partridge sandwich on brioche with green tomatoes, or a big plate of endive with clam sauce? “Oh god, I can’t remember,” I moan, my clothes – a linen and silk sport coat, a cotton shirt, pleated linen khaki trousers, all by Matsuda, a silk tie with a Matsuda insignia, with a belt from Coach Leatherware – drenched with sweat, and I take off the jacket and wipe my face with it. The phone keeps ringing but I don’t know who I’ve called and I just stand on the corner, Ray-Bans balanced on my forehead at what feels like an odd, crooked angle, and then I hear a faint familiar sound coming through the wires – Jean’s soft voice competing with the endless gridlock stuck on Broadway. The Patty Winters Show this morning was Aspirin: Can It Save Your Life? “Jean?” I cry out. “Hello? Jean?” “Patrick? Is that you?” she calls back. “Hello?” “Jean, I need help,” I shout. “Patrick?” “What?” ”Jesse Forrest called,” Jean says. “He has a reservation at Melrose tonight an eight, and Ted Madison and Jamie Conway to meet you for drinks at Harry’s. Patrick?” Jean asks. “Where are you?” “Jean?” I sigh, wiping my nose. “I’m not– ” “Oh and Todd Lauder called,” Jean says. ”no I mean Chris – oh no, it was Todd Lauder. Yeah, Todd Lauder.” “Oh god,” I moan, loosening my tie, the August sun beating down on me, “what do you say, you dumb bitch” “Not Bice, Patrick The reservation is at Melrose. Not Bice.” “What am I doing?” I cry out. “Where are you?” and then, “Patrick? What’s wrong?” “I am not going to make it, Jean,” I say and then choke out, “to the office this afternoon.” “Why?” She sounds depressed or maybe it’s just simple confusion. “Just… say… no…,” I scream. “What is it, Patrick? Are you all right?” she asks. “Stop sounding so fucking… sad. Jesus,” I shout. “Patrick, I’m sorry. I mean I meant to say Just say no, but–” I hand up on her and lunge away from the phone booth and the Walkman around my neck suddenly feels like a boulder strapped around my throat (and the sound blaring from it – early Dizzy Gillespie – deeply irritate) and I have to throw the Walkman, a cheap one, into the nearest trash can I stumble into and then I hang on to the rim of the can, breathing heavily, the cheap Matsuda jacket tied around my waist, starling at the still – functioning Walkman, the sun melting the moose on my head and it mingles with the sweat pouring down my face and I can taste it when I lick my lips and it starts tasting good and I’m suddenly ravenous and I run my hand through my hair and lick greedily at the palm while moving up Broadway, ignoring the old ladies passing out flyers, past jeans stores, music blasting from inside, pouring out onto streets, people’s movements matching the beat of the song, a Madonna single, Madonna crying out, “life is a mystery, everyone must stand alone…,” bike messengers whiz by and I’m standing on a corner scowling at them, but people pass, oblivious, no one pays attention, they don’t even pretend to not pay attention, and this fact sobers my up long enough that I walk toward a nearby Conran’s to buy a tea pot, but just when I assume my normalcy has returned and I’m all straighten out, my stomach tightens and the cramps are so intensive that I hobble into the nearest doorway and clutch my waist , doubling over with pain, and as suddenly as it appears it fades long enough for me to stand up straight and rush into next hardware store I come across, and once inside I buy a set of butcher knives, an ax, a bottle of hydrochloric acid, and then, at the pet store down the block, a Habitrail and two white rats that I plan to torture with the knives and acid, but somewhere, later in the afternoon, I leave the package with the rats in it at the Pottery Barn while shopping for candles or did I finally buy the teapot?"

"The other side is overcrowded – Dead will have nowhere to go... "

PS.: Taip jau užkniso maistas iš canteen‘o ir turkiškų picerijų, jog šiandien nugalėjau savo tinginystę ir leidau sau paeksperimentuoti – citrinų sultyse marinuotos vištienos krūtinėlės su šlakeliu medaus ir šimtu gramų žalių vynuogių, viskas kepama/troškinama. Gėris!:)

P.P.S.: Sekantį kartą tai jau tikrai apie NY parašysiu... :)



pirmadienis, spalio 08, 2007

Puota

Laikas: Spalio 20, 9pm
Vieta: ta pati.
Leffe

Ron Mueck

Turėjau malonumą apžiūrėti jo 13 skulptūrų parodą 'Modern Art Museum of Fort Worth' - įspūdinga! Žemiau pateiktame filmuke, trumpai galite susipažinti su jo darbais. Šiam kartui tiek, sekantys įrašai ruošiami ir laukia savo eilės.

ketvirtadienis, spalio 04, 2007

Amerika neregėtoji

Taigi grįžau. Norėčiau pasakyti gyvas ir sveikas, tačiau jųjų supratimas apie ‚normalią‘ kambario temperatūrą yra nesuvokiamas – jei už lango plius 30C, tai viduje rasite ~12C. Jaučiu pradinius peršalimo požymius... :/ Nu bet nesvarbu. Šis įrašas bus trumpas. Vėliau pabandysiu parašinėti apie kelionės metu patirtus įspūdžius. Ne, nerašysiu apie pastatus ar apie dienotvarkes, greičiau panagrinėsiu kelias mintis, kilusias ir nugirstas, užu Atlanto. Dabar pasinaudosiu Bukowski‘o citata, bandydamas išreikšti bendrą jausmą, lydėjusį mane visos išvykos metu:


– Ką gersim, meiluti? – sugergždė ji.
– Du butelius alaus. Be stiklinės.
– Du butelius, meiluti?
– Taip.
– Kokio?
– Kokio nors kiniško.
– Kiniško?
– Du butelius kiniško alaus. Be stiklinės.
– Ar galiu paklausti?
– Taip.
– Tu išgersi abu?
– Tikiuosi.
– Tai kodėl tau neišgėrus vieno, paskui užsisakytum kitą? Bus šaltas.
– O aš taip noriu. Turbūt yra priežastis.
– Kai surasi tą priežastį, meiluti, pasakyk man...
– O kodėl turėčiau sakyti? Galbūt aš noriu pasilaikyti ją sau.
– Sere, žinote, mes neprivalome jūsų aptarnauti. Mes turime teisę atsisakyti aptarnauti bet ką.
– Neaptarnausi manęs vien todėl, kad užsisakiau du butelius kiniško alaus ir nesakau kodėl?
– Aš nesakau, kad mes jūsų neaptarnausim. Aš tik sakau, kad turime teisę.
– Klausyk, priežastis – saugumas, pasąmoningas saugumo troškimas. Mano vaikystė buvo sumauta. – Du buteliai iškarto užpildo tą tuštumą, kurią reikėtų užpildyti. Galbūt. Nesu tikras. – Žinai, ką aš tau pasakysiu, meiluti. Tau reikia psichiatro.
Priėjo stambus vyrukas purvina balta prijuoste.
– Kokios problemos, Bete?
– Šitas nori dviejų butelių kiniško alaus. Be stiklinės.
– Bete, galbūt jis laukia draugo.
– Jis neturi draugų, Blinki.
Blinkis pasižiūrėjo į mane. Eilinis storas vyrukas. Ne, jis buvo kaip du eiliniai stori vyrukai.
– Tu neturi draugo? – paklausė manęs.
– Ne, – atsakiau aš.
– Tai kam tau reikia dviejų butelių kiniško alaus?
– Aš noriu juos išgerti.
– O kodėl tau neišgėrus vieno, vėliau užsisakytum kitą?
– Man taip labiau patinka.
– Niekada negirdėjau nieko panašaus, – tarė Blinkis.
– O kodėl man negalima? Uždrausta įstatymo?
– Ne, tiesiog keista, ir tiek.
– Aš jam sakiau, kad jam reikia psichiatro, – tarė Betė.
Jie abu stovėjo ir žiūrėjo į mane. Aš išsitraukiau cigarą ir prisidegiau.
– Tas daiktas dvokia, – tarė Blinkis.
– Tavo ekskrementai taip pat, –atsakiau.
– Ka?
– Atnešk man, – tariau, – tris butelius kiniško alaus. Be stiklinės.
– Jis psichopatas, – tarė Blinkis.

trečiadienis, rugsėjo 26, 2007

Nuoplaišos iš kelių dienų

Šiuo metu sėdžiu tikriausiai nuobodžiausiame didmiestyje – Fort Worth. Nors prieš dvi naktis besileidžiant jis atrodė tikrai įspūdingai (aišku ne taip kaip kad New Yorkas, kai vakarėjant iš jo pakilome, bet ir ne Aalborgas artais Kopenhaga) tačiau gatvės tuščios. Atvykus i centrą sekmadienio vidurnaktį, viskas jau buvo uždaryta ir apleista. Vakar nuėjau į barą (radau labai nebloga, pavadinimu ‚Biblioteka‘ – vėliau įdėsiu nuotraukų, nes ir šiandien ketinu užsukti trumpam) ir radau jame visus 3 klientus:/ Vakaro eigoje vienas išėjo ir atėjo dar keturi – kaip jie nebankrutuoja? Pirmas spėjimas buvo – Chuk‘o Noris‘o visi bijo!:) Žinau, kad nuvalkiotas čia bujeris jau senai, bet kai per TV pamačiau socialinę reklamą ‚Dont mess with Texas‘ – atseit nešiukšlinkite gatvėse, tai pradėjau svarstyti, jog ugnies be dūmų nebūna gi... Beje apie TV – po pirmos nakties nunešiau distancinį pultelį į registratūrą ir liepiau, jog man jo neatiduotu, kad ir kaip maldaučiau!:) Nu prokrestinacijos vergas aš esu... Tačiau neskaitant 3 serijų ‚Loved and Maried‘, vienos ‚Star Treck‘, turėjau smagumo išklausyti didžiausių aktualijų, ty Irano prezidento kalbos, pasakytos Pensilvanijos(?) universitete, bei UN susirinkime. Atmetant viską, ką apie ją galite rasti žiniose (nu ten genocido neigimas, sionistų šliaužiantis sąmokslas, neigimas, kad Irane yra gėjų ir etc.) aš pats tik norėčiau pastebėti vieną smagią koreliaciją su ankstesniu mano įrašu, o kartu ir nekuriomis tendencijomis Lietuvoje – UN susirinkime savo kalbą jis pradėjo nuo ‚Šeimos‘ polemizavimo, jos saugojimo nuo ‚priešų‘, ‚grėsmių‘ ir pokemonų... Pirštais nesiimsiu baksnoti ir taip paralelės akivaizdžios... Čia kaip kad vienas iš Mūrzos bendražygių kažkada per TV pasakė, jog ‚Hitleris, jei nekreiptumėme dėmesio į nužudytus žmones, tai buvo genijus ir padarė labai daug gero‘ – „geležinė logika“ sakyčiau???!!!

Dabar trumpas pastebėjimas apie pačią konferenciją – nors mano tiesioginiai interesai siejasi su praktinėmis implementacijomis, tačiau po pirmos sesijos apsisprendžiau apsiriboti algoritmais, apžvalgom, bei algebros idėjomis – dar vienos prezentacijos apie traktoriukus tikriausiai neiškęsčiau! Tuo labiau, kai viso straipsnio inovaciją galima būtu redukuoti į tai, jog viename eksperimente vairavo ‚profesionalus traktoristas‘, o sekančiame – ‚mėgėjas‘... :D


O tiems, kas nėra dalyvave konferencijose, tačiau norėtu sužinoti, kaip ten viskas vyksta, rekomenduoju peržiūrėti 9ą filmuką - 'Fish Me' šiame puslapyje... Aplamai rekomenduoju ir visą likusį turinį peržiūrėti :)

PS.: Bėje pasikeitė mano blogo pavadinimas - praitasis labai jau asociavosi man su tam tikrų higieninių prekių reklamomis, o iš to galima neįpatingai smagias (man) replikas mėtyti :) Dabartinis pavadinimas yra kažkada sugalvotas ir jau n kartų naudotas mano photoshopinėms makalionėms. Prasmmę jis turi, tačiau ji neviešintina.. :P

penktadienis, rugsėjo 21, 2007

‚Paprasto bičo‘ amplua.

Šiaip šį mėnesį jau ketinau naujų įrašų nedaryti į blogą – išeinu atostogų, tačiau nesusilaikiau :) Ai apie mane trumpai pabaigoje bus, o dabar apie nesvarbius dalykus...

Mane visada glumindavo šis apibūdinimas ‚paprastas (savas) bičas‘, mat dažniausiai taip tituluojami žmonės, yra toli gražu ne paprasti. Kiek teko pastebėti, tai smarkiai protingi, charizmatiški ir empatiški žmonės. Betgi svarbiausia jų charachteristika, mano požiūriu, yra ypatingai maža tuštybė, arba talentas ją pakasti taip giliai, jog net ūsai nekyšo. Lt viešojoje erdvėje yra įvairių tipažų, varijuoja tiek pažiūros, tiek košės kiekis tarp ausų, ir tai yra gerai – įvairovė reikalinga. Tačiau visada nesulaikau ironiškos šypsenos skaitydamas tokio tūlo S.Stomos rašinėjimus. Iš jojo ‚straipsnių‘ gana smarkus populizmo kvapas sklinda, aišku galima tai pavadinti aukso vidurio paieškomis, tačiau vidurkis yra vedamas iš masių, o individas, įsivaizduojantis, jog puikiai jį (suprasti aukso vidurį) atitinka, stokoja ne tik bet kokio originalumo, bet ir lengvai suklumpa prieš prisitaikėliškumo kaltinimą – kitaip tariant akivaizdžiai pasirinktas vaidmuo, dirbtina ‚saviako‘ kaukė. Paprastai aš jo „minčių“ neskaitau – laiko gaila, tačiau jei įvyksta skirmish‘as su NK95, tai peržvelgiu abiejų pusių pasisakymus. Šį kartą nuorodą į Stomos blogą radau Koršunovo straipsnyje. Pats Koršunovas man taipogi šiek tiek komiškas atrodo, gal dėl savo polinkio kudakuoti ir lengvos isterijos gaidelės straipsniuose, bet čia ne baisi nuodėmė:) Apie jų diskusiją nerašysiu – tipiška provokacija ir reakcija, tačiau pacituosiu vieną Stomos sakinį, kuris sukėle smagų juoką: „Juk ir mūsų viešojoje erdvėje matome vis labiau įsigalintį rėksmingą a la Vasiliauskaitė ekstremizmą, kuris savo neurotinį liguistumą, negebėjimą laisvai mąstyti ir diskutuoti kompensuoja aštriu geluonimi ir nepramušamais ideologinių dogmų šarvais.“ Primena vaikystę ir tada labai populiarų atsikirtimą „Pats tu durnas!“ Nu ką, postmodernizmo laikais gyvenam, ir jei žąsinas, į šikną prisikišęs plunksnų, gaidžiu kudakuoti pradeda, telieka tik juoktis:) Beje parašiau ir susivedė ironiškos paralelės su paties Stomos deklaruojama pozicija, nu bet čia jau nebesvarbu...

Apie mane trumpai, rytoj išlekiu iš EU porai savaičių. Mano tinginystės, o ir įgimtos prokrestinacijos pasėkoje, darbo kelionė patapo atostogomis. Gal ir gerai, išsinormuosiu mašiną ir pasitrankysiu po neregėtą kontinentą. Paskui turėtu būti gausu nuotraukų, o ir įspūdžių. Iki ;)

PS.: vis dar negaliu atsistebėti pozityvistinio mastymo pajėgumais... :)

šeštadienis, rugsėjo 15, 2007

Erzina

Įžangai pasinaudosiu vaizdinėmis priemonėmis:





Manau nėra reikalo pirštais badyti į akivaizdžius dalykus, kiek žinau visi, skaitantys mano nesąmones, turi daugiau nei pakankamai košės palėpėje susiprasti apie ką čia kalba :) Ai, o prie daikto – kas skaitot? Leptelkit komentarą, visai smagu būtu sužinoti kas už tų skaičių Google analitike slapstosi :) Taigi grįžtu prie temos. Kuo toliau, tuo daugiau į mano draugų ir pažystamų ratą įsijungia žmonės šeimomis (įgyju „Šeimos draugo“ statusą :) ), nors aišku, tokie personažai kaip Gian Poulo, vis dar dominuoja :) Bet kuriuo atveju, praktiškai visi jie yra plačių pažiūrų (išskyrus Sauliaus P. polinkį fašizmą ir Andrezako į antisemitizmą :) ), gal todėl jau gera pusmetį bestebint Lt viešojoj erdvėje sklandančius diskursus apie šeimą, jos padėtį valstybėje, religijoje, žmogaus gyvenime, bandymus ją standartizuoti ir įkišti į griežtus rėmus, man atsiranda nervinis tikas. Juk atrodo viskas paprasta, gyvenk ir netrukdyk kitiems – neegzistuoja vieno ‚gero‘ kelio, nėra ‚teisingesnio‘ gyvenimo būdo, kiekvienam lemta savąjį susirasti, o bet tačiau vis išlenda, kaip vištos iš po kanapių, konservatorių megztos beretės ir teikia visokius reglamentus, įstatymus... Kiek frigidiškas mastymas gali būti? Atrodo, jog opozicija šioms nesamonėms gimsta iš NK95 gretų, bet iš kitos pusės aš viso paveikslo nematau, reziduodamas užusieniuose :)

O dabar lengvas offtopicas – Miunchene apžiūrinėjau būsimą maglev‘ą (inžinerinis stebuklas šiaip) ir pagalvojau, jog toks dalykas būtu labai šaunus Lietuvoje. Vilnius-Kaunas-Klaipėda per kokias 45 minutes! Bent jau būstų kainos Vilniuje kristu :) O ir šiaip, statysimės modernia atominę elektrinę, tai kodėl ir apie modernų viešąjį transportą nepagalvoti? Tikrai geriau nei kad metro.. :D

Sako, jog judesiai prikausto dėmesį

Pažiūrėjau šitą filmuką ir supratau, dėl ko Nerius, Stardas ir Francoisas ėjo į jos koncertą. Skirtumas tas, jog ten garso išjūngti negalima :D

ketvirtadienis, rugsėjo 13, 2007

Pabaigiam Miuncheno istorijas

Taigi praeitą įrašą baigiau šeštadieniu ir idėjų prezentacija. Bet apie viską nuosekliai.. Taigi idėją projektui sugalvojau vos pasibaigus pirmos dienos paskaitom ir pradėjau jos prastūmimo akcija grupės viduje. Aišku iš pradžių pasidarėm breinstormingą, tačiau nieko per daug iš jo nesigavo, todėl atkakliai brukau savąją, nors ji gana naglai atrodė – atsiet paimame 40 milijonų dolerių ir po keturių metu tampam pelningi:) Nu bet čia nesvarbu, galiausiai pasisekė visus įtikinti po to, kai paskambinus kelioms firmoms, jos pareiškė, kad jei dabar turėtumėme produktą rankose, jos su malonumu jį pirktų. Tuo labiau visų akys sublizgėjo, kai įvertinome teorinį rinkos dydį ir jis viršijo 3 milijardus dolerių :) Savaime suprantama tuoj prasidėjo tokie fantazavimai, kaip kad „davai metam visi mokslus/darbus ir griebiamės biznio“:) Bet kuriuo atveju, buvo smagu, kad visa grupė užsidegė – prezentacija buvo iškepta akimirksniu ir su pakiliausiomis nuotaikomis. Ai dar verta paminėti kitą motyvacija – konkurso nugalėtojų apdovanojimai:) Taigi iš viso buvo dešimt grupių ir penkios(!) prizinės vietos – 5os, 4os ir 3os vietų laimėtojai gauna knygas (vertė ~150Eu ant galvos), 2os gauna po GPS receiver‘į (vertė ~200Eu), o grupė, pristačiusi geriausią idėją, pasidalina 1500Eu (kadangi grupėse vidutiniškai buvo po penkis žmones, tai gaunam po 300 ant galvos – visai neblogai). Iš pradžių teturėjo būti keturi prizai, tačiau viena firma primygtinai įsipiršo finansuoti pirmosios vietos prizą – nebloga reklama visgi. Visą savaitę konkurencingos nuotaikos dominavo tarp atskirų grupių – visi tarsi pilnom vandens burnom sėdėjo ir nei šnipšt apie savo idėjas. Mes tai išsikalinėjom į kairę ir į dešinę, varijuodami idėjas nuo GPS traškinimo sistemos šunims, su vidaus degimo varikliu, naudojančiu atsinaujinantį energijos šaltinį – bezdalus, iki pomidorų žudikų armijos konstravimo:) Netempiant gumos – laimėjome antrą vietą ir buvome daugiau nei patenkinti! Pirmiausiai, nors už pirmos vietos prizas ir vertingesnis, tačiau nei vienas iš mūsų neturėjom GPS reveiver‘ių, nors ir dirbame šioje sferoje, o pinigai vis tiek būtų pragerti:) Dar smaguma, jog pirmą vietą laimėjo labai faina ir draugiška grupė su šiek tiek pakvaišusia idėja, o ne Stenfordo snobų kompanija – jie išviso nieko negavo:P Taigi bendrai paėmus, buvo smagu, neskaitant jau to, jog gavau pasidžiaugti ir praktiškai pritaikyti savo laimėjimą jau sekmadieni, kai teko po Miuncheną bastytis. Nors sekmadienis ir buvo lėtesnis, tačiau vis tiek fainas - apsistojau pas tokį portugalą Norb ir su jo internacionalinių draugu kompanija nuėjom į kinoteatrą. Vėliau prikroviau jam muzikos ir gerų filmų sąrašiuką sudariau, taip kad abipusė nauda :) Taigi galiu jau teigti iš praktinio patyrimo, jog CouchSurfing projektas veikia ir yra labai smagus – New York‘e tikrai tik taip ir gyvendinsiuosi! Ai dar nežinau ar girdėjot, bet pas mus pradėjo lėktuvai, kaip musės diklofoso pamosčiusios, kristi – vienas Aalborge nusileisdamas užsidegė (sulaukiau 3 skambučių ar tik aš jame neskridęs:) ), o kitas iš Kopenhagos į Palangą beskrisdamas supūliavo.. nu bet čia nesvarbu..

O šiaip vakar parai buvau išplaukęs link Oslo – vykdžiau eksperimentus firmos projektui. Viskas būtų buvę puiku, jei vienas geodezinis GPS receivr‘is nebūtų užstrigęs – nors mieta ant jo tašyk, kaip nemato nei vieno palydovo, taip nemato.. nu nesvarbu, čia tebuvo šalutinis tikslas, svarbiausi duomenys surinkti ir laukia kol juos išanalizuosiu, iš US grįžęs. Pats projektas jau baiginėjasi, ar bent jau mano vaidmuo jame, nes sugebėjau firmą įtikinti, jog verta jiems outsourcinti darbą univerui (tikiuosi mano superis paglostys mane už šias pastangas :D ) tai šiek tiek savimeilę paglostė prasidėjusios užuominos, kad man reiktu pas juos įsidarbinti, baigus studijas... bet aš mandagiai ‚ačiukaipnorsne‘ nusimuilinau :) Beje viršuje esanti nuotrauka daryta 6am. ant viršutinio kelto denio, šalia kapitono tiltelio, kuriame pagrinde ir bazavomės.

antradienis, rugsėjo 11, 2007

Karma

pirmadienis, rugsėjo 10, 2007

Sekmadienis ir savaitė Berchtesgaden'e ('oje)

Sekmadienio rytas sunkokas pasitaikė, bet kaip sakoma, ir prie karimo priprantama.. Amerikonės buvo šventai įsitikinus, jog reikia gydytis tuom, nuo ko susirgai, todėl, kai aš išeidinėjau apie pietus, viena jau lūžus buvo, o kita krizeno nesustodama.. :) Kaip bebūtu, vėl po žemėmis metro, pora valandų praleista pas ‚Coffee Fellows‘ su jų skaniom kavom ir pirmyn į kelią.

Sekantis kelionės etapas, nuo Miuncheno iki Betrichgadės, buvo praleistas vagonuose. Patiko man jų sinchronizacija traukinių: vienas atvyksta, atsidaro durys, visi keliaiviai tekini su bagažais pasileidžia iš 2‘o perono į 7‘ajį, nes traukinys išvyksta už minutės – net parūkyti nėra kada.. O ir šiaip nuobodu – vokiečiai neypatingai draugiškesni, kaip kad danai, tai teko su savom mintim laiką leisti. Atvykau į Betrichsgade pavakary, kaip tik praleidęs visas oficialias kalbas, bei populistinio tipo paskaitas ir iškarto gavau džiaugsmo sėsti prie vakarienės stalo. Atsisėst tai atsisėdau, bet tada teko išgirsti tokia naujiena, kad net nežinojau kaip čia man reguoti: visos Summer School‘o metu alus bus nemokamas!!! O_o „ – Nu suprantu, Vokietija, Bavarija, bet juk ne prisiliuobti susirinkom“ kalbėjo mano sąžinės balsas, kurį aš greitomis prismaugiau :) Ne, iš tikrųjų sudariau sutartį su juo (sąžinės balsu, ta prasme.. :) ), jog alų vartosiu tik kas antrą vakarą – ir žodžio laikiausi. Daugiau mažiau... :) Pats Summer School‘as buvo įdomus, nors dalis paskaitų buvo orientuotos į žmones, kurie turi tik pačius pagrindus (ar greičiau jų neturi), tačiau buvo ir tikrai įdomių ‚advanced‘ paskaitų. Be to ketvirtadalis paskaitų buvo orientuotos į verslo pradėjimą. Prezentacijos padengė tiek teorinį, tiek praktinį požiūrį. Tikriausiai kontraversiškiausiai dalyvių buvo vertinamas šia tema surengtas konkursas. Reikėjo susigrupuoti ir per savaitę sugalvoti projektą verslui, kurį šeštadienį ‚pardavinėjom‘ komisijai. Kadangi visi dalyviai save identifikuoja ar su mokslininko, ar inžinieriaus amplua, niurzgėjimų ilgai laukti neprireikė, ir nesvarbu, jog buvo leista ir mokslines idėjas pristatinėti... Kiti dar zirzė, jog šis konkursas suskaldė publiką į mažas grupeles ir trukdė bendravimui, tačiau čia gryna nesąmonė – mūsų grupelė spėjo ir prezentacijas daryti, ir vakarais paskutinė nuo stalų pakildavo.. Ai apie mūsų grupe – susiformavo ji pirmos vakarienės metu: rusė (industrija), anglas (industrija), vengras (PhD), portugalas (PhD / kariuomenė) ir kuklus aš :) Apie visus galima butų rašyti nemažai, tačiau apie portugalą tikriausiai išsiplėsčiau iki kelių puslapių – nerealus fruktas! Nu gal ir išsiplėsiu, jei netingėsiu.. Savaitė bėgo greitomis – 9am prasideda paskaitos, 12 gaunam priešpiečius, dydžiu su lyg pietumis, 6 paskaitas baigiam, 7 vakarienė ir ‚bendravimas su kolegomis‘ :) Vienintelis nukrypimas nuo normos buvo trečiadienis, kai išlipęs ryte iš dušo, sugebėjau savo kakta išmėginti sienos tvirtumą – paskaitose atsidūriau po priešpiečių, su raudonu plėmu vidury kaktos... :( Niekis, kaip kad sako ‚iki vestuvių užgis‘, taip ir buvo – šeštadieni, prezentacijos metu, viskas chikipiki :)

Bus daugiau...

sekmadienis, rugsėjo 09, 2007

Mini Octoberfest atidaro mano kelionę į Summer school

Paskutinis įrašas bloge beveik prieš mėnesį – apsileidau… :/ Tačiau šis turėtu atpirkti visokius šūdeliavimus nes apimtis nusimato nemaža ir prireiks net keletos įrašų viską išdėstyti…

Taigi kelionė į Miuncheną rutiniškai atkartoja visas kitas, vienintelis skirtumas, jog į Kopenhagą skridom su Francoisu, bet šiaip viskas tas pats – up and down, up and down... Atsibastęs į Miuncheno centrinę traukinių stotį susisiekiau su Rebeka, amerikonę pas kurią turėjau apsistoti nakvynei. Tai buvo mano pirmas couchsurfingas todėl mes jau iš anksto buvom sutarę, jog atšvęsti reiks solidžiai – mano čimodanę barškėjo šampaninis butelis Leffe ir butelis Baccardi romo (sorry Laurynai, nesulaukė jis tavęs iš US sugrįštančio, o sandėliavimo samata viršijo jojo vertę, todėl labai sažinė negraužia :P ). Prieš važiuojant pas ją dar pasivaikščiojau po miesto centrą, aplankiau kelias bažnyčias, užsikoriau į bokštą, papleškinau savo fotoaparatu – nu tradicinė turistavimo programėlė, tik sutraukta į kelias valandas. Galiausiai papriešpiečiavęs ir bambėdamas ant savęs, jog naktį temiegojau porą valandų, nusiboginau į metro. Beje čia galiu išsakyti savo asmeninę ir visai nekuklią nuomonę, apie šį visuomeninį transportą – tai šūdas. Metro, tai kažkokia kūrminio mentaliteto žmonių išmonė. Įlindai į viena skylę, atsiduri kažkokioje prieblandos zonoje – visos stotelės vienodos, žmonės kaip skruzdėlės malasi, trinasi... Apie erdvės, krypties pojūtį galima pamiršti – miestas patampa ne vientisu ir logišku dariniu, o kažkokiom salom, atsietom viena nuo kitos... vienu žodžiu, metro nedžiugina. Bet grįštam prie pagrindinio veiksmo – šiaip ne taip nusiboginu į rytinę miesto dalį ir susirandu josios apartamentus. Ten jie gyvena trise: Rebeka, jos draugė (taipogi amerikonė) ir Rebekos vaikinas DJėjus, kurio taip ir neteko susitikti. Vos pakabinus skrybėlę ir įteikus šokoladus (taktinis/strateginis ėjimas! :) ) prasidėjo alkoholizmo seansas, užsitęsęs iki paryčių (šiuo metu (sekmadieni) aš sėdžiu Coffee Fellows kavinėja Miunchene (labai smagi vietelė) ir gurkšnoju arbatas, tačiau nesusipratimo pasėkoje užsisakiau kažkokio iškrypimo, pavadinimu ‚Chai tee‘: cinamono, pieno ir arbatos mišinys – skanu... :) ai ir įsigijau naujas ‚kelionines‘ ausines – Carlos balsas labai maloniai nuteikia atlėpusias ausis :) ) Taigi, alkoholizmo seansas – ‚apšilome‘ pas jas namuose ir patraukėme į kiaurus metus vykstantį mini Octoberfest‘ą (tikrasis reikalas prasidės už kelių savaičių, kai į Miuncheną priplūs krūvos alkoholiaujančių turistų). Ten smagu – alus liejasi laisvai iš litrinių bokalų! O kad būtų tos girtos ‚avelės‘ žinojusios, koks vilkas įsisuko į jų gretas! Penkių metų stažas BO atsipirko su kaupu – pilnus bokalus nugvelbinėjau apgirtusiems vokiečiams iš po nosių. Ne tik kad pats nei vieno bokalo nepirkau, bet dar ir šešių alkoholikų kompaniją aprūpinau – praktiškai kaip kad Jėzus, tik kad ne duoną ir žuvį iš oro traukiau... :D O šiaip tai autopilotas dalykas naudingas, bet ne svetimame mieste... Pasikartojo Berlyno scenarijus – prasichiuhinau sedėdamas taksi su Beck‘o sixpack‘u, angliškai nekalbančiu taksistu ir skaitliuke bešviečiančiu 20Eu ženkliuku, neminint jau to, jog neaišku kur atsidūręs – tarsi aš adresus galėčiau įsiminti, bet jau mano antikvarinio mobiliako baterija turėjo pakankamai energijos ir skambutis Rebekai išsprendė situaciją :)

Bus daugiau...

trečiadienis, rugpjūčio 22, 2007

Ką turi padaryti šiandien, atidėk į poryt ir turėsi dvi laisvas dienas :)

14 – 16 valandų darbe kas diena, baigiu nuprotėti... bet ne inkšti čia užsukau, neskaitant to, jog pats kaltas :) Taigi šiandien į uni autobusu važiavau su Migeliu - draugu ispanu. Labai charizmatiškas ir ekstravertiškas žmogus. Jis darosi savo PhD akustikos srityje, gal dėl to, jog ir pats negali be garsų gyventi. Žemiau rasite jo live pasirodymą vietiniame konkurse (kurį beje jis laimėjo), o neperseninusiai (berods praeitą savaitgalį) apšildė Katie Melua, kuri pakvietė jį į sekančias gastroles po Europą – kas nerizikuoja, tas negeria šampano! :) Taip mums bešnekant apie ‚hobius‘ ir ne su karjera susiėjusius pomėgius, priėjome prie trumpametražis filmukų gaminimo, ko pasėkoje, man gimė dar vienas (jau n-tasis) siužetas. Atidėti pavasariui ar griebtis, užbaigus artimiausius darbus, – štai kur klausimas? :)

ketvirtadienis, rugpjūčio 16, 2007

Kelionės

Dešimt valandų traukiniu, besiklausant Neil Young gitarų iš ‚Dead Man‘ soundtrack‘o – galima apsikakoti iš malonumo! :) Jei tik užsimerki, iškarto juodai balti bizonai pro traukinio langą matosi.. Tokia buvo mano kelionė į ir iš Kopenhagos, bandant išsiprašyti vizą į JAV.


Dabar apie dar vieną internetinį projektą, į kurį įsivėliau - CouchSurfing. Idėja paprasta: kas mėgsta keliauti ir bendrauti, čia lengvai gali susirasti bendraminčių. Kaip tik ketinu susirasti kanors, kas leistų apsistoti kelioms dienoms New York'e:) Ir geriausia dalis yra ne tai, kad viskas nemokama, bet kad galima susitikti pačius tuos aktyviausius ir geranoriskiausius vietinius žmones - šito net penkių žvaigždučių viešbutis negali pasiūlyti!:) Tikrai rekomenduoju prisijungti. Kai prisijungsit, susiraskit mane.. ;)

penktadienis, rugpjūčio 10, 2007

Planai

Dienos lekia viena po kitos ir abu deadlainai artėja kaip pasiute - gyvenu panika. Puikiai primena tą stresą, kurį teko išgyventi magistro tezę rašant. brrr.. Nu betkuriuo atveju akys mano kartais nukrypsta ir į ateitį, taigi sugalvojau, jog pasibaigus abiem projektams ir atlikus visas su PhD susiėjusias keliones, spalio pradžioje užsuksiu į Lietuvą. Projektas su danų architektais nusikėlė į pavasarį, taigi bus grynos atostogos :) Bet čia ne viskas. Gimė idėja į Rumunija kokiai savaitei nuvykti: oras dar bus šiltas, kainos žemos, EU narystė atidaro duris be jiokmių didesnių sunkumų, tai ko nenuvykti:) Gal kas užsinorėtų prisijungti? Parašykit emeilą jai susigūndytumėt, aptarsim :)


ketvirtadienis, rugpjūčio 02, 2007

Five Easy Pieces (1970)

Jau senai tokio gero fimo nemačiau! Karrtu su tokiais filmais kaip Schatzberg'o 'The Panick in Needle Park', Jarmusch'o 'Broken Flowers', Wenders'o 'Paris Texas' ir, iš dalies, su Bertolucci 'The Dreamers' statau į lentyną.

"You're a strange person, Robert. I mean, what will you come to? If a person has no love for himself, no respect for himself, no love of his friends, family, work, something - how can he ask for love in return? I mean, why should he ask for it? "

PS.: Drama čia jei ką.. lėta drama, tačiau Nicholson'as tobulai suvaidino..
PPS.: Dar ir 'Factotum' į sarašiuką įtraukti galima, tačiau jei 'Five Easy Pieces', 'The Panick in Needle Park' & Co yra naršymas po kepenis, tai 'Factotum' yra lobotomijos seancas, penkios beizbolo lazdos, daužančios tol, kol iš tavęs telieka sutrintos mėsos, sutrupintų kaulų, plaukų ir dantų gabalas, aplaistytas kraujais..

"Kaimo erelis" 2

Delfyje radau naujieną, apie anksčiau minėtą filmuką. Gerai. Tačiau paskui paskaičiau komentarus:

"pries erelius, 2007 08 02 16:27 ir taip atidubasint tokius, kad nedristu nei rankos nei akiu pakelti pries moteri...."

"Algis, 2007 08 02 16:30 nu... jomajo... blexa blexa.. negi negalima atsekti sito viso? pradedant aisku - nuo to, kas patalpino i intera sita filma.. po to dasikast iki tu, kas gavo, filmavo ir iki... nu ner zodziu. cia ne zmogus.. ir ne gyvulys... uzmusht toki - ne kitaip. tik uzmust!"

"nekenciu ereliu ;), 2007 08 02 16:32 uzmust toki gryba"

Savaime suprantama ne visi taip reguoja, o bet tačiau.. Kitas klausimas, o ką daryti? Greito ir lengvo sprendimo juk nėra..

trečiadienis, rugpjūčio 01, 2007

Svaiginantys vaizdai

ketvirtadienis, liepos 26, 2007

Thou shall not

Nusižiūrėjau iš Almos blogo =)

antradienis, liepos 24, 2007

Žiūrim ką turim

Nežinau, ar dėl to, kad savo kasdienybėje tokių scenų neteko matyti, ar mano naivumas kaltas, tačiau gavus šią nuorodą, nuotaika buvo sugadinta ilgam. Savaime suprantama, debilų visame pasaulyje yra, natūralus pasiskirstymas, taip sakant, bet iš kitos pusės, ką kalbėti apie tą dauną, kuris filmavo?

Ir šiektiek lengvesnia gaida - jau geri septyni metai, kaip David Bowie neapleidžia mano playlisto, tačiau tik dabar susigriebiau, jog nesu matęs nei vieno jo klipo! Ta proga:










šeštadienis, liepos 21, 2007

Mintinai mokaus :)

Įpatingai surezonavo:












Into My Own

One of my wishes is that those dark trees,
So old and firm they scarcely show the breeze,
Were not, as 'twere, the merest mask of gloom,
But stretched away unto th eedge of doom.

I should not be withheld but that some day
into their vastness I should steal away,
Fearless of ever finding open land,
or highway where the slow wheel pours the sand.

I do not see why I should e'er turn back,
Or those should not set forth upon my track
To overtake me, who should miss me here
And long to know if still I held them dear.

They would not find me changed from him the knew--
Only more sure of all I though was true.

Robert Frost


antradienis, liepos 17, 2007

Mini atostogos

Taigi savaitgaliui grįžau į Lietuvą sudalivauti dukterėčios krikštynuose. Tiek kelionė, tiek ir vizitas buvo smagūs ir kupini nuotykių. Viskas prasidėjo tuo, jog sugalvojau šį kartą į Kopenhagą ne skristi lėktuvu, o nudardėti traukinuku - atseit sutaupysiu kapeikų šiek tiek :) Taigi penktadieni anksti ryte nupėdinau į traukinių stotį ir paprašiau bilieto, o ir WildCard'o. Kai jau nusipirkau, pastebėjau 2 dalykus: a) pirmyn-atgal kelionės kaina tik 200DKK skiriasi nuo lėktuvo bilietų b) kad traukinys atsidurs Kopenhagoje likus 40 minučių iki lėktuvo į Vilnių pakilimo - 'fun' pagalvojau sau.. 5 valandos vagone, pilname įpatingai žingeižių ir įkirių vaikučių (su vienu net šiek tiek logišką pokalbį suregzti daniškai sugebėjau, į pagalbą aišku pasitelkdamas rankų gestus ir išraiskingas mimikas) Šiaip siūlyčiau neleisti vaikams kalbėti viešose vietose! Rūkoriams uždraudė rukyti, nes matai kenkia sveikatai, tai pagalvokit, jog vaikų cypimas ir verkimas, ir knerkimas, ir visa kita destrukcinė veikla, žiauriai per nervus groja ir neabejotinai padidina aniaurizmos tikimybę! Nu ok, juokai juokais.. Taigi iššoku iš traukinio Copenhaven H stotelėje ir kaip pamišęs šoku ieškoti artimiausio taxi. Surandu, tačiau taksistas kažkoks keistas. Tik man įsiropštus į priekinę keleivio sėdynę, pradeda kumščiu daužyti man į petį ir į nurodymus 'Too airport ASAP!!!' visiškai nereguoja. Šiek tiek pasimečiau, jei atvirai. Nei tai duoti jam atgal į dantis (kažkaip visai neskaudžiai jis ten trankė), nei bandyti kalbėtis, mat jis tik mykia ir urzgia. Galiausiai dašuto man atsisukti į galinę sėdyne, kur išsprogdinusi akis ir atvepinusi žandikaulį, sedėjo solidi danė. Ne chamas aš koks, todėl išsikabarojau lauk, palydimas dar vieno, visiškai nereikalingo niukso, ir nubėgau ieškotis laisvo taxi. Radau greitai. Tik pasirodo ne tokį greitą, kokio norejau.. Bet kuriuo atveju, už 200DKK (aha, būtent toks buvo kainų skirtumas tarp traukinio ir lėktuvo) nuvežė jis mane į 3 terminalą. Šiaip ne taip prasibroviau prie SAS self service ir išzirziau, kad užregistruotų į skrydį - 'Its your responsibility from now to reach the plane..' užnugaros tolo darbuotojos balsas, man pradėjus savo 'bėgimą per aerouostą su kliūtymis'! Trys terminalai, 20 minučių iki lėktuvo atsiplėšimo nuo žemės ir apsaugos patikrinimas - Misija Neįmanoma! Bet nuleisti rankas ne mano įprotis, todėl broviausi alkūnėmis, kojomis ir laptopo tašę, kaip lapus nuo kelio šluodamas vaikus ir bobotes, o didesnius už save, aplengdamas iš šono :) Jau artėjant prie vartų ir vėluojant 3 minutes, aerouosto garsekalbiuose pasigirdo malonus pranešimas 'All pasingers going to Vilnius please board the plane e mediately!' - reiškias spėjau! Visas šlapias, kriokiantis ir smirdantis prakaitu, tačiau laimingas kaip slyva :)

Pačių atostogų neaprašinėsiu. Daug ko buvo ir ivyko, tik laiko trūko. Keistas tik atsitikimas, kai teko susitikti merginą, su kuria prieš kokius 2 metus esame kalbėja apie literatūra ir šiaip stuff (tie kas buvo BO lengvai gali įsivaizduoti kokie pokalbiai ten užsimezga) - likau lengvai išgasdintas, kai ji pradėjo iš atminties mane cituoti.. :/ Aš įpratęs, kad mane piktuoju minėtu.. Kaip kad sekmadienio auka - pateko mūms su Vyčiu į rankas mergaitė gariūnišku vardu Gidonė (sakė, kad labai Lietuviškas! :D ) Bet ji pati kalta, buvo perspėta su kuo teks bendrauti, o jei galvoje košės nėra, tačiau pretenzijos per kraštus veržiasi, tai rezultatas lengvai nuspėjamas. Čia kaip tame eilėraštuke:

"pabaisa
gyventojas kalnų
apdovanotas užpakaliu baisiu
pagavo
einančia keliu
su nuostabiu žvilgsniu
_____________________
ji blaškėsi
gauruotoj rankų jo tankmej
o išgama, o gyvulys
laimingas -
laisvadienis okey"

Nu bet kuriuo atveju, grįšt reikia prie leitmotyvo - 'Vėluojam' :) Kelionė atgal namo buvo žymiai geriau suorganizuota: atsidurti aerouoste likus 50 minučių iki skrydžio (Pavyko sėkmingai įgyvendinti, neskaitant menko streso, kai teko miškais 'iš lubų' iki aerouosto brautis, per tokius šūdkelius, kad net ir Lenkijos šiaurės rytų duobakeliai, atrodė kaip F1 trasos), Kopenhagoje valanda nuo nusileidimo iki traukinio išvykimo - kas galėtų nepasisekti? Ogi galima laukti traukinio ne tame perone.. :/ Taip, pražiopsojau.. Ką jau padarysi, paburbėjau panosėje ir, pasidėjąs tašes į locker'į, išejau pasivaikščioti po Kopenhagą. Vaikščioti greitai nusibodo, todėl bazavausi pagrindinėje aikštejė, kur iš 7 Eleven išprašęs popieriaus lapo, ėmiausi rašinėjimo ir pokalbių su vietiniais. Penkios valandos netruko praeiti ir atsisveikinęs su naujais laikinais draugais, laimingo atsitiktinumo dėka, sugebėjau įlipti į traukinį:) Iš pradžių tikėjausi padirbėti ir pažaisti su apsakymais, bandant timpteltį stilistiką, tačiau gana greitai nulūžau, įveiktas nuovargio, bemiegio savaitgalio ir streso. Šiaip nuskilo, kad atsikėliau iki Aalborgo likus 15 minučių.. Reikėtų daryti kažkokias išvadas, bet ai, tyngiu.. :)

Pabaigai trumpa citata iš filmo pabaigos. Senas jis, bet kažkaip ji man užstrigus ir neišeina iš galvos jau keli metai:

"I came up with a new game-show idea recently. It's called The Old Game. You got three old guys with loaded guns onstage. They look back at their lives, see who they were, what they accomplished, how close they came to realizing their dreams. The winner is the one who doesn't blow his brains out. He gets a refrigerator. " - "Confessions of a Dangerous Mind" (2002)