Geriausias (eksponentinis) anekdotas

Šį anekdotą išgirdau prieš gerus tris (keturis? penkis? velnias, kas žino kiek jau...) metus ir tuo momentu jis šovė į mano asmeninio jumoro Olimpą. Jis lygi šiol yra geriausias anekdotas, kurį man teko išgirsti. Ir priežastys slypi ne tik sardonikoje, tai pats kompaktiškiausias visuomenės pavaizdavimas ever! Pakeiskite mergaite, vaikus, mamą ir šunis standartiniais architipais ir nusijuokite, arba verkite, kas jau kam artimiau širdies...

Dartanjanas po dvidešimties (vienerių) metų, arba reanimacija

Atgijo poreikis, kitaip nepasakysi. Dėstyti mintis į sakinius ir pastraipas, sėdint balkone, traukiant cigaretę ar geriant arbatą yra vienas būdas, tačiau vėjas jas išblaško, palikdamas tik atspalvius. Palikti juodą ant balto, visada teikė malonumą būtent dėl galimybės grįžti, pažvelgti ir įvertinti. Šiaip kaltas yra facebookumas (©Hilbertas Jatkevičius), patenkinantis momentinį egzibicionizmą. Dedu ant jojo moratoriumą – geriau jau pusvalandį praleisti klapsint klavišais.

O šiaip paėmus diff nuo paskutinio posto iki dabar:

• Vedęs
• Žingsnis nuo nuosaikaus, iki sukarinto ateizmo

Daugiau kaip ir nieko... Arba kitais žodžiais tariant, per kelionę automobiliu užsimezgė diskusija apie narkotikus. Kalbėjome apie permanentinius poveikius, kokius pvz LSD gali palikti, ir aš prisipažinau, jog ilgą laiką turėjau interesą pabandyti LSD, sukalbovų reakcija buvo tokia: - „O tai kaip tu atrodei prieš pabandydamas?!“ – kilo stiprus noras išlaipinti anuos iš automobilio...

Samariečiai

Prisimenu savo močiutės pasakojimą, kaip karta ją, su ‚terbomis‘ abiejose rankose berepečkojančią miško kelių, pavežė sodo kaimynai – gal penkerių metų mergaitė šypsodamasi ir su nepaslepiamu pasitenkinimu deklaravo: „Mes visada padedame, mes iš geros šeimos!“ Nesakau, jog padėti nepažystamam žmogui yra blogai, priešingai, tai akivaizdžiai skatina bendruomenės solidarumą (rašau apie tai ,nes kelis vakarus iš eilės pats gauvau tokią privilegiją. Jos šiaip gana retos yra, jei visą laiką svetainėje praleidi), tačiau čia matau egocentristinę opoziciją tiems „geriems darbams“, kuriuos atliekame savo artimiesiems. Raktas, akivaizdžiai, yra emocinis ‚feedback‘as‘ – atlikti tai, ko iš tavęs tikimasi, vs. tai, ką padariai savo ‚laisva valia‘, yra milžiniškas, tiek autoreflekcijose, tiek visuomenės akyse. Čia į galvą šauna vaizdinys apie ‚gerajį samarietį‘, namuose mušantį savo vaikus, ar pasakymas jog „Jis, dėl svetimo, ir paskutinį rūbą nusivilks“. Bet, jei žvelgsim į „nusivylusio šeiminykščio“ iš elementarios psichologijos pozicijų, ar šis tango tikrai yra solo?

Dar prisiminiau svetimą įspūdį apie japonų šeimą, kurioje nei karto nebuvo ištarta „aš tave myliu“, tik retkarčiais paliečiama ranka, ar galva ant pečio padedama (o kartu ir krūva japonų perversijų samone prabėgo – per daug kontekstų).

Į Marsą per 40 dienų

Iš pradžių net pagalvojau, jog čia kokia antis paleista, nes didžiai netikėtas toks kvantinis šuolis (ligšiolinėm technologijom kelionė užtruktų du metus(!) ), bet dabar susisuko net galva - reikia mikliai mikliai...

Žmonės jūroje

Taigi su šiokiais tokiais nesklandumais, pora dienų pavėlavęs, sėdėjau kelte, plaukiančiam link Klaipėdos ir gurkšnojau bendroje salėje alų. Keturvietė kajutėje, kurioje man buvo priskirtas vienas iš viršutinių gultų, buvo okupuota jūreivių, atplaukiojusių po šiaurines jūras pusę metų. Susigrūdo jų ten gal dvylika ir degtinės buteliai ritinėjosi grindimis, keltui skrodžiant pasišiaušusią Baltiją. Nelikau kajutė ne vien dėl triukšmo, vietos trūkumo, rėkavimų ar nuolatinių raginimų sugerti, tačiau ir dėl kvapo – bjaurybės bezdėjo, gausiai ir griausmingai. Taigi sėdėjau atokiai sau salėje, žiūrėdamas filmą po filmo ir gurkšnodamas alų. Tiek vietinė krovininių sunkvežimių vežėjų kompanija, tiek jaunųjų UK emigrantų šaika, vis pažvairuodavo į mane, karts nuo karto suburbėdami kokį „Sasha Song‘as“ ar „Maiklas Džeksonas“, kai eidavau į denį parūkyti, tačiau bendrai ignoravau anuos. Tokią „pozą“ laikiau iki susimąsčiau koks sušiktas snobas darausi ir, susipakavęs kompą, pasiprašiau priimamas į kompaniją. Kalba sukosi lengvai, mat mano automobilio variklis Kylyje į komą pateko ir visi gavo progą paspėlioti kas jam galėjo nutikti. Vėliau jau temos pakrypo apie šalis, apie karus (su situacijom artimom muštynėms, kai lietuviai su rusais apie Afganistaną aiškintis pradėjo), apie gyvenimą, etc. Žodžiu veiksmo buvo įvairaus, tačiau kelis personažus noriu paliesti.

Pirmasis priklausė tai jaunųjų emigrantų šaikai. Vaikinas perkopęs dvidešimtmetį papasakojo apie savo 14likmetį pusbrolį, kurį vidurį gatvės papjovė Afganistano karo veteranas. Šiaip sau – po ranka pasimaišė. Berods pora metų atgal Panevėžyje ar Pakruojyje tai vyko, berods nacionalinis skandalas buvęs, tačiau aš kriminalinių kronikų neseku iš principo, tai nieko nebuvau girdėjęs. Vaikinas papasakojo priešistorę, kaip jis pats ten atsidūręs, kas per fruktas tas veteranas, kaip jis pirmas prie to savo pusbroliuko pribėgęs ir kaip ant jo rankų anas numiręs. Istorija tragiška. Pastačiau alaus vaikinui. Tada prasidėjo antroji ir didesnė pasakojimo dalis. Veiksmas čia jau sukosi aplink žurnalistus ir studijas, laidas kuriose jam teko duoti interviu ir svarbūs žmones kuriems reikėjo raportuoti. Tik po gero pusvalandžio pavyko pusiau mandagiai nusiplauti man, nors jutau anas turėjo dar daug ką, o ir ne po vieną kartą pasakyti...

Antrasis personažas tai jureiviukas, vienas tų, su kuriais teko kajute dalintis. Šnekėjom apie jūras, bangas sulig dešimties aukštų pastatais, izoliaciją ir juodą fizinį darbą. Dar kalbėjom apie tikslus, norus ir motyvacijas – ką veikti gyvenime. Stengdamasis nepasistatyti savęs į kažkokią povišką pozą lengvai paeskizavau savo ateinančių 6-8 metų planelį ir tikslus – nu gerai gerai, buvo tame ir tuštybės elementas, neneigiu :P tačiau dariau tai tikslingai, mat anas skundėsi jis jog nežino ką jam dabar daryti ir teks jam uždirbtus pinigus išleisti ant bobų ir alkoholiui, nes daugiau nėra ką veikti. Anie po pusmečio jūroje parsiveža gal 50k sąskaitoje – nu nemenkas vakarėlis išeiti gali šiaip :) Atlikęs elementarią algebrą ir paskaičiavęs jog aš kalbu apie ~15 metų zulinimąsi vien tam, jog galėtum atsistoti į starto pozicijas, anas atmetė tokias galimybes. Tiems, kas manęs nepažysta, pasakysiu jog esu aš iš tų sapaliotųjų prigimties, tų kurie vis prisisvajoja kokių nesąmonių, prisikuria fantazijų ir, išgyvendami jas savo galvose, jaučia laimingi kaip slyvos, retai kada besiimdami anas realizuoti. Tokia prigimtis veda į tai, jog tų svajonių bagažas galiausiai tampa toks platus ir įvairialypis, jog atrodo galėtum vos ne kiekvienam sutiktam žmogui po svajonę asmeniškai surasti ir atiduoti, jei jis savosios neturi. Taip atsitiko ir šįkart – prieš gerą pusmetį svaigau aš apie galimybę plaukti aplink pasaulį su jachta. Realiai planas nors ir didžiai finansiškai rizikingas, tačiau labai man imponavo savo originalumu kaip surinkti ir gauti pinigus, jog net esanti tikimybė ne tik už laivą išsimokėti ir kelionę padengti, bet dar ir užsidirbti jos metu. Tai ėmiau ir išdėsčiau jam visą tą planą, turėdamas omenyje jog anas yra smarkiai apgirtęs ir vargiai ar beprisimins ką iš pokalbio ryte. Vaikino reakcija buvo atominė: „Nu blet kas per debilas! Nu lochas koks! Tu ką mane durniu laikai? Ką per šūdus čia šneki? Tu man normalią įdėją duok, kaip aš greit galėčiau daug balkių pasidaryti, o tu čia bylius kažkokius varai. Ne nu lochas bletnachui...“ murmėjo taip nusisukęs į sieną iki kol užmigo.

Personažas Nr.3 – devyniolikinis jūreiviukas atėjo į kajutę mums likusiems trims jau sugulus. Didžiai linkęs bendrauti pasitaikė. Taip didžiai, jog prieš tai artimai sukontaktavo su viduramžiu mariaku ruseliu, kreivai pažvelgusį į ištaturuota močiutės atvaizdą ant jo širdies. Močiutė tatuiruotėje su skarele ir maldai suglaustom rankom. Jinai jį viena užauginus, amžiną jai atilsį. Vaikinas daug kalbėjo, su savim paprastai, kartas nuo karto pavemdavo, tai per lovos kraštą (tuo momentu aš džiaugiausi, jog viršutiniame gulte guliu), tai vis kitame kajutės kampe. Galiausiai padariau didžią klaidą ir į, pasirodo retorinį, klausimą „ką norit veikti?“ atsakiau jog norim miego ir tylos – tuoj užsidegė šviesa, buvo pagriebtas nuo stalo tuščias butelis degtinės ir gana nedviprasmiškai paaiškinta jog „užmuš mane čia nachuiblet vietoje kaip šunį, kad negerbiu ir nenoriu su juo kalbėtis“. Situacija išsukau taikiai, tačiau vaikinas ryte labai stebėjosi, kodėl jo krumpliai kraujuoti (čia kai ruselį baladojo) ir kodėl apsikabinęs tuščią degtinės butelį miegojo...

PS.: Kelto apsauginiai visiški chamai...

Personal Jesus

Tai va, eucharistijos stebuklas yra rimtas reikalas, pasirodo. Teks man dabar atsiversti ir patikėti, jog Adomą iš dulkių, o Ievą iš šonkaulio sukūrė barzdotas patriarchas vardu Jehova, o jo vienatinis sūnus mindžiojo šios planetos paviršių sandalais apautomis kojomis (ai dar kartais ant asiliuko pajodinėdavo irgi). Tačiau jei jau taip yra, tai galima gal ir pragmatiškiau pažvelgti į situaciją. Kodėl tik mažą jo gabaliuką apeigose reanimuoja? Gal būtų galima ir daugiau? Gal galima jį visą? Nu logiškai mąstant, tai ar didelis skirtumas tarp vienos ostijos pavertimo kūnu ir kelių tūkstančių? Kaip ne kaip, juk kas diena šimtai tūkstančių mišių yra atlaikoma pasaulyje. Tai va, idėja labai paprasta: prikepti pakankamai neraugintos tešlos sausainiukų, nusipirkti puse tuzino bonkų vyno ir atgaivinti Jėzų Kristų! Greičiausiai reikėtų pasitelkti skulptorių paslaugomis, nes jei negrabiomis rankomis bus daromos Jo kūnas iš tos neraugintos tešlos, tai gautųsi koks Kvazimodas dar, kurio į dienos šviesą išleisti nesinorėtų ir tektų laikyti kur rotušės bokšte. Žinau žinau, jog kiek drastiška ši idėja, tačiau pagalvokite apie perspektyvas! Pirmiausiai, galima būtų pasekti Vilniaus rajono pavyzdžiu ir atiduoti Jėzui visą Lietuvą. Kaip ne kaip, net ir prezidentė D. Grybauskaitė nublanksta prieš Dievo sūnų. Tik įsivaizduokite kokį svori tarptautinėje arenoje Lietuva įgytų, jei mus reprezentuotų Jėzus – tiek Barakui Obamai (vos neparašiau „Barabui“), tiek Medvedevui, o ir visiems likusiems, tektų suglausti ausis ir nusilenkti. Gal problematiškiau būtų su žydais tik, o likusieji nesispardytų. Net musulmonams jis juk šventas pranašas yra, kad ir pats pats, nu bet vis tiek pranašas. Tai va, skaitau dėl taikos pasaulyje net nepabandyti prikelti Jėzaus yra baisi nuodėmė!

Tačiau apsiriboti vienu Jėzum būtų dar naiviau – gal išeitų pasidaryti kokius du, tris, o gal ir išvis nėra kvotos! Kaip Lietuvos vaikas, turiu aš irgi tą verslumo gyslelę, kad ir kokia ji rudimentinė manyje, ir matau kokį kolosalinį bizniuką čia būtų galima susukti! Išsiemam patentus „Jėzaus reanimavimo“ procesui ir galim imti eksportuoti Jėzulius į visą pasaulį. Įmanomi net keli variantai, pvz tingesniems galima Jėzų jau gyvą siųsti, tiems kas turi kūrybinių aspiracijų, galima pardavinėti „Jėzus – pasigamink pats“ rinkinį. Taigi milijardinis biznis garantuotas! Nu kas nenorėtų turėti asmeninio Jėzaus? Juk jis būtų šauniausias pagalbininkas namuose! Pasibaigė maistas? Duodat trupinius Jėzui ir tas tik makt šmaukšt ir pridaugina duonos! Pasibaigė vynas? Tik pripildykite asočius... Taigi pasaulinė bado problema būtų išspręsta tą pačią dieną! O ką kalbėti apie dvasinio gyvenimo aspektus. Padarėt kokią nuodėmę? Ne bėda – paimate savo asm. Jezulį, prikalate prie sienos kur nors salone, virtuviniu peiliu dar galite pabaksnoti, kad greičiau nusibaigtų, ir paskui trims dienoms į sklepą uždarote, šalia raugintų kopūstų ir agurkų net galima. Anam kas, juk prisikels ant sekmadienio, o ir atleisti jis iš prigimties linkęs yra, o jūsų nuodėmės švariai nuplautos! Dar pamąsčius, juk ir nemirtingą (tiesiogine ta žodžio prasme) Jėzų armiją būtų galima Lietuvai pasidaryti, nu bet gal čia jau kiek šventvagyste kvepia...

Jei gali nerašyti

Tai nerašyk.

Nežinau kiek dar negalėsiu...